Labiau sapnas negu gyvenimas

Senokai tai buvo. Nepamenu, prieš penketą metų ar šešetą. Labai gerai atsimenu kur – Ignalinos rajone, Daugėliškyje. Bibliotekininkė Zoja man pasakojo apie močiutę, atsižiūrėjusią serialų. Jai nusibodo tie filmai, tas televizorius, ji atėjo į biblioteką. Nuo vienkiemio, kur ji gyvena, iki bibliotekos – beveik penki kilometrai.

Zoja sakė: krautuvėje močiutė prisiperka duonos – ilgam. Bibliotekoje prisirenka knygų – taip pat ilgam. Nežinau, kokią pirko duoną – juodą, baltą. Bet žinau, kokias ėmė knygas – tik istorinius romanus. Bibliotekininkė mostelėjo į kalvas, kuriomis jos seniausia skaitytoja keliauja namo: viename krepšyje duona, kitame – knygos.

Štai ir parašiau. Pagaliau. O baiminausi. Juk jaučiate, kiek patoso, kaip per skambu, kaip man nepavyko: knygos ir duona. Reikėtų tą istoriją pasakoti kitaip – bet jei kitaip pasakočiau, tai meluočiau.

 

Dabar bandau aprašyti tai, ką patyriau vakar, šiandien. Ir baiminuosi. Ne tik patoso. Ne tik sentimentų.

O ko?

Jei bandėte kada aprašyti teigiamą herojų – gal bandėte? – mane suprasite.

 

Buvau Anykščiuose. Ten vyko… akcija? Renginys? Ar?..

Keturiasdešimt gimnazistų atvyko į Anykščius dalyvauti skaitymo šventėje ,,Iš žodelių knyga sudėta“ (Antanas Baranauskas). Ją sumanė Antanas Verbickas – Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorius. Man skyrė įdomų darbą – kalbėtis su gimnazistais apie knygas.

Kiti žmonės skaitė jų rašinius – laiškus, dar kiti vertino jų – skaitovų – sugebėjimus, o buvo ir tokia komisija, kuri dalino balus už sukurtus piešinius ar filmukus, skirtus skaitymui.

Ak ne. Ne skaitymui. Skaitymo skatinimui.

 

O tas skaitymo skatinimas, kad žinotumėte, pastaruoju metu man buvo kiek įkyrėjęs – švelniai tariant. Tiesą sakant, buvau nutarusi niekada nieko ir niekam nebeskatinti.

Lyg ir baugu tapo, lyg ir negera, kad pernelyg šokinėjame aplink neskaitantį vaiką. Tartum eitume ratais aplink lepūnėlį, atsidrėbusį ties skanėstais apkrautu stalu: gal to paragautum, o gal ano? Gal neskaniai tau virėjai pagamino (rašytojai parašė), gal iš užsienių ne tas gėrybes parvežėme (vertėjai ne tą knygą išvertė)? Padarysime ką nori – tu tik valgyk (skaityk).

Ne kartą esu ištarusi žiaurią frazę: skaitytojais gimstama. Lygiai tiek pat kartų esu Kęstučio Urbos sudrausta: skaitytojais tampama.

Ir dar viena mano baimė: skaitymo skatinimo akcijose ėmė dalyvauti žmonės, kuriais nelabai pasikliaunu. Kaip nedalyvaus, jei valstybė dosniai ar nelabai, gal tik simboliškai, bet remia.

 

Anykščiais pasikliaunu. Nuo seno. Nuo seniausių laikų, nuo tų mano vaikystės ekskursijų po Lietuvą, kai būtinai atvykdavome į Vienuolio namus.

Jau tada nemėgau grūsties – o ji neišvengiama, jei tik ekskursuoji. Vienuolio namuose apimdavo ilgesys: žvelgdavau į jo lovą, į patalus, minkštas dailias pagalves, norėdavau tik vieno – atsigulti ir išsimiegoti.

Tas muziejus man ir dabar: labiau sapnas negu gyvenimas.

 

Dabar jau ne sapnas. Tikrovė. Du literatūrologai – Danguolė Šakavičiūtė ir Kęstutis Urba, du rašytojai – Rimantas Vanagas ir aš – kalbamės su šventės (ji – ir konkursas) dalyviais apie knygas. Apie keisčiausias ir įprasčiausias.

Štai paaugliams įdomūs knygų veikėjai: mažasis princas, Haris Poteris, Skirgaila, Šerlokas Holmsas, Džeinė Eir, Firminas, Džonatanas Livingstonas Žuvėdra.

Štai įtaigios knygos: Thomo Manno ,,Užburtas kalnas“, Vytauto V. Landsbergio ,,Obuolių pasakos“, Dorotos Terakowskos ,,Raganų duktė“, Jano Guillou ,,Blogis“, Vandos Juknaitės ,,Išsiduosi. Balsu“, Danielio Defoe ,,Robinzonas Kruzas“, ,,Pasaulio pasakos“, Anos Frank dienoraštis, Kristinos Gudonytės ,,Blogos mergaitės dienoraštis“.

Ir dar, ir dar buvo minėta tų knygų, tų veikėjų ar net herojų… Ne viskas mano – ir Jūsų – skaityta, ne apie viską sklandžiai konkurso dalyvių papasakota. Jie baiminosi mūsų. Truputį baiminomės ir mes – jų.

Na ir kas.

Man svarbu, kad Viktorija Gromyškovaitė iš Panevėžio apie Vandos Juknaitės knygą sako: ,,Tai – tikras gyvenimas.“ Kad Agnei Kavaliauskaitei iš Ukmergės Šerlokas Holmsas – tartum svajonių išsipildymas. Kai buvo maža, norėjo smuikuoti, bet nepavyko, o jis juk smuikuoja, tas intelektualus seklys. Ką manote apie dešimtoką Gabrielių Bielinį iš Vidiškių gimnazijos, ištarusį beveik slaptažodį: ,,Užburtas kalnas“?

 

Pirmąją dieną buvome Niūronyse – pas Joną Biliūną. Ir Griežionėlėse – pas Didžiulius.

Antrąją… Keturiasdešimt paauglių sukiojosi po Anykščius ir skaitė savo pačių pasirinktus rašytojus – prie paminklų, aikštėse, net parduotuvėse. O dar apžiūrėjo siauruką, o…

…o manęs ten nebuvo. Pabėgau. Ėjau palei Šventąją – žemyn. Galbūt blogiausia pasaulyje komisijos narė, niekam tikusi skaitymo skatintoja, bet… Esu žmogus, kuriam Anykščiai – jų lubinų žydėjimo metas, jų paukščių giesmės, jų upės gelmė – sapnuosis.

 

Ta šventė, tas konkursas dalyviams pažėrė daug dovanų. Įvairiausių. Gavau ir aš. Vidiškių gimnazisto Gabrieliaus Bielinio skaitomą ,,Anykščių šilelį“ – savąja, Mielagėnų (pats Ignalinos rajono pakraštys), tarme.

Ir keturias dainuojančias anykštėnes – dar kartą Baranauskas, jau kitoks, bet tas pats. Kai mes, kelintą dešimtį skaičiuojantys, jaučiame, kad šiurpas bėga nugara, kai slapta gal net ašarojame, tai… lyg ir įprasta?

Bet kai nuo Antano Baranausko apsiverkia paauglė… Sapnas ar tikrovė?