Nuomos istorija

MŪZŲ MEDŽIOTOJOS BUDUARAS

Rubrikos autorė su jos amžiaus grupei būdingu polėkiu ieško mūzų, kurios įkvėptų – meilei, kūrybai, studijoms ir konvencijų nesuvaržytam gyvenimui. Kai kada tam praverčia akademijoje ligi užsnūdimo zulinamas Šekspyras, biurgeriška savistaba, darbas gėjų bare. Kitais kartais – kasdienės situacijos, atsiveriančios komišku rakursu.

 

Prieš keturis mėnesius teko šiek tiek pasikraustyti. Kadangi išsikraustymo būta skuboto, per daug neprieštaravau, kai vieną gražią dieną paskambinusi romaus balso būsimoji šeimininkė pasiūlė nuomotis kambarį josios bute Užupio viduryje. „Gyvename penktame aukšte ir dar ant kalno, tad visada kvėpuosite šviežiu oru!“ – argumentas, pokalbio metu skambėjęs bent penkis kartus, iškart nurodė, kad kitame laido gale tupi sveikuoliškų pažiūrų žmogus. Nors kadais jau buvau sau prisižadėjusi niekada nebegyventi „su šeimininkais“, šįkart dėl naivumo bei skubos ir vėl įbridau į tą pačią upę.

Čia prasideda trijų mėnesių detektyvas.

 

Pirmas mėnuo. Apsitrynimas

Pirmosios 30 dienų atskleidė naujųjų namų aktualijas. Be manęs, ten kambarį nuomojasi dar viena mergina, kuri nešneka nei su manimi, nei su šeimininke („Labas rytas“, „Viso gero“), namie dienomis beveik nebūna, o šaldytuve jos maisto – nė kvapo. O kad būčiau šiuos ženklus įvertinusi iš anksto.

Pati šeimininkė – buvusi kelionių organizatorė; guvi, ne pagal amžiaus stereotipus blaivaus proto ir neįtikėtinai gudri senyvo amžiaus moteris. Ši damutė įkūrė bočių klubą ir sėkmingai ten sekretoriauja, laisvalaikiu organizuodama keliones į užsienį. Organizavimas pasireiškia maždaug 9 val. ryto prasidedančiu rėkimu į ragelį, skambinant, jei gerai pamenu, apie 140 klubo narių iš eilės. Ir taip iki 17–21 val. Ypač smagi foninė akustika, kai norisi bent kiek pamiegoti (užuojauta kitai buto merginai, kurios kambario durys – prie pat telefono). Na, bet jei šeimininkė pakenčia (o aš juk dešimt kartų atsiklausiau) mano naktinius grįžimus namo, aš galiu pakęsti jos rytinį žadintuvą.

Taip pat būtina paminėti savotiškas buto taisykles: virtuvėje karštas vanduo neegzistuoja („nes šaltu vandeniu indus plauti – sveikiau“). Vonioje visada stovi du trys kibirai, į kuriuo būtinai turi būti paliktas lašėti vanduo (kiek pastebėjau, šeimininkė vėliau tą vandenį naudoja praustis ir tualetui nuleisti). Svečių į namus vestis griežtai negalima („Namai – ramybės zona“) – tačiau šis draudimas negalioja tonoms mokinių, kurie ateina pas pačią šeimininkę, ir pusei jos giminaičių, kurie periodiškai užsuka kas porą savaičių kelioms dienoms; ir t. t.

Užsukę šeimos nariai (gyvenimo kaip niekas kitas ryškiai traumuota dukra ir du peraugę anūkai) dienas leidžia itin aktyviai: anūkai visada prie kompiuterio, o dukra – visada virtuvėje besimokydama megzti (visą dieną!). Naktimis giminaičiai guldomi šeimininkės lovoje ir ant grindų jos kambaryje, o ji pati miega ant čiužinio virtuvėje. Miela. Vieną naktį grįžusi iš darbo vos neužlipau. Žinoma, keistenybės keistenybėmis, kiekvienas turi savų niuansų ir ne man juos teisti.

 

Betgi štai – antrasis mėnuo

Po eilinio skalbimo ir anksti budusios šeimininkės džiautų skalbinių nurinkimo sužinau, kad bobulytė nusprendė pasimatuoti vieną iš mano ką tik išskalbtų liemenėlių, nes „norėjo patikrinti dydį“ – taip, taip, perskaitėt teisingai. Žinau, nes ji pati papasakojo prie rytinės kavos, lyg kalbėtų apie patį elementariausią dienos įvykį, dar nusistebėdama, jog „nepastebėjo, kad mano tokia didelė krūtinė“ (pasirodo, liemenėlė jai tiko!).

Tas įvykis netgi šiek tiek nublanko prieš tą savaitę nutikusią staigmenėlę: ryte, einant virti košės, mane pasitinka pusnuogė 71 metų šeimininkė koridoriaus viduryje. Ir, užuot pasislėpusi – dingusi už vonios durų, dar stabteli gerai minutei virtuvės tarpduryje ir neskubėdama pasakoja man kažkokią buitinę istoriją, kurios nė negirdžiu per savo pastangas NEMATYTI. 71 metų moters krūtinė… ponios ir ponai, linkiu skanios vakarienės.

Be viso šito, kad nepagalvotumėt, jog ji mane vilioja (štiš, fetišistai), paminėsiu ir gražią istoriją, per kurią paaiškėjo jos požiūris į homoseksualumą. Moteriškė žinojo, kad įsikraustau pas ją ką tik po skyrybų. Per daug nemoralizavo (tik šiek tiek pasidalino savo nuomone apie gyvenimą kartu iki vestuvių) ir apskritai apie tai daug nekalbėjome, nes jau pirmomis dienomis susivokiau, kad kai kuriomis temomis galiu sulaukti griežtų moralų. Vis dėlto senoji karta. Na ir štai, vieną rytą išėjo kalba apie nūdienos aktualijas – vos kelios dienos iki Kovo 11-osios neonaciai peiliu sužeidė moterį, žmogaus teisių aktyvistę. Pasakojau šeimininkei šitą istoriją ne norėdama pademonstruoti pažiūras tais klausimais, bet tiesiog iš nuoširdžios nuostabos. Moteriškė išklausė istoriją ir pačiu ramiausiu, tyriausiu mažos senučiukės žvilgsniu žvelgdama tiesiai į mano sielą pasakė: „O tai gal ji ir už homoseksualų teises eina? Nes jei už homoseksualų, ypač už tų lesbiečių, tai ir aš jai mielai peilį suvaryčiau.“ Nuo šitos akimirkos, mielieji, savo neužrakinamame kambaryje ėmiau miegoti budriuoju miegu.

Na ir lyg tarp kitko ji suorganizuoja dar dvi keliones. Be abejo, dėl to reikia dar savaitės skambučių, paskui ir vėl pakartotinai visus apskambinti, kad patikslintų kainą ir detales. O aš jau tikrai žinau, kad pasibaigus sutarčiai eisiu kitur, kad ir kaip arti man ta akademija ir centras.

 

Bet viską vainikuoja trečiasis mėnuo

Kad šeimininkė išlieja mano pieną ir laiko jo balą ilgiau negu pusdienį vien tam, kad lieptų man grįžusiai jį išvalyti, – nieko nesakau.

Kad vietoj rytinės kavos turiu stengtis neišsidurti akių priverstinai žiūrėdama į jos „rytinės mankštos“ pavyzdžius, rodomus čia pat, virtuvėje („žiūrėk, kaip greit atsistoju“), – nieko nesakau.

Kad kiekvieną dieną iš jos gaunu po keletą reklaminių laiškų į savo gmail su visokiomis skaidrėmis, „gražiais tekstais“ ir t. t. – nieko nesakau.

Kad man nebūnant namie ji profilaktiškai įeina į kambarį, palaisto ir taip laistomą gėlę ir tikrai vienas velnias težino ką dar nuveikia – nieko nesakau.

Bet vieną dieną ji man trenkė tiesiog Dzeuso vertą žaibą iš giedrutėlio dangaus.

Pasikviečia mane dama vieną vakarą arbatos ir pokalbio.

„Šitiek laiko čia gyveni, jau trys mėnesiai, o niekada normaliai nesikalbėjome.“ Rimtai?

Ateinu į virtuvę, ant stalo stovi stopkė su neaiškiu gėrimu, atsiduodančiu uogomis ir spiritu. Negeriu. Paragina. Negeriu. Ryškiai kažkas negero bus.

Neilgai trukus išgirstu štai tokią istoriją: prieš savaitę iš josios piniginės neva dingo 50 litų. Ji neginčijamai įsitikinusi, kad tai mano darbas. Nes aš čia gyvenu trumpiau už kitą merginą, bet pradžioje ji nieko nesakiusi, nes nusprendusi „pažaisti žaidimą“ ir palaukti, kas bus toliau. Po dviejų dienų dingsta dar 20 litų. Dar po dviejų – vėl tiek pat. Pinigai dingsta tarp 22 ir 2 val., naktį, kai ji užmiega, bet prieš jai keliantis naktį lankyti tualeto. Agne, tu vagis, Agne, tu vagis, Agne, tu vagis.

Dievaži, man nė akies vokas nemirktelėjo. Iškart sumečiau, kad moteriškė pakliuvo į keistą situaciją, ir kadangi prieš savo sąžinę esu neabejotinai švari, turiu padėti jai išsiaiškinti, kurgi tie pinigai!

Bet, pasirodo, moteriškė nė nesiruošia ieškoti pinigų. Apskritai pinigai jai – menkniekis. Ji net neklausia, ar aš vagis. Ji tą žino. Ji tik nori, kad prižadėčiau, jog tai niekada nepasikartos, ir galiu toliau sėkmingai čia gyventi su juoda sąžine.

Maždaug ties šituo jos pasakymu aš įsižeidžiu. Ir čia, tęsiantis pokalbiui, man ima po truputį skleistis visas paveikslas, vėliau per porą dienų jis susidėlioja iki visiškai aiškaus piešinio.

Į mano klausimą, kodėl ji nesiėmė jokių veiksmų, kai pirmą kartą dingo pinigai, atsakymas paprastas: „Norėjau pažaisti ir pažiūrėti, ką darysi toliau.“

Kodėl nekviečiat policijos? „O kas man tie 90 litų, aš noriu dėl paties fakto išsiaiškinti.“

Suprantu, kad tie jūsų keli argumentai gan logiški, ir suprantu, kad vien tik žinojimu, jog mano sąžinė švari, jūsų neįtikinsiu, o ir neturėčiau. Prašyčiau man pateikti bet kokį variantą, kas padėtų įrodyti arba paneigti mano kaltę, kvieskit policiją, darykit bet ką – aš neturiu nuo ko slėptis, išsiaiškinam. „Nežadu aš nieko aiškintis, esu įsitikinusi, kad tu vagis.“

Aš nieko nekaltinu, bet ar jūs to paties klausėte kitos merginos? „Ne, ir neklausiu. Aš jos neįtariu ir apskritai jai nieko apie tai nepasakosiu, nepasakosi ir tu.“

Norėčiau paskambinti čia pat prie jūsų mamai, kad dalyvautų trečioji nuomonė, nes mes su jūsų kategoriškumu nejudame iš vietos. „Nedrįsk skambinti mamai. Jai nereikia nieko žinoti, išsiaiškinsime dviese.“

Čia pradedu įtarti, kad ne pinigai esmė.

Šeimininkė man padovanoja Bibliją ir 15 dienų kursų knygelę apie Jėzaus priėmimą į save. „Čia tau dovanoju, kad išgytumei.“

Nervai ima nebelaikyti. Sarkastiškai pasisiūlau išsinešdinti iš namų savaitėlei ir pažiūrėti, ar tie pinigų dingimai liausis. „Gerai. Gerai!! Išvažiuok iš namų savaitei. Palik paltą, batus, aš juos pakilnosiu, kad atrodytų, jog esi namie, o tu išvažiuok savaitei.“ Turiu pabrėžti, kad tai buvo sakoma ganėtinai isteriškai ir į jokius loginius argumentus nebeįsiklausyta.

Aš nesuprantu, jūs mane gal išvaryti tiesiog tokiais nešvariais būdais norite? „Tu mane puoli! Geriausia gynyba – puolimas! Tu – vagis! O jei tu mane puoli, duodu tau 24 valandas išsikraustyti. Viskas. Gerai, 48 valandas. Viskas.“

Čia aš vis dėlto paskambinu mamai, tuo be proto užrūstindama šeimininkę – ji įsijungia televizorių tokiu garsumu, kad vos pavyksta susikalbėti, ir po truputį pereina į isterišką pyktį. Galiausiai išveja mane iš virtuvės ir daugiau aš jos dvi paras beveik nematau. Bet tai dar ne galas!

Kitą dieną ant durų randu užklijuotą lipnųjį lapelį su pirmu pasitaikiusiu skelbimu apie kambario nuomą.

Šeimininkės namie dienomis tiesiog nebebūna.

Kita buto mergina, pamačiusi, kad feisbuke mėtau skelbimus apie ploto paiešką, parašo žinutę – kodėl gi taip skubiai dingsti, ką padarė ta boba?

Papasakoju jai istoriją. Ir čia paaiškėja…

Bendranuomės reakcija: „Istorija kartojasi.“ Pasirodo, per pastaruosius metus būtent mano kambarį (kuris yra šeimininkės miegamasis) nuomojosi dar dvi merginos. Abi neįtiko šeimininkei dėl įvairiausių priežasčių, bet daugiausia dėl vienos: ji nori visų teisių į savo butą, nori naudotis spinta, esančia nuomojamame kambaryje, nori naudotis savo lova (viena mergina išsikraustė supykusi, kai, grįžusi naktį, rado šeimininkę miegančią savo lovoje), o labiausiai ji negali apsikęsti dėl fakto, kad atvažiavę jos giminaičiai neturi kur miegoti. Ir jei nuomininkės nedingta tomis dienomis, kai namie yra svečių, jos užsitraukia didžiausią nemalonę (pačios to nežinodamos). Aišku, be to, ji dar nori ir užsidirbti iš brangiai nuomojamų kambarių.

Negana to, bendranuomė papasakoja, kad pati jau seniausiai ieškosi, kur gyventi, nes nebegali kęsti šeimininkės marazmų: ši profilaktiškai vis pavalgo jos maisto („maniau, čia mano“), todėl ji savąjį pradėjo laikyti kambario balkone; šeimininkė taip pat miega jos kambaryje, kai ji išvažiuoja, o kur dar tie ankstaus ryto pokalbiai telefonu… Suprantama, tokius dalykus galėjau suvokti ir anksčiau.

Imu dar aiškiau nutuokti, kad „dingę“ pinigai turbūt niekada ir nebuvo dingę ir kad tai – prastai (na gerai, pasiduodu – vidutiniškai) surežisuotas spektaklis, kurio neįmanoma patikrinti dėl užvilkinto laiko ir kūrėjos kategoriškumo. Aš, lig šiol save laikiusi „gera detektyve“ ir, kas be ko, pati režisūros meno kelius bemindžiojanti, likau šiek tiek apkarpytais sparnais po tokios bemaž nepriekaištingos dramos, kurios pagrindiniu personažu be savo žinios buvau paversta. Taip aklai patikėjau kiekviena vaidinamos scenos detale ir į partnerės kalbas reagavau taip nuoširdžiai, kad nors už galvos susiimk: ji sukuria istoriją, nustato taisykles, sudėlioja detales taip, kaip jai patogu, ir viskas vien tam, kad susiklostytų aplinkybės, kuriomis tiesiog privalėčiau skubiai išsikraustyti jai manęs neišmetant. Oho. Jeigu tai dar būtų vienintelė intencija.

Reikalą vainikuoja tai, kad po tų 24 valandų, per kurias aš, pirminiu reikalavimu, turėjau išsikraustyti, pas ją atvažiuoja visa giminė ir jai vėl nėra kur jų guldyti. Viską sudėjus (ką surašiau ir dar krūvelę menkesnių detalių) išryškėja vienas neįtikėtinas paveikslas ir mano smegenys jau tiesiog nebeatlaiko tokios absurdiškos antžmogės. Tai štai kodėl jai taip tiko variantas, kad dingčiau savaitei.

Bet tekstas ne apie tai.

Tekstas apie patirtis. Neabejoju, kad kada nors scenoje panaudosiu tą šlykštų jausmą, kai buvau kaltinama neįvykdyta vagyste. Pojūčiai. Ir labai įdomūs. Kur kas įdomesni nei pati situacija.

 

P. S. Butą radau, ačiū už rūpestį.

P. P. S. Bobulytė pageidavo neminėti bloguoju ir pasiūlė palaikyti ryšį. Šiandien gavau iš jos spam laišką „Kaip atsikratyti nuoskaudų iš praeities“.