Lediniai krizės gniaužtai ir laiminga pabaiga su itališkais prieskoniais
John Fante. Sulauk pavasario, Bandini. Romanas. Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas. K.: Kitos knygos, 2014. 216 p.Pirmasis lietuviškai išleistas Johno Fantės romanas „Paklausk dulkių“ (vertė Saulius Repečka, Kaunas: Kitos knygos, 2008) pasirodė tą žiemą, kai Lietuvą ištiko ekonomikos krizė: masiniai atleidimai iš darbo, atlyginimų mažinimas, skatinimai taupyti kiekviename žingsnyje dar ilgai aidėjo lietuvių galvose ir kai kur nuskamba iki šiol. Atsivertusi antrąjį lietuviškai išleistą, o iš tikrųjų – pirmąjį šio autoriaus romaną „Sulauk pavasario, Bandini“, lengvai persismelkiau nuo pirmų eilučių vis intensyvėjančia Didžiosios depresijos atmosfera.
Neaišku, kuriais iš ketverių vienos didžiausių pasaulio ekonomikos krizių metų vyksta veiksmas, bet veikėjams šis laikas atrodo ištisa amžinybė. Juo labiau kad žemesnės visuomenės klasės (daugumoje anglakalbių šalių klasių skirtumai jaučiami kiekviename žingsnyje ir daugeliu atžvilgių reguliuoja kasdienybę) atstovams ekonomikos krizė neretai reiškė ir šeimos krizę, nes šeimas neretai išlaikė tik vyrai.
Italų imigrantų Bandinių šeimai Didžioji depresija gal ir nėra didelė naujovė: Svevas Bandinis, mūrininkas, darbo netenka kiekvieną žiemą. Visi Bandiniai, gyvenantys kalnų apsuptame miestelyje Kolorado valstijoje, nekenčia itin atšiaurių ir snieguotų žiemų. Kaskart pamatęs sniegą Svevas iš naujo nusistebi jo gausa, spalvomis ir vis besikeičiančia forma. Sniegas ir šaltis reiškia ilgus mėnesius kankinančios įtampos: ne tik tipiško macho Svevo niūrias klajones po miestą ieškant darbo, bet ir šaltus namus, plyštančius batus, daugybę vieną ant kito vietoj neturimo palto dėvimų megztinių, melancholiją ir ligas. Bandiniai gyvena į skolą, kaskart su siaubu vienas kitam perleisdami pareigą nueiti į parduotuvę ir žemintis prašant maisto. Svevas kartais apmoka skolas, bet ne itin stropiai darbinasi, nes lengvai pasiduoda emocijoms, prisiminimams ir savo išsipūtusios savimeilės raginimams „atsipalaiduoti“ užeigoje, lošimo namuose ar pas ištikimą bičiulį viengungį. Svevo vidiniuose monologuose atsiskleidžia tipiškas mamytės dėmesio išlepintas jautrus italas, ir visas pasaulis sukurtas tam, kad macho jam demonstruotų ir įrodinėtų savo vyriškumą, šaunumą ir neprilygstamumą.
Pasipūtėliškas, bravūriškas, beprotiškai savimi pasitikintis mūrininkas turi sūnų Arturą – romane „Paklausk dulkių“ jis taip pat beatodairiškai savimi pasitiki, kai 4-ojo dešimtmečio pabaigoje išvyksta į Los Andželą daryti rašytojo karjeros. Čia Arturas dar paauglys, dievinantis tėvą ir niekinantis du jaunesnius brolius, surandantis vis naujų būdų ką nors sutriuškinti ir apstulbinti, – nes yra kamuojamas daugybės baimių, dažnai apsiverkia, nepasitiki nei savimi, nei aplinkiniais. Nepaprastai jautriam vaikinukui tik apie 13 metų, bet jis priverstas nuolat kovoti: namie tampa „balastu“ motinos ir tėvo santykiuose, konkuruoja su broliais ne tik dėl tėvų dėmesio, bet ir dėl buitinių dalykų, o katalikiškoje mokykloje blaškosi tarp griežtos drausmės, baimės nusidėti ir valiūkiško smalsumo. Kiekviename žingsnyje slypi pavojai, priešiški aplinkiniai, nuolat jam primenantys, kad jis – skurdžius iš „italiūkščių“ šeimos, nepakankamai geras mokinys, nepakankamai doras katalikas, be paliovos reikalaujantys daugiau prisitaikymo, savireguliavimo ir paklusnumo.
Tačiau Arturas Bandinis lengvai nepasiduoda. Jis turi savo slaptą pasaulį, kuris atlaiko net pačius sunkiausius išbandymus. Savo rajoną, kur laksto net per didžiausius šalčius ir pažįsta kiekvieną kampelį. Savo misiją prisipažinti karštą ir beviltišką meilę bendraklasei Rozai. Savo slaptą erotinių išgyvenimų erdvę, kai visada sugeba rasti, kuo aplinkoje pasigėrėti ir dėl ko jausmingai padūsauti: „Atsisėdus į jos [Rozos] vietą apėmė nenusakomas jausmas. Apčiupinėjo stalo paviršių, tada lentynėlę knygoms laikyti. Pirštai užkliuvo už pieštuko. Įdėmiai jį apžiūrėjo: rado nežymius Rozos dantų pėdsakus. Pabučiavo juos. Išbučiavo ten rastus vadovėlius, visus iki vieno, kruopščiai aplenktus klijuote, dvelkiančia švara“ (p. 45). Tas jaukus, svaiginantis polinkis liesti, glostyti, glamonėti, šildyti dar neišnaikintas griežtos, puritoniškai šaltos anglosaksiškos aplinkos. O jo įsikūnijimas visada bus mama Marija, švelni, mylinti ir priimanti visus savo nedidelės visatos narius su vienodu susižavėjimu ir atlaidumu.
Marijos paveikslas ir išgyvenimai, atrodo, pačiam autoriui sukelia ir beribę simpatiją, ir begalinę nuostabą, sumišusią su grauduliu. Marijos, neturinčios nė vidurinio išsilavinimo, išdresuotos būti pavyzdinga šeimos moterimi, nuolankumas, paklusnumas ir besąlygiška meilė šeimai, viena vertus, atrodo jausmingos prigimties dalis. Kita vertus, iš kai kurių scenų matyti, kad tai labiau „išmuštruotos“ savybės: kadaise Marija buvo kitokia, tiesiog laikui bėgant pavargo nuolat kovoti ir priešintis. Ji puikiai žino, kad yra apgaudinėjama, išnaudojama, tačiau daugiau neturi kur eiti ir į ką remtis.
Marijos bejėgiškumą ir vienatvę praskaidrinanti religija nebepadeda susitvarkyti su nušiurusia, skurdžia buitimi. Ji turi save įkalbinėti, apgaudinėti, gyvendama viena iliuzija po kitos, kol galiausiai psichologiškai palūžta. Juk jos gyvenimo prasmė yra Svevas, be jo visas pasaulis sugriūna. Net vaikų meilė galiausiai pradeda slysti iš rankų: „Ten ją ir rado – rūsy, klūpančią prie vyno statinaitės, kurios tėtis kadaise prisiekė neatidaryti tol, kol nepraeis dešimt metų. Ji visiškai nekreipė dėmesio į jų maldavimus lipti aukštyn. Tik šaltai pažvelgė į ašarom plūstančias Augusto akis. Broliai suprato, kad jie mamai nebesvarbūs“ (p. 183).
Marijos beprotybė yra akmuo, kurio nepajėgia panešti net autorius, galiausiai vėl keliaujantis pas Svevą, kuris blaškosi ir kovoja su savo ego. Pats Fante pasiduoda Svevo charizmai ir norui visada likti nugalėtoju – atrodo, nuolat stengiasi jį pateisinti, užstoti: „Bet čia jo reikalas, kuris kitiems neturi rūpėt. [...] Jis – tik auka“ (p. 160). Atvėręs du skirtingus požiūrius į situaciją, iškart gudriai griebiasi trečio – Arturo istorijos, kurioje netrūksta dramų. Pasakojimas meistriškai keliauja nuo vieno veikėjo prie kito, keliais potėpiais atskleisdamas jo pasaulio matymą ir bendravimo manierą, kur netrūksta manipuliavimo, savęs ir kitų įtikinėjimo. Kiekvienas turi kovoti, kiekvienas turi savo būdą pabėgti nuo negailestingos realybės, kuri artėjant romano finalui kiek sušvelnėja – po kiekvienos žiemos ateina pavasaris. Paskutinėms, labiausiai įtemptoms scenoms netrūksta sentimentalumo ir „kaip tyčia“ pasitaikančių sutapimų. Viskas susiklosto taip, kad Arturas namo parsiveda ne tik tėvą, bet ir naują šunį: begalinės ištikimybės, pasiryžimo ginti „savus“, atsidavimo įsikūnijimą. Ir visos negandos vienu metu išnyksta lyg paskutinis sniegas. Lyg sutvardomas, santūriai skaidrus pasakojimas pakiša mintį, kad čia jausmingesnis skaitytojas galėtų ir apsiverkti.
