Sena kaip pasaulis istorija

1914 m. gegužės 8 d. (pagal naująjį kalendorių – gegužės 21 d.) Vilniuje gimusiam Romainui Gary (tikr. Roman Kacew) šiemet būtų sukakę 100 metų. Deja, rašytojas (taip pat – Antrojo pasaulinio karo lakūnas, diplomatas, kino režisierius…) savo gyvenimo siūlą nutraukė gerokai anksčiau – 1980 m.

Gary kūryboje labai ryški savos tapatybės ieškojimo ir jos suradimo neįmanomybės tema, apie kurią yra jau tiek kalbėta ir rašyta (tai savaip liudija ir jo literatūrinio antrininko – Émilio Ajaro – sukūrimas). Kas jis – Lietuvos žydas, gimęs iš tėvo – žymaus rusų aktoriaus, kurį betgi atsisako pripažinti, emigracijos paverstas prancūzu? „Aš neturiu nė lašo prancūziško kraujo, bet Prancūzija teka mano gyslomis“, – yra sakęs Gary. Šio autoriaus apsakymai, regis, kaip niekas kitas vaizdžiausiai iliustruoja tas spalvingas žmogaus tapatybės paieškas, jo personažai – žmogiškosios nevilties ir beprotystės aukos: jos grumiasi, trūkčioja kaip vargšės marionetės, prikabintos už siūlų, bergždžiai stengdamosi atsispirti jėgoms, kurias pačios nejučiom ir išjudina.

Čia skelbiamas kūrinys paimtas iš šešiolikos apsakymų rinkinio „Paukščiai skrenda mirti į Peru“, Prancūzijoje pasirodžiusio 1962 m.

La Pasas išsidėstęs penkių tūkstančių metrų aukštyje virš jūros lygio – aukščiau neužkopsi, nėra kuo kvėpuoti. Ten yra lamų, indėnų, sausringų plokščiakalnių, amžinųjų sniegynų, mirusių miestų, erelių, o po tropinius slėnius klajoja aukso ieškotojai ir plazdena milžiniškos plaštakės.

Apie La Pasą, Bolivijos sostinę, Šionenbaumas svajojo beveik kasnakt tuos dvejus metus, kuriuos praleido Tornbergo koncentracijos stovykloje Vokietijoje, o kai atėję amerikiečių daliniai atvėrė duris į tai, kas jam atrodė tarsi kitas pasaulis, jis ėmė kovoti, kad gautų Bolivijos vizą, taip atkakliai, kaip sugeba vien tikrieji svajotojai. Šionenbaumas buvo siuvėjas, siuvėjas iš Lodzės Lenkijoje, įpėdinis tos didžios tradicijos, kurią išgarsino penkios žydų siuvėjų kartos. Jis įsikūrė La Pase ir po kelerių įnirtingo triūso metų galop įstengė pradėti savo paties verslą, o netrukus net pakenčiamai prasigyveno po iškaba „Šionenbaumas, Paryžiaus siuvėjas“. Ėmė plaukti užsakymai, ir veikiai jam teko ieškotis padėjėjo. Tai buvo nelengva: tarp aukštųjų Andų plokščiakalnių indėnų neįtikėtinai negausu „Paryžiaus siuvėjų“ – laiba adata nekaip dera prie jų pirštų. Mokant juos šio meno pagrindų, Šionenbaumui būtų tekę sugaišti per daug laiko, kad iš tokio bendradarbiavimo būtų daug naudos. Po keleto bandymų teko susitaikyti, kad liks vienas, nors darbo vis kaupėsi. Tačiau iš keblios padėties išbristi padėjo netikėtas susitikimas, kuriame jis negalėjo neįžvelgti Apvaizdos rankos – pastaroji visad buvo jam palanki, nes iš trijų šimtų tūkstančių jo Lodzės bendratikių jis buvo vienas iš nedaugelio išlikusiųjų.

Šionenbaumas gyveno aukštutiniame mieste, ir nuo pat aušros pro jo langą traukdavo lamų vilkstinės. Miesto valdžiai magėjo suteikti sostinei šiuolaikišką išvaizdą, ir jos nurodymu La Paso gatvės tiems gyvuliams buvo uždraustos, bet kadangi jie – vienintelė kalnų takų ir takelių, kur kelių laukti dar teks ilgai, transporto priemonė, tai dėžėmis ir maišais apkrautos lamos, auštant paliekančios miesto apylinkes, yra ir, matyt, dar ilgai liks įprastos visiems krašto lankytojams.

Tad kas rytą, leisdamasis į savo dirbtuvėlę, Šionenbaumas susitikdavo tas vilkstines; beje, lamos jam labai patiko, nors jis ne visai suprato, kodėl: gal tiesiog dėl to, kad lamų nėra Vokietijoje. Du trys indėnai gindavo atokių Andų kaimelių link vilkstines po dvidešimt trisdešimt lamų, pajėgiančių pernešti krovinius, dažnai kelissyk pranokstančius jų pačių svorį.

Vieną dieną, saulei vos patekėjus, leisdamasis La Paso link, Šionenbaumas susitiko vieną tų vilkstinių, kurių vaizdas visada sukeldavo jam draugišką šypseną. Jis sulėtino žingsnį ir ištiesė ranką, kad paglostytų kurį nors gyvulį. Jis niekada neglostydavo nei kačių, nei šunų, kurių Vokietijoje apstu, niekad nesiklausydavo paukščių, kurie čiulba Vokietijoje. Iš tiesų, koncentracijos stovykla padarė jį santūroką vokiečių atžvilgiu. Glostant lamos šoną, jo žvilgsnis užkliuvo už greta jos žingsniuojančio indėno veido. Žmogelis trepeno basom, su lazda rankoje, ir iš pradžių Šionenbaumas neatkreipė į jį ypatingo dėmesio: išsiblaškęs jo žvilgsnis vos nenuslydo nuo to veido visiems laikams. Veidas buvo gelsvas, labai sulysęs, tarytum paplautas, gūburiuotas, regis, suformuotas ištisų fiziologinio skurdo amžių. Bet Šionenbaumo širdyje netikėtai sukirbo kažkas pažįstama, jau matyta ir kartu bauginama, košmariška ir sužadino jam begalinį susijaudinimą, o jo atmintis vangstėsi, atsisakydama jam padėti. Ta bedantė burna, tos didelės akys, rudos ir švelnios, žvelgiančios į pasaulį kaip amžina žaizda, ta liūdna nosis ir visa ta nuolatinio priekaišto – pusiau klausimo, pusiau kaltinimo – išraiška, šmėsčiojanti veide žmogaus, žingsniuojančio greta savo lamos, stačiai griūte užgriuvo siuvėją tada, kai jis jau buvo nusisukęs. Jis dusliai aiktelėjo ir atsigręžė.

– Gliukmanai! – riktelėjo. – Ką tu čia veiki?

Jis instinktyviai prabilo jidiš kalba; žmogus, į kurį taip kreipėsi, šastelėjo į šalį kaip nuplikytas. Paskui bėgte leidosi keliu, genamas Šionenbaumo, drykčiojančio paskui jį taip guviai, kad pats negalėjo atsistebėti, – na, o lamos išdidžiai traukė sau toliau ritmingu žingsniu. Žmogelį jis nutvėrė ties posūkiu, sugriebė už peties ir privertė sustoti. Nebuvo jokios abejonės: tai Gliukmanas. Ne tik bruožai: svarbiausia, ta kančios ir nebylaus klausimo išraiška, kurios negalėjai neatpažinti. Jis stovėjo čia, užspeistas, nugara prisiplojęs prie raudonos uolos, pražiojęs burną su plikomis dantenomis.

– Tai tu! – vis dar žydiškai šūkavo Šionenbaumas. – Sakau tau, tai tu!

Gliukmanas pašėlusiai purtė galvą.

– Tai ne aš! – sukliko taip pat jidiš kalba. – Mano vardas Pedras, aš tavęs nepažįstu.

– O kur tu išmokai jidiš? – pergalingai riktelėjo Šionenbaumas. – La Paso vaikų darželyje?

Gliukmano burna dar plačiau prasižiojo. Jis metė paklaikusį žvilgsnį į lamas, tarsi kviesdamasis jas į pagalbą. Šionenbaumas jį paleido.

– Bet ko tu bijai, nelaimingasai? – paklausė jis. – Aš – draugas. Ką tu mėgini apgauti?

– Mano vardas Pedras! – šaižiu balsu maldaujamai cyptelėjo Gliukmanas žydiškai.

– Visiškas mišugin*, – su gailesčiu pratarė Šionenbaumas. – Taigi, tavo vardas Pedras… O čia…

Jis nutvėrė Gliukmaną už rankos ir metė žvilgsnį į jo pirštus: nė vieno nago…

– O čia? Ar nagus su šaknim tau nuplėšė indėnai?

Gliukmanas dar labiau prisišliejo prie uolos. Jo burna lėtai užsičiaupė, o skruostais nutekėjo ašaros.

– Tu manęs neįskųsi? – sulemeno jis.

– Neįskųsiu? – pakartojo Šionenbaumas. – Neįskųsiu kam? Kodėl?

Ūmai gerklę jam sugniaužė siaubinga mintis. Kakta išrasojo. Jį pagavo baimė – ta šlykšti baimė, kuri pripildo visą žemę bjauriausių grėsmių. Paskui jis susitvardė.

– Bet juk viskas baigta! – šūktelėjo. – Baigta jau penkiolika metų, baigta!

Ilgame sulysusiame Gliukmano kakle mėšlungiškai suspurdo Adomo obuolys, o veide šmėstelėjo ir čia pat išblėso kažkokia gudri grimasa.

– Jie visad taip sako! O aš pažadais netikiu.

Šionenbaumas įtraukė oro: jie buvo penkių tūkstančių metrų aukštyje. Bet jis puikiai žinojo, kad aukštis čia niekuo dėtas.

– Gliukmanai, – iškilmingai kreipėsi jis, – tu visada buvai kvailys, bet vis dėlto pasistenk! Viskas baigta! Nebėra Hitlerio, nebėra SS, nebėra dujų kamerų, mes net turime savo šalį, Izraelį, turime armiją, teisėtvarką, vyriausybę! Baigta! Nebereikia slapstytis.

– Cha cha cha! – nusijuokė Gliukmanas be menkiausio linksmybės pėdsako. – Nieko nebus.

– Ko nebus? – suriko Šionenbaumas.

– Izraelio! – pareiškė Gliukmanas. – Tokio nėra.

– Kaip nėra? – sugriaudėjo Šionenbaumas, treptelėdamas koja. – Jis yra! Laikraščių neskaitai?

– Cha! – tepratarė Gliukmanas, nutaisęs neapsakomai gudrią miną.

– Bet juk net čia, La Pase, yra Izraelio konsulas! Galima gauti vizą! Galima ten nuvykti!

– Nieko nebus! – kartojo Gliukmanas. – Dar vienas vokiečių triukas.

Šionenbaumui pradėjo šiurpti oda. Labiausiai jį gąsdino gudri ir pranaši Gliukmano išraiška. „O jeigu jis teisus? – netikėtai toptelėjo jam. – Vokiečiai kuo puikiausiai gali iškrėsti tokį pokštą. Prisistatykite į tokią ir tokią vietą su dokumentais, įrodančiais, kad jūs žydas, ir jus už dyka nugabens į Izraelį: prisistatai, leidiesi įlaipinamas ir atsiduri mirties stovykloje. Dieve mano, – pagalvojo jis, – bet ką aš čia paistau?“ Jis nusišluostė kaktą ir pabandė nusišypsoti. Tada susigriebė, kad Gliukmanas kalba – vis tokia pat vylinga ir išmania išraiška.

– Izraelis – klasta, kad suburtų mus, tuos, kuriems pavyko pasislėpti, paskui suvarytų į dujų kameras… Nekvaila. Vokiečiai tokių pokštų meistrai. Nori visus mus ten nuvilioti, visus aliai vieno, paskui vienu mostu… Žinau aš juos.

– Mes turime savo žydų valstybę, – švelniai, kaip kreipiamasi į vaiką, tarė Šionenbaumas. – Prezidentas vadinasi Ben Gurionas. Yra armija. Mes – Jungtinių Tautų nariai. Sakau tau, viskas baigta.

– Nieko nebus! – pareiškė Gliukmanas.

Šionenbaumas apkabino jam pečius.

– Eikš, – tarė. – Gyvensi pas mane. Mudu nueisim pas gydytoją.

Jam prireikė keleto dienų, kad susivoktų nerišliose aukos kalbose: po išvadavimo, kurį šis priskyrė laikiniems nesutarimams tarp antisemitų, Gliukmanas slapstėsi Andų aukštikalnėse, įsitikinęs, kad viskas kiekvieną akimirką gali grįžti į savo vagą, bet jei apsimesi varovu iš Sieros, galbūt pavyks išvengti gestapo. Kas kartą, kai Šionenbaumas mėgindavo jam paaiškinti, kad gestapo nebėr, kad Hitleris miręs, o Vokietija užimta, jis atkakliai gūžčiodavo pečiais, nutaisęs gudrią miną: jis geriau žinąs ir neketinąs leistis įviliojamas į spąstus; o kai pristigęs argumentų Šionenbaumas imdavo rodyti jam Izraelio nuotraukas, jo mokyklas, armiją, jaunuolius, kupinus pasitikėjimo ir ryžto, Gliukmanas staiga užtraukdavo maldą už mirusius: apraudodavo tas nekaltas aukas, kurias priešo klastai pavyko suburti į krūvą, nes taip buvo patogiau jas naikinti – kaip Varšuvos geto laikais.

Šionenbaumas seniai žinojo, kad jis menko protelio, tiksliau, jo protas menkiau už kūną atsispyrė neįsivaizduojamiems kankinimams, kuriuos patyrė. Stovykloje jis buvo mėgstama auka hauptmano Šulcės, esesininkų majoro, storžievio sadisto, kruopščiai viršininkų parinkto ir gebėjusio visiškai pateisinti pasitikėjimą, kuris jam buvo parodytas. Dėl kažkokių nepaaiškinamų priežasčių nelaimingąjį Gliukmaną jis pavertė savo atpirkimo ožiu, ir niekas iš kalinių, nors tą reikalą ir išmanančių, negalėjo įsivaizduoti, kad Gliukmanas galėtų gyvas ištrūkti iš jo letenų. Kaip ir Šionenbaumas, jis buvo siuvėjas. Nors jo pirštai buvo šiek tiek atpratę nuo adatos, veikiai jis atgavo tiek mitrumo, kad galėtų imtis darbo, ir „Paryžiaus siuvėjo“ dirbtuvėlė pagaliau galėjo atlaikyti užsakymus, kurie pilte pylėsi. Gliukmanas niekad su niekuo nesišnekėjo, triūsdavo tamsioje kertėje, ant grindų už prekystalio, pasislėpęs nuo lankytojų žvilgsnių; iš namų išeidavo tik sutemus – traukdavo aplankyti lamų ir ilgai, švelniai glostydavo joms šonus, apžėlusius šiurkščia vilna, o jo žvilgsnyje visada spindėdavo žiauraus supratingumo, absoliutaus žinojimo išraiška, kurią kartais dar labiau išryškindavo klastinga ir pranaši šypsena, skubiai slystelinti jo lūpomis. Dusyk jis mėgino pasprukti: pirmą kartą, kai Šionenbaumas probėgšmais tarstelėjo, kad ši diena sutampanti su šešioliktosiomis hitlerinės Vokietijos žlugimo metinėmis, o antrą – kai girtas indėnas ėmė gatvėje laidyti gerklę, kad „nuo kalnų nusileis didis vadas ir viską paims į savo rankas“.

Tik šeši mėnesiai po jų susitikimo, per Jom Kipuro savaitę, Gliukmanas pagaliau regimai persimainė. Atrodė labiau savimi pasitikintis, kone romus, tarytum išsilaisvinęs. Dirbdamas nebesislapstė, ir vieną sykį įėjęs į dirbtuvėlę Šionenbaumas išgirdo kažką sunkiai įtikima: Gliukmanas dainavo. Tiksliau, tyliai murmleno seną žydišką melodiją iš Rusijos pakraščių. Jis trumpai dėbtelėjo į draugą, kilstelėjo prie lūpų siūlą, palaižė, įvėrė į adatą ir toliau murmleno savo seną melodiją, liūdną ir švelnią. Šionenbaumui akimirką nušvito viltis: gal kraupus prisiminimas, glūdintis aukos galvoje, galop išsisklaidė. Paprastai po vakarienės Gliukmanas iš karto eidavo gulti ant čiužinio, kurį buvo pasitiesęs kambarėlyje už dirbtuvės. Miegodavo, beje, labai mažai, ilgas valandas pratūnodavo susigaužęs savo kertėje, įsmeigęs į sieną paklaikusį žvilgsnį, kupiną paprasčiausių daiktų baimės ir kiekvieną garselį paverčiantį agonijos klyksmu. Bet vieną vakarą po uždarymo netikėtai grįžęs į dirbtuvėlę pamiršto rakto Šionenbaumas užklupo draugą vogčiomis kraunantį į pintinę šaltą vakarienę. Siuvėjas susirado raktą ir išėjo, bet užuot grįžęs namo palūkėjo gatvėje, užsiglaudęs už vartų. Ir pamatė, kaip Gliukmanas išsmuko laukan su maisto pintine rankoje ir dingo tamsoje. Šionenbaumas išsiaiškino, kad jo draugas taip dingsta kas vakarą, visada su maisto produktų pintine rankoje, o kai kiek vėliau grįžta, pintinė būna tuščia, o jo veide – gudri ir patenkinta išraiška, lyg ką tik būtų sudaręs puikų sandėrį. Siuvėjui labai knietėjo pasiteirauti padėjėjo, koks jo naktinių žygių tikslas, bet, žinodamas uždarą ir baugščią jo prigimtį ir bijodamas jį išbaidyti, nutarė geriau neklausti. Po darbo kantriai patykojo gatvėje, o, išvydęs šmėstelėjusį iš dirbtuvėlės ir neriantį savo paslaptingo tikslo link siluetą, nusekė jam įkandin.

Gliukmanas žingsniavo greitai, pasieniais, kartais grįždamas atgal, lyg stengtųsi sužlugdyti kažkokių galimų persekiotojų užmačias. Visos tos atsargumo priemonės siuvėjo smalsumą įkaitino iki aukščiausio laipsnio. Jis strykčiojo nuo vartų prie vartų, slėpdamasis kas kartą, kai jo padėjėjas atsisukdavo. Jau visai sutemo, ir Šionenbaumas kelissyk vos nepametė draugo iš akių. Tačiau, nors buvo įkūnus ir nekokios širdies, jam vis pavykdavo jį pasivyti. Galop Gliukmanas įsmuko į vieną kiemą Revoliucijos gatvėje. Siuvėjas kiek palaukė, paskui pirštų galais leidosi paskui. Jis atsidūrė viename didžiojo Estunsjono turgaus kiemų, iš kur lamų vilkstinės kas rytą su savo našta traukdavo į kalnus. Ant žemės, šiauduose, gaubiami mėšlo kvapo miegojo indėnai. Lamos tiesė ilgus kaklus tarp dėžių ir kitų prekių. Priešais į siaurą silpnai apšviestą gatvelę vedė kita anga. Gliukmanas buvo dingęs. Siuvėjas luktelėjo, paskui gūžtelėjo pečiais ir jau taikėsi sukti atgal. Norėdamas sumėtyti pėdas, Gliukmanas buvo pasirinkęs ilgiausią kelią. Šionenbaumas nusprendė grįžti namo tiesiai skersai turgų.

Vos jis įžengė į siaurą gatvelę, jo dėmesį patraukė acetileno lempos spindulys, besisunkiantis pro vieno rūsio langelį. Jis metė akį į šviesą ir išvydo Gliukmaną. Jis stovėjo prie stalo ir traukdamas iš pintinės dėliojo produktus prieš kažkokį žmogų, atsukusį į langelį nugarą, sėdintį ant taburetės. Taip Gliukmanas padėjo ant stalo dešrą, butelį alaus, raudonuosius pipirus ir duoną. Žmogus, kurio veido Šionenbaumas vis dar nematė, kažką jam pasakė; Gliukmanas skubiai panaršė po pintinę, surado cigarą ir padėjo jį ant staltiesės. Siuvėjui tik didelėmis pastangomis pavyko atplėšti žvilgsnį nuo draugo veido: šis buvo baisus. Jis šypsojosi. Bet išplėstos, sustingusios, degančios akys pavertė tą šypseną keistai pergalingu pamišėlio vypsniu. Čia žmogus pasuko galvą, ir Šionenbaumas atpažino esesininką Šulcę, Tornbergo stovyklos kankintoją. Dar sekundę siuvėjas kabinosi vilties, kad galbūt jam pasivaideno ar jis blogai įžiūrėjo; tačiau jei buvo veidas, kurį jis vargu galėjo pamiršti, tai buvo to pabaisos veidas. Jis prisiminė, kad po karo Šulcė dingo; sklandė kalbos, kad jis neva miręs, neva gyvas ir slapstosi Pietų Amerikoje. Dabar jis matė jį priešais save: pasipūtusį, masyvų snukį po ežiuku kirptais plaukais, su pašaipia šypsena lūpose. Bet buvo kažkas dar baisesnio nei tas pabaisa: kad čia buvo Gliukmanas. Kokio pribloškiančio proto aptemimo genamas jis galėjo atsidurti čia, priešais tą, kurio pamėgta auka buvo, prieš tą, kuris daugiau kaip metus įnirtingai kamavo jį taip atkakliai – kokia beprotybė stūmė jį kas vakarą eiti sotinti savo kankintojo, užuot jį pribaigus ar įdavus policijai? Šionenbaumas pajuto, kad jam drumsčiasi protas: siaubas to, ką matė, pranoko visas įmanomas ribas. Jis pabandė riktelėti, šauktis pagalbos, sukelti ant kojų žmones, bet viskas, ką padarė – pravėrė burną ir sumosavo rankomis; balsas atsisakė paklusti, ir jis išpūtęs akis žiūrėjo į auką, kuri atkimšo alų ir pylė budeliui į stiklinę. Turbūt taip, visiškai apdujęs, jis prastovėjo gerą laiko tarpą: absurdiška scena priešais jo akis galutinai pakirto tikrovės suvokimą. Tik išgirdęs greta prislopintą šūksnį, jis įstengė susitvardyti: mėnesienoje jis pamatė Gliukmaną. Kurį laiką abu vyrai žvelgė vienas į kitą – vienas nesuprasdamas, kupinas pasipiktinimo, kitas – su gudria, kone žiauria šypsena veide, jo akyse degte degė kažkokia pergalinga beprotystė, paskui Šionenbaumas išgirdo savo paties balsą: tik vargais negalais jį atpažino.

– Daugiau kaip metus jis kasdien tave kankino. Galavo, žudė! Ir, užuot pakvietęs policiją, tu kas vakarą neši jam valgyti! Ar gali būti? Ar aš sapnuoju? Kaip gali šitaip elgtis?

Aukos veide išplito begalinės klastos išraiška, ir iš amžių glūdumos pasigirdo tūkstantmetis balsas, nuo kurio siuvėjui piestu pasistojo plaukai ir apmirė širdis:

– Jis man pažadėjo kitą kartą būti geresnis!

 * Beprotis (jidiš).

Iš: Romain Gary. Les oiseaux vont mourir au Pérou. Paris: Gallimard, 1962
Vertė Jonė Ramunytė