Skolų knygelė f generacijai (11)

Birželio 6 d.

1545 m. mirė Abraomas Kulvietis, vienas iš lietuvių raštijos pradininkų, kultūros veikėjas (g. apie 1510).

Kartą Albinas Jovaišas per paskaitą pasakojo, kaip koridoriuje prie Krėvės auditorijos, ten, kur nišose stovi raštijos pirmtakų galvos, kažkas sumanęs pajuokauti – Kulviečio sukeista su Bretkūno, Daukšos – su Sirvydo ir pan. Sunkios tos galvos, paskui lyg atkeistos ir tvirčiau prisuktos, o gal ir ne. „Tad gerai žiūrėkit, – užbaigė pamokymą, – galva kartais gali būti ir ne ta.“

Auditorija labai juokėsi, asociatyviai prisiminiau bajorų galvas iš Škėmos romano.

Dramatiška erudito Abraomo Kulviečio biografijos detalė – nesulaukęs nė keturiasdešimties, mirė ant motinos rankų (kuri, beje, prieš tai buvo uždaryta į kalėjimą dėl sūnaus konflikto su katalikais). Kaip pietoje. Nuo džiovos.

 

Birželio 7 d.

1967 m. mirė rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas, labiausiai žinomas savo simbolistiniais eilėraščiais ir romanu „Altorių šešėly“ (g. 1893).

Emilija Kvedaraitė-Mykolaitienė net Putino mirtį nupasakoja kaip tam tikrą savitaigos faktą, nes į jo klausimą: „Tai jau viskas baigta…“ seselė (turėdama galvoje viso labo elektrokardiogramos procedūrą) atsakė: „Taip.“ Ir Putinas numirė. Kačerginėje, išklausęs Berliozo „Requiem“ per radiją.

*

Mintimis kartais grįžtu prie Tarkovskio, kaip didžiojo viduriniosios lietuvių rašytojų kartos įkvėpėjo. Atlieku kokį paprastą atradimą. Pavyzdžiui – toji „Stalkerio“ scena apleistame baseine galėjo būti nufilmuota tik anoje epochoje, kai dar nebuvo daug plastikinių atliekų.

*

Rinkimų dienos „Panorama“: gatvėje kalbinamas vyriškis atvirauja, esą vadovauti turįs vyras. Vadinasi, žmogus balsavo ne šiaip už politiką, o už… patriarchalinės tvarkos atkūrimą. Esu įsitikinusi – ne jis vienas. Tačiau jeigu tautai tektų balsuoti, kas didesnis poetas – Maironis ar Salomėja, jaučiu, laimėtų pastaroji (nors iškiltų tas pats vadovavimo pirmumo rūpestis). Dėl paprastos priežasties – balsuoti eitų beveik vien moterys.

*

Per radiją linksma diskusija: ar Shaltmiros „herbo išniekinimas“ esąs menas. Paskambina klausytojas, putojasi, kaip čia kažkokia mergužėlė (tas žodis laidoje kelis kartus su pagieža pakartojamas) drįsta. Laidos vedėja (rodos, Agnė Skamarakaitė) bando paprotinti, kad vadinti menininkę „mergužėle“ yra nemandagu. „O kas čia nemandagaus?“ – nuoširdžiai nustemba klausytojas. Net nesuvokia, kad pats, jeigu tame dialoge būtų nuosekliai vadinamas bernužėliu, iš įsiūčio veikiausiai pasipildytų kraujyje adrenalino atsargas.

Skandalo istorija mane asmeniškai stebina dėl to, kad tokia turėjo įvykti bent prieš dvidešimt metų, o vyksta tik dabar. Apskritai, klystu, Dainius Liškevičius „Kultūros savaitėje“ pasakojo 2000-aisiais ŠMC eksponavęs kažką dar provokatyvesnio (nešvarių rankų šluostymasis į vėliavą). Shaltmiros kūrinio idėja banali (jos parodoje man įdomesni kiti, mažiau proklamatyvūs darbai), bet toji baimė jį eksponuoti – absurdiška. Dar absurdiškesnis pasipiktinimas „plagiatu“. Gal tai galimybė sudominti šiaip jau mėnulio ritmu gyvenančią publiką šiuolaikiniais vizualiaisiais menais?

 

Birželio 8 d.

1936 m. gimė Juozas Aputis, Lietuvos prozininkas, vertėjas (m. 2010).

Algimanto Žižiūno nuotrauka, kurioje visi trys sėdi, akivaizdu, renginyje – Aputis, Geda, Martinaitis. Benedikto Januševičiaus spėjimu, turbūt 2003 m. vasario 3 d., Vilniaus rotušėje, Sigito Gedos šešiasdešimtmetis. Keistas jausmas – lyg ir važiavai tuo pačiu traukiniu, matei juos, kalbėjaisi. Jie išlipo, važiuoji toliau. Įlipa nauji pakeleiviai.

Atminties fotografija – Geda jau buvo miręs, bet Aputį su Martinaičiu, stovinčius greta, tikrai mačiau mitinge prie Seimo, į kurį susirinko kultūrininkai, įsisiūbavus ekonomikos krizei.

Aputis šiltai pasikalbėdavo su jaunais literatais, jo dėmesyje būta rašytojams ne visai būdingo tėviškumo. Kartais paskaitinėju, ką moksleiviai rašo apie jo apsakymus „Erčia, kur gaivus vanduo“ arba „Dobilė. 1954 metų naktį“ – moksluose, šperose ir panašiai vulgariuose tinklalapiuose. Abu minėtuosius apsakymus perskaičiau mokykloje ir vis dar negaliu to atsieti nuo skaitymo patirties.

*

1931 m. gimė literatūros tyrinėtojas Albinas Jovaišas (m. 2006).

Dėstė mums senąją Lietuvos literatūrą, vedė Donelaičio seminarus. Paskaitos buvo įdomios, bet pirmame kurse dar tuštokos galvelės, ne tas rūpi. Iš egzamino gavau dešimt (gal net vienintelė iš visų), nors vos atsimenu, apie ką ištraukiau bilietą – lyg apie „Bromą, atvertą ing viečnastį“, lyg apie XVIII a. literatūrą. Manau, pervertino, nes formulavau drąsiai, skambiai: kažką apie tai, kad Prancūzijoje vyko revoliucija, o pas mus kultūros situaciją beveik galėtų reprezentuoti toji „Broma“. Iš pirmakursiško įmantrumo dar pavartojau sąvoką „mazochizmas“, todėl, aptardamas egzamino darbus, Jovaišas retoriškai paklausė: „Na kam literatūroje tie seksopatologiniai terminai?“ Susigėdau, ligi šiol vengiu to žodžio. Jau dėl kitos priežasties – pernelyg nuzulintas.

Paskui lyg „Metuose“ buvo jo anketa, labai nustebau, nes prisipažino neskaitąs šiuolaikinės literatūros. Man atrodė labai apsiskaitęs, enciklopedinio žinojimo žmogus.

*

Nėra monumentalaus kūrinio apie beprotybę lietuvių literatūroje. Yra Škėmos simuliacijos, Landsbergio gravitacijos psichoanalizėn, Glinskio fantazijos, Cieškaitės metafizika, Kunčiaus groteskas, bet su tikra beprotybe, kurią imtum ir be perrašymų daugybę kartų ekranizuotum savo galvoje, nesu susidūrusi.

Ištuštėjusioje poliklinikoje (vėlyvas vizito laikas – 19.35) netyčia užklupau kaip iš akies luptą Muratovos veikėjų prezentaciją – kai įėjau, nematė, kad aplink gali būti žmonių, žegnojosi ir lankstėsi prieš suolą. Koridoriun išlindus valytojai, kuri skuduru šluostė įrėmintas vaistų reklamas ant sienų, žmogysta ėmė ją kalbinti Litvinovos intonacijomis – nors, galvą dedu, niekada nėra mačiusi jos filmuose. Skarota, visa juodai apsirengusi, ortodoksiškos išvaizdos – su valytoja kalbėjo proto ribose; kažką apie arbatą ir gyvai stebėjosi, kad toji keliasi prieš penkias, o iš darbo išeina vėlai. Iš pašnekesio su koridoriun nosį iškišusia gydytoja atrodė, kad polikliniką Litvinovos kopija lanko kasdien tuo pačiu metu. Atrodė baisu, kad tik ji neišlėktų pro langą su visais stiklais, kaip filme „Deivė: kaip aš pamilau“.

*

Naktis Lazdynų ligoninėje: girdžiu, kaip senyvo amžiaus vyras, kuriam, matyt, atstatomas lūžusios kojos kaulas, šaukia: „Mama, mama…“ Labai abejoju, ar jo mama gyva. Ir po to: „Bolit, ne lez’, jobtvajumat’.“

Anksčiau šatėnuose būta anketos, kurioje klausiama apie kvapą. Turbūt labai neromantiška, bet man tą kvapą išreiškia penicilinas šlapime. Jis jau ne kartą yra pranešęs, kad pavyko išnešti kudašių.

 

Birželio 13 d.

1953 m. gimė rašytojas Donaldas Kajokas.

Iš tų poetų, kurių eilutes išmoksti atmintinai ir murmi mintyse, nes jos skamba galvoje. Vietoj žmonių taip mėgstamų ausinių su muzika. Grojaraštis: „Valtis tarp medžių baltų“, „Aklieji“, „Kai ramu kai nesinori nieko…“, „O aš apie tai parašiau…“, „Artėjame, ir vandeniu skaidriu…“, „Geriu aš vyną vienas…“, „Mt 16, 1“.

Bet turbūt tai kone visų jaunesnių literatų galvose neretai sukamas grojaraštis.

 

Birželio 27 d.

1932 m. gimė rašytojas Kazys Saja.

Prieš Velykas, kai svarsčiau, eiti išpažinties ar ne, iš atminties netikėtai išniro penktoje klasėje Kazio Sajos „Klumpėse“ skaitytas epizodas (nebeatsimenu, kurio apsakymo). Atrodo, paauglė ten ruošiasi išpažinčiai, nors ir žiūri į ją gana formaliai. Kruopščiai ruošiasi – į sąsiuvinį susirašo nuodėmes. Ir paskui tą sąsiuvinį atranda (ar nukniaukia? – negaliu atsiminti) jos simpatija. Koks siaubas, kai pagalvoji.

*

Virginijus Gasiliūnas savo tinklaraštyje, pagirdamas Giedrės Čiužaitės laidą „Mes, moterys“, svarsto, kodėl, kai dar buvo radijušnikas, nesugalvojo laidos „Mes, vyrai“. Galiu atsakyti (perfrazuodama Aušrą Kaziliūnaitę, sakiusią, kad visus „Poezijos pavasario“ renginius, išskyrus „Moterų skaitymus“, galima vadinti „vyrų skaitymais“). LRT eteryje iš tikrųjų nemažai laidų, ypač politinių, kurias drąsiai būtų galima pervadinti „Mes, vyrai“. Jeigu per klaidą ir pasitaiko koks moters balsas, tai nebent per pilnatį.

*

Liūdnasis elementorius: stambokas grafitis ant namo pamato mėlynomis spausdintinėmis raidėmis POLONIA WILNO. Antrasis žodis perbrauktas, raudonai užrašyta KURVA. Vaikas prieina ir džiugiai rodo į visas O raides: „O“, – ištaria. Tada į A – didžiuojasi, kad, nors ir nemoka dar padoriai kalbėti, savo vardo raideles atpažįsta.

 

-gk-