Europos raudonodžių laisvė

Šį pranešimą skaičiau 2013 metais Biržų krašto muziejuje, tarptautiniame literatūros forume „Šiaurės vasara“. Mane pakvietusiai Giedrai Radvilavičiūtei atrodė, kad forumo tema „Laisvė rašyti“ galiu ir aš tarti žodį. Kad kai kam taip neatrodė – teko patirti ir ten būnant, ir įspūdžius apie forumą skaitant. Bet tai jau žmogaus mąstymo laisvės ar nelaisvės problema. Beje, ir mano pačios, nes pirmą kartą dalyvaudama šiame forume (jis man paliko labai gerą įspūdį), prisipažinsiu, ne visada jaukiai jaučiausi puikiai „susigrojusiame“ (juk tai buvo jubiliejinis, 10 kartą vykstantis, renginys) senbuvių būrelyje. Kita vertus, esu dėkinga organizatoriams ne tik už įdomią programą, bet ir už galimybę susipažinti su daug lyg ir šalia esančių, bet man tik iš publikacijų pažįstamų žmonių. Ir vis dėlto ilgą laiką kažkas, gal tas „kitoniškumo“ ir atstumties pojūtis neleido paklusti Giedros raginimams išsiųsti šį straipsnį „Šiaurės Atėnams“. Viskam, matyt, ateina tinkama diena, kai nugali laisvė ne tik rašyti, bet ir publikuoti.

 

Vaikystės rojus

Niekas negali atsakyti, kodėl gimstame viename, o ne kitame kaime, miestelyje ar didmiestyje ir kodėl ta duotybė skirtingai paveikia mūsų mąstymą ar net tolesnę gyvenimo eigą. „Kaip atsitinka, kad esi tas, kas esi? Nuo ko tai pareina? Ir kas būtum, jei būtum tapęs kuo nors kitu?“ – svarsto Czesławas Miłoszas „Isos slėnyje“. Šį rašytoją ketinu dar ne kartą cituoti ne tik todėl, kad jis – vienas mylimiausių mano poetų (2012 metais su poete iš Lenkijos Barbara Gruszka-Zych lietuvių ir lenkų kalbomis išleidome knygą apie šį poetą „Mūsų poetas“), bet ir todėl, kad jo biografijos faktai yra tarsi manųjų atvirkštinis atspindys. Jis, gimęs ir augęs Lietuvoje, rašė tik lenkiškai, jaunystėje išvyko iš Vilniaus, o paskui visą gyvenimą ieškojo Tėvynės ir teigė, kad jaučiasi taip, tarsi niekada nebūtų iškeliavęs iš gimtųjų vietų. Jis yra puikus pavyzdys, kokias perspektyvas kūrėjui atveria distancija. Bet apie tai vėliau.

Šiandien suprantu, kad ta duotybė, jog gimiau Seinų krašte, ant Seivų ežero kranto, yra vienas geriausių dalykų, kokie man nutiko per visą gyvenimą. O kad kiekvienas geras dalykas turi nemenką kainą, jau kita šneka.

Mano gimtajame Seivų kaime buvo 24 vienkiemiai: šešiuose gyveno lietuviai, septynios šeimos buvo mišrios, o kitos – lenkų. Lietuvių vaikai keliavo į lietuvišką Vaitakiemio pradinę, o visi lenkiukai ir mišrių šeimų vaikai mynė 3 kilometrus į lenkišką Smalėnų mokyklą. Tai, kad su kai kurių kaimynų vaikais galima susikalbėti tik lenkiškai, buvo natūraliai suvokiama kasdienybė: mes – lietuviai, bet gyvename Lenkijoje. Net ir tai, kad kai kuriuose namuose reikėjo į tėvą kreiptis lietuviškai, o į motiną lenkiškai (arba atvirkščiai), – neatrodė keista. Nemaniau, kad esu nuskriausta, nes turiu papildomas lietuvių kalbos ir literatūros bei Lietuvos istorijos, geografijos pamokas. Mokėmės ir kitų dalykų lietuviškai, nors ir iš lenkiškų vadovėlių (vertimas vyko mintyse, visi terminai – dviem kalbomis), dainavom lietuviškas dainas, šokom lietuviškus tautinius šokius. Ir vėl sugrįšiu prie Cz. Miłoszo, kuris „Tėvynės ieškojime“ teigia, kad „bene kiekvienas rašytojas turi savo vaizduotės namus, miestą, miestelį ar kokią kaimo apylinkę, nuo kurių pradėdamas, jis plečia savo valdas ir brėžia vis platesnius ratus“. Man nuo gimimo atiteko dvejopos valdos, dviejų kalbų, dviejų kultūrų sandūra: namuose netrūko lenkiškų laikraščių ir žurnalų, lietuvių egzodo literatūros, kuria aprūpindavo už Atlanto įsikūrę giminaičiai, klausėmės ir Lietuvos, ir Lenkijos radijo programų, vėliau – kai įvedė elektrą – žiūrėjom ir Vilniaus, ir Varšuvos televizijos programas.

Cz. Miłoszo nuomone, vaikystėje pirmieji įspūdžiai sugula erdvėje, jam visas pasaulis buvo nusidriekęs palei iš šiaurės į pietus tekantį Nevėžį, o šalia jo vertikalėmis išsidėsčiusios įvairiausios šalys, provincijos. Mano vaikystės pasaulis vėrėsi nuo didžiulio plokščio akmens, gulinčio ant Persetkalnio – aukščiausios tėvo laukų kalvos: pietuose – kelias į autobusų stotelę, iš kurios galima išvykti į paslaptingus tolius, vakaruose – ežeras su saulėlydžiais ir dar nesuvokiamu, bet jau oda jaučiamu romantikos kupinu virpuliu, o šiaurėje ir rytuose – už padūmavusių miškų juostos horizonte – nepasiekiama, mistinė Lietuva. Kaip koks miražas, apie kurį visi kalba, bet niekas negali pasakyti, ar tikrai ji egzistuoja, ar tai nėra tik prisiminimų šalis. Taigi kiekvienos dienos penas vaiko akims – neaprėpiami toliai, neištyrinėta, daugybe paslapčių mirguliuojanti erdvė. Dabar galvoju, kad ta kalvelė su regėjimo užbrėžta tolimų horizontų kreive buvo savotiška vaiko šventykla, meditacijos vieta, kurioje anaiptol nesėdėjau lotoso poza, bet tiesiog buvau su savo tyla ir visais įmanomais pavasario ar vasaros garsais aplinkui, jaučiausi esanti viso to milžiniško skritulio, kurį regėjo akys, neatsiejama dalis. Ir vėl galėčiau cituoti Cz. Miłoszą: „Oras didelis buvo, pilnas kregždžių balsų. / Oooo dainavo manyje, oooo.“

Neaprėpiamos erdvės pojūtis jau vaikystėje siejosi su laisve ir dar nesuvokiama laime, su noru skristi ir atrasti, kas už ežero, už Šilainių kaimo, už geležinkelio, kuriuo dundėjo traukiniai į Suvalkus, kas už tų miškų – ar iš tikrųjų ten yra Lietuva? Laimingų vaiko dienų būties lengvybė tapo nepakeliama paauglystėje, kai sąmonėje vėrėsi kiti laimės receptai, kai į harmoniją su svaiginančio grožio, kvapų, garsų gamta ėmė veržtis anaiptol neharmoningi santykiai su žmonėmis. Kai suvokiau, kad galiu saugiai jaustis ir būti laiminga tik neiškišdama nosies už savotiško lietuvių „rezervato“ ribų. Tada šalia manęs ant akmens vis dažniau atsirasdavo dienoraštis sielvartui, nesėkmėms, sopuliams išlieti arba bloknotėlis ir šratinukas pirmiems eilėraščiams užrašyti…

Tačiau iki to laiko gyvenau vaikystės rojuje, kuriame buvo sodyba su centriniu meilės šaltiniu – Motina – ir nuolatinis kitas traukos laukas – masinantis, gaiva ir žuvimi penintis ežeras. Buvau vandens ir ežero pakrančių vaikas, anot Cz. Miłoszo, „mano potyrių ir fantazijų netramdė joks pašaipus demono juokas“. „Kaltė yra susijusi su sąmoningu jutimu kitų akių, kurios į mus žiūri. Ir vertina. Tai kito žmogaus akys. [...] Nekaltybė labai daug priklauso nuo to, kad prieš nieką neprivalau laikyti egzamino. Neprivalau mąstyti, kad jis yra geresnis už mane, o aš esu blogesnis“, – pokalbių su Ewa Czarnecka knygoje sakė Cz. Miłoszas. Kitas akis pajutau tik išėjusi už rojaus ribų.

 

Raudoni bateliai

Kitos akys prismeigė mane, kai nutolusi nuo namų vos keletą kilometrų, dviračiu mindama į Smalėnų bažnytkaimį, išgirdau jo prieigose vaikiūkščių šūkalojimus: „Litwinka, Litwinka!“ ir į mano dviratį caktelėjo vienas, antras, trečias akmenukas. Jie manęs nesužeidė, bet visam gyvenimui įstrigo sąmonėje, pavirtę įkyriais klaustukais: kodėl? Kas blogo, kad aš lietuvė? Kai parlėkusi namo šiuos klausimus uždaviau tėvams, motina viską nuleido juokais, mestelėjusi frazę, kad „ne tas drūtas, kur muša, bet tas, kur atlaiko. Ir visai nesvarbu – lenkas jis ar lietuvis.“ Tėvas buvo didesnis patriotas: „Litvinka, na ir gerai, kad esi litvinka, nuo jotvingių laikų čia lietuviai gyveno, mums garbė, kad išlikom, nes šitie mūsiškiai lenkai – ne kas kitas, kaip sulenkėję lietuviai. Prieš karą iki Suvalkų ištisi kaimai vien lietuviškai kalbėjo, o dabar…“ Dabar buvo dvidešimto amžiaus septintasis dešimtmetis, kai vyravo oficiali valdžios deklaruojama nuomonė, kad Lenkijoje gyvena vien lenkai, keli kitataučiai nesiskaito, nors Punsko krašte gyveno apie 15 tūkstančių lietuvių, Balstogės vaivadijoje – apie 150 tūkstančių baltarusių, visoje šalyje – 300 tūkstančių žydų (tiek liko iš buvusių 3 milijonų prieš karą!), apie 30 tūkstančių ukrainiečių, 153 tūkstančiai vokiečių ir t. t. Tada apie tautines mažumas nieko nenutuokiau, bet pirmą kartą pajutau, kad šis staiga suvoktas kitoniškumas nėra gėdingas, jo nereikia slėpti, dėl jo nereikia raudonuoti, o priešingai – juo galima netgi didžiuotis. Ir tai, kad nė vienas iš tėvų nepasakė: „O tu paimk didesnį akmenį ir sviesk į juos atgal“, tapo pamoka visam gyvenimui: tautybė, kalbinis kitoniškumas negali būti vaikiško (ir ne tik) „karo“ ar bet kokio kitokio nesutarimo priežastis.

Tačiau tas kitoniškumas nuolatos kėlė sumaištį vaiko galvoje. Dar vienas įsimintinas epizodas vyko Suvalkuose, kai su motina eidamos iš parduotuvės į parduotuvę ieškojom mano išsvajotų raudonų batelių… Kai galų gale radom tokius, baltai apvedžiotais pakraštėliais, su dirželiu ir balta gėlyte ant to dirželio, jie buvo… per maži, bet aš vis tiek sakiau, kad geri, ir netgi per daug garsiai motinos maldavau, kad nupirktų. Į mus sužiuro ne tik pardavėja, bet ir kitos pirkėjos. Motinai paprašius paduoti didesnius batelius atsakymas buvo aiškus ir neapskundžiamas: „Nėra.“ Nors stovėjo dar kelios poros ant lentynos už pardavėjos nugaros, mes išgirdome dar kartą jau daug griežčiau: „Sakiau, kad nėra.“ Motina čiupo mane už rankos ir išrūko iš parduotuvės. Nesupratau, labiau ji nuliūdo dėl pardavėjos elgesio ar dėl manęs, jau šnarpščiančios nosimi ir braukiančios ašaras. „Nori batukų, tai patylėk!“ – tyliai perspėjo įsivesdama į antrą, trečią, ketvirtą avalynės rojų. Tylėjau. Net ir gatvėje tylėjau. Kol galų gale suradom beveik tokius pat batelius, svarbiausia – raudonus, išsirinkom tinkamo dydžio, nusipirkom. Pardavėja neįtarė, kad mes lietuvės, motina kalbėjo tik lenkiškai.

Tuos batelius atsimenu iki šiol. Nes tai buvo pirmas ir paskutinis gėdingas savo gimtosios kalbos išsigynimas. Ir čia vėl grįžtu prie Cz. Miłoszo, kuris rašė: „Prisipažįstu, jaučiausi nepatogiai dėl to, kad gimiau lenkų dvare. Tai sukeldavo prieštaringas, man pačiam neaiškias būsenas, kurias dar labiau sutirštindavo dviejų kalbų egzistavimas ir gėda dėl to, kad kalbu kita nei dauguma gyventojų kalba.“

Nežinau, ar visą vaikystę ir jaunystę mane lydintį jausmą, kad kalbu kita nei visi aplinkui kalba, būtų galima pavadinti gėda, gal greičiau – nepatogumu ar netgi savotiška provokacija, nes vėliau teko nešioti Punsko licėjaus trikampio skydelio formos emblemą su užrašu PUŃSK. Tokią emblemą nuo 9 iki 12 klasės nešiojome prisisiuvę ant paltų, striukių ir, žinoma, uniformų rankovių virš alkūnės. Jeigu važiuoji į Seinus ar Suvalkus ir nenori turėti problemų (nebūtinai, bet gali jų būti), geriau nusiardyk nuo rankovės emblemą, išduodančią, kad esi lietuvė. Nusiardysi – ramiai praleisi laiką mieste, nesvarbu, kad viduje vis vien jausiesi savaip pralaimėjusi. Nenusiardysi, pasiruošk netikėtumams: gal tik išvadins „litvinka“ ar „litevka“, gal stumtelės, kumštelės, gal apspjaudys, gal pardavėja nepaduos tau prašomos prekės, kita netgi iš parduotuvės išprašys, o gal ir nieko nenutiks. Juk nebūtinai kiekvieną kartą tavo kelyje privalo pasitaikyti kvailių. Bet grįždama būsi tokia savimi patenkinta, tarsi būtum įveikusi sudėtingą viršukalnę. Geras jausmas. Esu jį ne kartą patyrusi.

Apskritai man pasisekė. Devyniolikos išvažiavau studijuoti į Vilniaus universitetą ir nepatogumas dėl lietuvių kalbos Lenkijos ir Lietuvos pasienio gyvenvietėse dingo ilgiems metams. Tačiau daugelis mūsų krašto lietuvių gyveno ir gyvena Seinuose, Suvalkuose, Varšuvoje ar kituose Lenkijos miestuose, sukūrė mišrias šeimas ir „dėl batelių“, „dėl šventos ramybės“, o gal gyvendami vien lenkiškoje aplinkoje ne tik patys pamiršo lietuviškai, bet ir iš savo vaikų sąmoningai ar nesąmoningai atėmė galimybę mokėti šią kalbą.

 

Išsvajota tėvynė – svetima terpė?

Visą vaikystę Lietuva man, kaip ir kitiems Seinų ir Punsko krašto lietuviukams, buvo stebuklinga mūsų protėvių šalis, apie kurią visi nuolatos kalba, bet beveik niekas negali į ją nuvykti ir papasakoti, kokia ji iš tikrųjų yra. Lyg ir visai netoli, už keliolikos kilometrų, ir kartu – nepasiekiama. Įsivaizdavau ją nuo savo Persetkalnio, rodė mums ją mokytojai nuo Eglinės piliakalnio ar nuo Galadusio ežero pakrantės, bet mes matėme tik tolumoje suartą tamsią pasienio žemės juostą, už jos plytinčius tuščius laukus.

Iš tikrųjų aplinkui buvo daug kalbų, kas vyko ir vyksta Sovietų Lietuvoje. Namuose nuolatos skambėjo Amerikos balsas iš Vašingtono ir mūsų tėvų, kaimynų, giminių politikavimai apie Lietuvą, jos likimą, okupantų nusikaltimus, tremtis. Kai susiruošiau į Vilnių studijuoti, tėvas kalbėjo: Lietuvos nėra, kur tu važiuoji? Mano jaunatviškas maksimalizmas vertė priešintis ir teigti priešingai: Lietuva yra, dar ir kaip yra! Kaip kalba, kaip dainuoja, kaip šoka toji Lietuva per radiją ir televiziją! Taigi vaiko galvoje susiformavo dvi Lietuvos: viena – ta išsiilgtoji apdainuota didvyrių žemė, o kita – iš tėvų atodūsių – išniekinta, užgrobta, prarasta.

Pirmą kartą atsiradusi Vilniuje stovėjau su lagaminais Čiurlionio stotelėje ir klausiausi stulpo įsitvėrusio girtuoklio – jis varė monologą tokia gražia lietuvių kalba… Viešpatie, galvojau, ne tik Vilniaus radijas, bet net ir girtuokliai šitaip gražiai Lietuvoje kalba? Taip ir aš norėjau kuo greičiau išmokti, atsikratyti polonizmų ir tokių įprastų mums, Punsko krašto dzūkams, žodžių kaip vanduoj, stuba, abrūsas, išmokti taisyklingai kirčiuoti, atsikratyti akcento, apie kurį kurso draugai man replikuodavo, kad kalbu „kaip Amerikos balsas iš Vašingtono“… Dar skaudžiau būdavo, kai kas nors mane pavadindavo lenkaite, o jau ypač piktinausi, kai kai kurie dėstytojai tyčia pabrėžtinai mane vadindavo ne kaip aš norėjau – Jonuškaite, o pagal pasą – Januško… Kita vertus, greitu laiku ausį pradėjo rėžti keisti, man neįprasti junginiai pas tave, pas mane yra, nesupratau, kodėl visi važinėja su autobusu, miega po adijalais, avi kedais, o atsisveikindami sako ne sudie, o kažkokį ate… Ir vėl jutau jau kitokį savo kitoniškumą… Ir ne vien dėl punskietiško akcento. Mano bendraamžiai Lietuvoje su ilgesiu ir neslepiamu žavesiu žiūrėjo į Vakarus, viskas iš ten jiems buvo įdomu, siektina, o aš atvykau išsiilgusi Lietuvos, lietuviškų dainų, filmų, lietuviško teatro… Iš daugelio dalykų, kurie man buvo gražūs ir brangūs, ir netgi šventi, jie atvirai tyčiojosi… Visa tai šiandien man suprantama ir pateisinama. Tačiau tada stulbino ir buvo nesuvokiama. Čia galėčiau pacituoti savo jaunos bičiulės, studentės Rugilės, neseniai man rašyto elektroninio laiško fragmentą: „Pastarąjį mėnesį gyvenau „Dainavos“ stovyklavietėje Mičigano valstijoje su Amerikos lietuviais ateitininkais. Dirbau trijose stovyklose be sustojimo. Grįžau labai pavargusi, bet be galo laiminga. Jūs nepatikėsit, kaip tai įdomu. Aš pamačiau užkonservuotą 1946 metų visuomenę. Jie kalba ta senąja kalba, kuria kalbėjo jų seneliai, pabėgę iš Lietuvos per karą. Pavyzdžiui, per pamokėlę vaikai prieidavo prie manęs ir sakydavo: „Mokytoja, galima į išvietę.“ Arba žmonės sako: „Čikagos centre yra daug labai didelių krautuvių“ (kalbėdami apie prekybos centrus dangoraižius). Daugelio paauglių berniukų mėgstamiausia daina yra „Skinsiu raudoną rožę“. Tokias dainas jie traukia kiekvieną dieną bent po valandą.“ Manau, kad anuomet lygiai taip pat atrodžiau aš bendraamžiams, su punskietiškų dainų (ir ne tik) repertuaru atvykusi iš užkonservuotos, ne 1946-ųjų, o prieškario Lietuvos ritmu gyvenančios Lenkijos lietuvių bendruomenės.

Nors lietuvių kalbą sėmiau pilna burna, maudžiausi joje, galėjau kalbėti ja visur ir visada nebijodama sulaukti užgauliojimų, bet… teko nuolatos save kontroliuoti – ką kalbu. Juk aš nežinojau, kas yra baimė atvirai kalbėti. Man reikėjo išmokti saugotis, išmokti atskirti tikrus draugus nuo „draugų“, atliekančių tam tikrą saugumo užduotį. Tai gana sudėtinga, kai tau devyniolika ir dar prigimtis, anot mamos, kaip degtuko, leidžianti susimąstyti tik po to, kai žodis pasakytas ar veiksmas atliktas. Todėl dėl viso pikto per visus studijų metus bendravau vos su keletu žmonių. Tačiau ir jie apie tai, ką atveždavau kuprinės dugne tam tikriems asmenims (Šapokos „Lietuvos istoriją“ ar 1981 metais Suvalkuose nelegaliai išleistą Cz. Miłoszo „Valdžios paėmimą“ ir pan.), nieko nežinojo.

Mano kitoniškumas greitai mane išmetė už bendraamžių borto ir dėl man visiškai nepriimtino gyvenimo būdo mano išsvajotoje Lietuvoje: visi penkeri studijų metai buvo pažymėti begaliniu ilgesiu ir sutrikdytu gyvenimo ritmu. Nuo gimimo buvau pratusi, kad visi mane supantys žmonės bruzdėjo kaip bitės avilyje labai ritmingu bangavimu: šešios įvairiausių darbų sklidinos dienos ir nuolatinis atgaivos pliūpsnis – neregimos, bet labai tikros vidinės šviesos kupinas sekmadienis. Žinoma, lankiau Vilniaus bažnyčias, juk man – ne komjaunuolei – nerūpėjo kitiems studentams taikomi draudimai ir apskritai buvo nesuvokiama, kaip mano amžiaus žmonės gali būti komunistų partijos nariai (o tokių buvo ir mūsų kurse) ir dar su tokiu užsidegimu nuolatos „auklėti“ kurso draugus Lenino dvasia, – žiūrėjau į juos kaip į kažkokius neįtikėtinus egzempliorius, tarsi į ateivius, kurių tik pavidalas žmogiškas, o smegeninėje – vien ideologinis faršas. Tačiau pamačiusi sekmadieniais laukuose ariančius, bulves sodinančius, mėšlą vežančius ir netgi kiaules skerdžiančius (!) žmones – visai amo netekau. Kur šventadienio šviesa veiduose ir akiai malonus atsipalaidavimas? Labai greitai supratau: daugelio Lietuvos žmonių sąmonėje sekmadienių nėra. Ypač kaime. Beje, aiškinimai, kad kolūkiečiai tik sekmadieniais galėjo apdirbti savo sklypelius, manęs net iki šiol neįtikina: dabar nėra prievartinio lažo kolūkiuose, bet sekmadieniai į Lietuvos kaimą taip ir nesugrįžo…

Gaila, bet sovietinė tikrovė labai greitai mano atsivežtos idealizuotos Lietuvos veidą gerokai subjaurojo. Teko susitaikyti su geležine sovietinio kalendoriaus tvarka: penkerius metus neturėsiu gražiausių šeimos švenčių – Kalėdų ir Velykų, nes namo sugrįžti turiu teisę tik per žiemos ir vasaros atostogas. Teko išmokti laikyti liežuvį už dantų ir priprasti prie savaitgalių vienatvės ištuštėjusiame bendrabutyje – išvažiuoti iš Vilniaus be specialiųjų tarnybų leidimo man nebuvo galima. Taigi pasijutau esanti kalėjime ir pradėjau laukti laiškų iš namų, kurie, kaip niekad, pasidarė brangūs. Kartais, kad ir rizikuodama, pabėgdavau iš Vilniaus į draugų namus, bet, kaip vėliau paaiškėjo, kai kurie jų smulkiai aprašydavo mano viešnagę kituose Lietuvos miestuose ar miesteliuose ir ataskaitas pateikdavo atitinkamoms tarnyboms.

 

Distancijos reikšmė kūryboje

Studijuojant Vilniuje atsirado ta distancija, kuri, nors ir slėgė kaip netikėtai išdygusi kupra, vis dėlto tapo galimybe pažvelgti į savo gimtąjį kraštą per ilgesio prisotintą nuotolį. Juk ne kartą pasitvirtinusi tiesa, kad dėl naujų atradimų neišvengsi praradimų, neaplenkė ir manęs. Pažvelkim apskritai į literatūros istoriją. Rašytojui bet kurios vertybės (šeimos, moralės, kalbos, tautos) praradimas – tai didelė galimybė. Juk kūrėjas, išrautas iš šeimos ar tėvynės (nesvarbu – savo noru ar prievarta, laikinai ar visam gyvenimui), turi galimybę išgyventi tokią būseną, kuri, be abejo, išplečia jo egzistencinių potyrių lauką. Ir dar – rašytojas visada turi galimybę sugrįžti: poezija ir proza peržengia visus neatitaisomus, nesugrąžinamus įvykius, istorijos puslapius, gali grąžinti į išeities tašką, užfiksuotą ir gal net mitu apgaubtą Itakę – šitaip gimsta dramatiška odisėja. Tokių idealizuotų itakių pavyzdžiai – Adomo Mickevičiaus Soplicų, Juliuszo Słowackio Kremenecio dvarai. Tokią Itakę – savo vaikystės Lietuvą – Cz. Miłoszas nešiojo širdyje visą gyvenimą, jos buvimas ne tik romane „Isos slėnis“, bet ir per visą kūrybą eina raudona linija. O kiek tokių pavyzdžių turime tarp mūsų egzodo rašytojų? Kažin ar būtų jie tiek ir tokių kūrinių sukūrę be priverstinės emigrantų patirties, be žiūrėjimo į Lietuvą iš už vandenyno?

„Žavėjimasis, meilė. Medžiams, upei, paukščiams. Tikriausiai vaikystėje dar nežinome, kad tai vadinasi meilė“, – „Abėcėlėje“ rašo Cz. Miłoszas. Daugybę valandų rymodama ant Persetkalnio gėriau it kempinė gimtinės gamtovaizdį, saulėlydžius ir vis kitokiomis spalvomis viliojančius ežero vandenis, o likusį gyvenimą ilgėjausi tų vaizdų ir to dar nesuvokiamos pilnatvės kupino jausmo. „Anksti jaunystėje patirtas žavesys yra sakramentas, patirtis, kurią atsimename ir kuri veikia visą gyvenimą“, – rašo Cz. Miłoszas. Manau, kad pirmosios mano knygos atsirado iš to ilgesio, iš noro ir toliau gyventi su savo mylimais dzūkeliais, pratęsti jų egzistavimą literatūroje. Ir tai, žinoma, nieko keista. Ir vėl galėčiau cituoti Cz. Miłoszą, kuris niekada nebuvo išėjęs iš savo Vilniaus ir Šetenių („Kad ir kur klajočiau, po kokius žemynus, visada buvau / atsigręžęs veidu į Upę“), o dar labiau čia tinka mano kraštiečio poeto, kilusio iš Bubelių, Albino Žukausko žodžiai: „Kad ir ką rašyčiau, kūrinio apygardose visada šmirinėja tėvonija – ryškiau ar blankiau atsispindi iki šiol. Esu labai dėkingas savo jaunystės upynams, ežerynams, dirvoms, pievoms ir raistams, miškams ir pomiškiams, skynimams ir želdiniams už brangias dovanas, už palankumą: saulėtekius, priešpiečius ir pietpiečius; už [...] už vilko akį – laužą Pamario ežero krantuose, kvepiančią žuvienę, tylų siaudesį, kaitrią krūminukę“; „Visi polėkiai ir nuosmukiai, gėriai, grožiai, žavesiai ir blogiai, negerumai, bjaurastys, baltosios vaikystės naktys ir juodieji vyro metų optimizmai, šviesieji liūdesiai, sveikas cinizmas ir liguistas atvirumas, mediniai namai aplink Seinų turgavietę ir senoviška, gūdi, visų pamiršta žydų liaudies giesmelė, sparnuoti velniai Žagarų bažnytėlėje, raguoti angelai Berznyke – tai mano poezijos žemė.“

Ne vienos mano knygos žemė – gimtasis Seivų kaimas, ežeras, Punskas ir tie patys Žukausko Seinai, Suvalkai. Platūs horizontai, neaprėpiami toliai, labai daug erdvės, krūtinėje daug oro, daug meilės ir visiška laisvė: šaukti, dainuoti, taip pat ir rašyti.

 

Natūralus laisvės pojūtis

Pirmieji mano apsakymai tuometiniame žurnale „Pergalė“ (dabar „Metai“) pasirodė 1986 metais, t. y. dar sovietmečiu, bet ore jau tvyrojo laisvėjančios Rytų ir Vidurio Europos dvasia. Nuo 1980 metų aktyviai Lenkijoje veikiantis „Solidarumas“, nors ir žiauriai sutramdytas įvedus karinę padėtį, pradėjo politinio atlydžio laikus, komunistinio režimo valdžios silpnėjimas buvo juntamas taip pat ir Lietuvoje. Taigi jokių nemalonumų dėl cenzūros nesu patyrusi. Jokiu būdu negaliu tvirtinti, kad kas nors man trukdė spausdinti tai, ką rašiau. Nebent galėčiau prisiminti vieną kitą komišką atvejį, kai, pavyzdžiui, vienas tuometinio „Nemuno“ darbuotojas atsiuntė man laišką su keistais atsiprašinėjimais, kad mano esė „Paprasta procedūra“ apie abortus nespausdins, nes tai drastiška ir Lietuvos skaitytojui nepriimtina tema, tuo labiau itin atvirai ir skaudžiai mano dėstoma, kad galbūt ateityje, kai visuomenė bus pasirengusi, o tuo tarpu minėta esė jau buvo išspausdinta ką tik pasirodžiusiame žurnalo numeryje… Taigi smagiai teko pasijuokti, kad, ačiū Dievui, ne visada tokie atsargūs darbuotojai sprendžia, ką ir kada spausdinti.

Atsimenu ir kitą atvejį, kai viena žurnalistė, atradusi 1991 metais išleistame mano romane „Ievos neišvarė iš rojaus“ „Himną meilei“, niekaip negalėjo patikėti, kad tai citata iš Šventojo Rašto… Kai skaitinius iš Biblijos girdi nuo vaikystės kiekvieną sekmadienį, o ir namuose ji visada po ranka, tai ir tavo herojams šie tekstai yra tokie pat natūralūs kaip oras ar kiekvieną rytą patekanti saulė. Ir rašydama visai nemąsčiau apie tai, ar to meto Lietuvos skaitytojams bus suvokiamas ir priimtinas mano knygose vaizduojamas Dešimt Dievo įsakymų grįstas pasaulis. Šiandien galiu iš savęs pasišaipyti, kad buvau prasta strategė: anuomet su savo krašto žmonėms būdingu mentalitetu, anot šviesaus atminimo Juozo Apučio, atrodžiau kaip Smetonos laikų autorė, nes Dievulis Lietuvos literatūroje pasidarė madingas tik po gero dešimtmečio – tada net vaikams skirtose knygelėse arkliai ėmė kalbėti evangelijų žodžiais…

Taip, prie savo kartos prozininkų visiškai nederanti, laikotarpio madų ir reikalavimų nesuvokianti, daugeliui skaitytojų tapau visiems laikams „Didžiosios salos“ autore, kuri rašo tik apie smetoniškų laikų gyvenimą tebetęsiančius Punsko lietuvius… Ta etiketė perša išankstinę nuostatą, kuri uždaro autorę specifinės literatūros zonoje, atgrasindama tuos, kuriems Punsko „rezervatas“ neįdomus ir apskritai pastaruoju metu ten gyvenantys lietuviai yra kaip rakštis subinėje su savo lietuvybe. Tačiau vis dažniau sutinku nustebusių skaitytojų, kurie, nepaisydami etiketės, paima į rankas ir kitas mano knygas ir atranda ten ne vien Lenkijos lietuvių gyvenimo atspindžių…

 

„Negražiai“ rašyti apie Punską negalima

Neseniai viešėjau Vyžuonose pas dailininką, skulptorių Algirdą Indrašių, ilgai kalbėjomės jo unikaliame skulptūrų parke-muziejuje apie tragiškai per anksti iš gyvenimo išėjusius jo bendraamžius kraštiečius Antaną Masionį ir Bronių Radzevičių. Žvelgdamas į priešaušrio vieškelį Algirdas prisiminė, kaip Bronius sakydavo bijantis grįžti į Vyžuonas, nes visi žmonės, dažniausiai – jo romano prototipai, žiūri į jį ir smerkia… O saugumas kalė jį prie kryžiaus, nors, anot A. Indrašiaus, vienintelis B. Radzevičiaus „antitarybiškumas“ – meilė tėvynei, tai, kad „Priešaušrio vieškeliuose“ buvo nepaprastai daug meilės savo gimtajam kraštui, o ji – pavojingiausia. Beje, šiandien už tą savaip išreikštą meilę Lietuvai nuo A. Indrašiaus nusigręžė kai kurie vietos valdžios žmonės, mat jis išdrįso vienoje savo skulptūroje iškalti „politiškai nekorektiškus“ žodžius: „Motinėle Lietuva, kodėl išbėgiojo tavo vaikeliai…“

Aš nebijau grįžti į Punską, nors irgi žinau – yra žmonių, kurie mane smerkia už tai, ką parašiau. Tie žmonės mano knygas skaitė ne kaip grožinę literatūrą, o kaip Punsko krašto žmonių istoriją ir kiekvienam herojui įnirtingai ieškojo prototipų. Net ir kraštietė žurnalistė primygtinai klausinėjo manęs, kas slypi už pačių nuodėmingiausių personažų, o kai mėginau aiškinti, kad jie yra tik fantazijos vaisius, sakėsi iššifruosianti pati, be mano pagalbos… Nukelta į p. 11u

Kiekviena uždara bendruomenė turi ryškų savo vietos elitą, kuris, deja, beveik visada siejasi su aukštesne socialine padėtimi, bet ne visada su aukšta dvasine kultūra. Šis „elitas“, kaip žinome, visur ir visada yra galingas, visa išmanantis, neklystantis, apie jį net ir romane dera rašyti tik labai gražiai. Taigi netobulų, o tuo labiau – nuodėmingų, tikrą, o ne parodomąjį gyvenimą gyvenančių personažų būti negali. Kadangi tokių apstu mano knygose, vadinasi, aš „apdergiau“ gerą Punsko vardą, sumenkinau Lenkijos lietuvių prestižą. Tuo labiau kad tarp tų lietuvių – mano personažų – yra mokytojų, kunigų, miestelio valdžios žmonių ir pan.

Taigi, kaip man aiškino vienas punskietis, esu persona non grata Lenkijos lietuvių leidinio „Aušra“ puslapiuose – net nuotrauka, kurios fone atsitiktinai matytųsi Birutė Jonuškaitė, negali būti spausdinama. Ar turėčiau kam nors aiškinti apie kūrėjui būtiną sąlygą, apie kurią kalbėjo ir Oskaras Milašius, kad kūrinys privalo „būti kaip upė, nešanti ir trąšų dumblą, ir medžių liekanas, o ne vien aukso grūdelius“? Nemanau. Nemėginu įrodinėti, kad romanas „Didžioji sala“ sukurtas vien iš meilės tam kraštui ir jo žmonėms. Ir visai nenustebau neseniai sužinojusi, kad per Punsko licėjaus penkiasdešimtmečio minėjimą buvau tarp tų „prasikaltusių“ buvusių abiturientų, kuriems šventės rengėjai neskyrė nusipelniusiems mūsų krašto žmonėms specialiai iškaltų, dosniai dalijamų medalių. Anokie čia mano nuopelnai – juk baigusi licėjų iškeliavau iš savo krašto ir negrįžau dirbti į jį, bet keista, kad medalis nebuvo skirtas ir Alicijai Sitarskienei – „Aušros“ vyriausiajai redaktorei (1989–1996), ne tik šį leidinį atgaivinusiai, pradėjusiai jį leisti kas mėnesį (anksčiau išeidavo kas ketvirtį), bet ir 1977 metais įkūrusiai vaikams skirtą žurnalą „Aušrelė“ – šį ji redagavo iki 1999 metų. Nežinau, ar už tai, kad ji – irgi Jonuškaitė, o gal už savas „nuodėmes“ – juk ji su savo vyru ilgą laiką rinko visame Punsko krašte dar išlikusius etnografinius daiktus, įvairiausius istorinę vertę turinčius dokumentus, iš pradžių juos saugojo ir eksponavo savo name, o paskui, kai jau trūko vietos, visą šią gausią kolekciją perdavė Punsko valsčiui, kuriam tuo metu vadovavo geranoriškai nusiteikęs tikras savo krašto patriotas Romas Vitkauskas. Taip anuomet Punske, valsčiaus būstinėje, šalia šviesaus atminimo Juozo Vainos muziejaus atsirado dar vienas – Etnografinis muziejus. Vėliau, per vieną „Poezijos pavasarį“, man jį teko aplankyti su Lietuvos rašytojais, deja, nepavyko išgirsti, kas tuos eksponatus surinko, kas iššifravo visus senųjų, visiškai sunykusių Punsko žydų kapinaičių antkapių užrašus, iš kur tas muziejus atsirado… Kur dabar ši kolekcija ir kaip ji vadinama, ir kokia sukurta arba kuriama jos atsiradimo istorija – nežinau, nesidomiu, turbūt nežino ir jau seniai užsienyje gyvenanti sesė, ir visa tai nesvarbu, nes kas atlikta – atlikta, buvo prasmingas darbas ir yra geras, vertingas rezultatas, o visa kita – paika tuštybių tuštybė. Argi kažkokio medalio buvimas ar nebuvimas mano stalčiuje gali sunaikinti tik labai gerus prisiminimus apie buvusius Punsko licėjaus mokytojus – Juozą Vainą, Juozą Sigitą Paransevičių, Anną Goląbek, Danutę Grabauskaitę-Pečiulienę, Algį Uzdilą, Marytę Černelienę, Jurgį Paransevičių ir daugelį kitų, – ar gali sumenkinti mano meilę ir pagarbą artimiesiems, giminaičiams, to krašto žmonėms, jų tarmei, jų dainoms? Tą meilę išrašiau, kaip sugebėjau, savo knygose (naujame romane ir vėl prie jos grįšiu), o skaitytojas užčiuops ją arba ne (o gal tyčia nenorės užčiuopti), nelygu jo išprusimo ar sugedimo laipsnis. Paprastai bendražmogiška meno kūrinių vertė išlieka kur kas ilgiau už įsižeidusius, supykusius ar kūrinį specialiai ignoruojančius vertintojus. Argi Cz. Miłoszas nebuvo niekinamas ir keikiamas Amerikos lenkų? Argi dubliniečiai buvo labai patenkinti paskaitę savanorišką emigrantą Jamesą Joyce’ą? Enciklopediniuose straipsniuose paprastai nutylima, su kokiu pasipiktinimu George’o Orwello „Gyvulių ūkį“ (1945) sutiko pokario Europos kairieji! Čia galime prisiminti ir Cz. Miłoszo „Abėcėlėje“ minimą jidiš kalbančių Niujorko žydų pasipiktinimą, kai Nobelio premija buvo skirta ne jų proteguojamam, aprašomajai tikrovei ištikimam, iš Vilniaus kilusiam poetui, prozininkui Chaimui Gradei, o dėl sekso pamišusiam Isaacui Basheviui Singeriui, sukūrusiam, jų nuomone, nieko bendra su tikrove neturintį Lenkijos žydų pasaulį: erotišką, fantastišką, apsėstą vaiduoklių ir dvasių ir t. t.

Labai džiaugiuosi, kad apie šiuos dalykus šiandien galiu kalbėti be nuoskaudos, nes gerai suprantu ten gyvenančių ir nuolatos savo tautinį tapatumą įnirtingai ginančių žmonių norą išlikti labai gražiems ir teigiamiems net ir grožinėje literatūroje. Džiaugiuosi, kad Punske jau ne vieną kadenciją puikiai šeimininkauja jaunas, energingas valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas, jam jau daug metų talkina sekretorius Jonas Vaičiulis ir daugelis kitų protingų, savo kraštą tikrai mylinčių žmonių, džiaugiuosi, kad ten nepavargdamas dirba mano kolega, ilgametis savo krašto metraštininkas, poetas Sigitas Birgelis su žmona Nijole, kad užaugo nauja, plačiau mąstanti, pasauliui atviresnė karta, kuri neskaito mano knygų pro didinamąjį stiklą ir neieško tariamų įžeidimų, priešingai – pagal mano noveles stato spektaklius (ačiū talentingai režisierei Jolantai Malinauskaitei-Vektorienei), į įvairiausius renginius ir diskusijas Punsko lietuvių kultūros namuose kviečia jų šauni direktorė Asta Pečiulienė.

Esu tikra, už viską reikia sumokėti. Už duotybę gimti viename, o ne kitame krašte, su jo pranašumais ir problemomis. Iš tikrųjų tie akmenukais mane apmėtę lenkiukai ir visi kiti, išvadinę „litevka“, net nesapnuoja, kokią didelę paslaugą man padarė – jie kaip šaltas dušas labai anksti padėjo man užsigrūdinti, padėjo užsiauginti stiprų, tiesų stuburą ir tautinį orumą. Esu laiminga, kad nors „rezervate“, kuriame augau, galiojo tam tikros specifinės taisyklės, neužsiauginau tautinės neapykantos, kad šiandien galiu užsiimti lenkų literatūros vertimais ir turiu galimybę bendrauti su tais, kurie stato tiltus tarp tautų ir kultūrų, o ne juos griauna. Kartais netgi labai skausmingai Lietuvoje pašiepiamas Punsko „rezervatą“ atspindintis mano kitoniškumas tik didina norą išsaugoti gyvenusių ir mirusių mano krašto žmonių atminimą, jų mentalitetą, jų pasaulėvoką, nes juk žinau, kad akimirka kita ir manęs nebus. Juk mes visi kartu, anot Cz. Miłoszo, esame „lyg tarp XX a. žmogiškųjų žvaigždynų tvyrantis debesis ar ūkas. [...] Skaitome tūkstančio metų senumo eiles, ir visur tas pats skundas, apmąstymai prie upės vagos, tapsmas ir pražūtis. Kartu ir didis troškimas peržengti laiko ribas, į amžinųjų statymų ir nenykstančių daiktų viešpatiją.“

Ir pabaigoje: yra toks Evaldo Janso dokumentinis filmas „Laisvė kurti“ apie zonos „menininkus“. Vienas kalinių, medžio drožėjas, sako: „Matydamas anksčiau, kaip kiti nuteistieji pjaustė, viduje jaučiau, kad ir aš tai galėčiau padaryt. Paėmęs, pabandęs. Gavosi. Tai pasaulis, kuriame man nereikia prie nieko taikytis, kurį galiu susikurt ir pats savimi galiu būt.“

Tad ir būkime.