Dvasios indai
Ps 104, 1ab. 24. 29–30. 31. 34
Kadangi už lango birželis, o dar kitame kalendoriuje – Sekminės, šiam psalmės fragmentui numatytas aiškus pritaikymas. Sukurtojo pasaulio grožis, harmonija ir įvairovė ragina mus džiūgauti ir šlovinti tų dalykų autorių. Negana to, Dievas pats tempiamas kaip žiūrovas į kūrinijos teatrą, kad pasigrožėtų savo darbu. Broko neišvengta (psalmė apie tai užsimins), bet šiaip viskas čia nuostabu, net žaisminga. Čiulba ulba, vienas smagumėlis. Tarytum Anykščių šilelis senų senovėje, tik vietoj ąžuolo ar pušelės – Libano kedrai, Viešpaties pasodinti ir palaistyti. Laukinės ožkos, barsukai, liūto jaunikliai – visais pasirūpinta, visi laimingi iš Dievo malonės. Leviatanas, jūrų siaubūnas, ir tas sau išdykauja linksmas tarp bangų, užmiršęs savo prigimtį. Net tamsybės gražios ir reikalingos. Aišku, daugiausia dėmesio žmogui, kūrinijos viršūnei: jam Dievo duota, pasak psalmės, ne tik duonos ir aliejaus, bet ir (sukluskite, alkoholio nekentėjai) – vyno, kad linksmintų širdį. Kaip čia nedėkosi ir nekrykštausi.
Nors lietuviškos saulėlydžio adoracijos Palangoje kitąsyk kelia juoką, nenuginčysi, kad kūrinija blyksteli didybe ir paslaptingumu, kuris atima žadą. Įspūdingesnė už bet kokias bažnytines apeigas man yra buvusi viena Sekminių dienos aušra ant ežero kranto. Šiaurės gamtovaizdis, pamažu prisipildantis garsų ir spalvų, gyvybės triumfo pojūtis. Ar tai iliustruoja Dievo meilę ir išmintį? Juk galėtum čia pat vardinti gamtos reiškinius, kurie veikiau primena dvasios užtemimus, pasaulio pabaigą, mirties pergalę. Į kurį teodicėjos stalčiuką juos dėsi? Jeigu Biblija iš tiesų mėgintų kūrinijos teatre prisirankioti įrodymų apie Dievo gerumą ir teisingumą, tektų griebtis labai kruopščios cenzūros.
Kiekviena lakštingalos trelė apsisukusi tampa bjaurastimi ar banalybe. Apie karalių ir didįjį kunigaikštį Jogailą pasakojama, kad senatvėje jis nieko taip nemėgęs, kaip klausytis lakštingalų. Dėl tos aistros esą nepaisęs nei savo amžiaus, nei vėsaus oro. Tie naktiniai koncertai jį susargdinę ir nuvarę į kapus. Ten, kur Jogailos mėgautasi lakštingalų balsais, dabar pilkas Vakarų Ukrainos provincijos miestelis ir bebaigiąs užakti tvenkinys. Kai vaikščiojome aplinkui, vildamiesi išgirsti, ką girdėjo karalius, į ausis įkyriai lindo vien varlių kurkimas.
Psalmyne tik keletas tekstų, kuriuos galima pavadinti kūrinijos himnais. Spėjama, kad jie įsiterpdavo į naujųjų metų pamaldas Šventykloje, padėkos ir Dievo garbinimo liturgiją. Tai nėra Pradžios knygoje aprašyto pasaulio sukūrimo poetinis variantas. Nemėginama racionaliai aiškinti pasaulio tvarkos, spręsti kokių nors ideologinių ar moralinių klausimų, plėtoti Dievo charakteristiką. Himno autorius yra kupinas gyvenimo džiaugsmo, galbūt labai laikino ir proginio. Tai, kas psalmininko akiratyje atsiranda kaip prieštaravimas, grėsmė, galinti sudrumsti visuotinio džiaugsmo šventę, paliekama vertinti paties Kūrėjo išminčiai ir visagalybei. Dėl to lengvai „prisijaukinamas“ pabaisa Leviatanas, o naktis, Pradžios knygos tekste turinti negatyvų atspalvį, čia pajungiama tam pačiam Dievo įkvėptos gyvybės ratui. Psalmininkas nemedituoja pasaulio harmonijos ir grožio, pasilypėjęs į kalnus ar apimtas pamaldumo transo – jis gyvena, juda, žaidžia kartu su visa kūrinija. Atsisakęs statiško ir nuo kitų atsieto vertintojo pozicijos, jis geba ne tik pats patirti Dievo kūrinio džiaugsmą, bet ir nujausti, kad Kūrėjas toliau dalyvauja savo kūrybos procese, džiūgaudamas dėl savo darbo vaisių.
Paskutinės šios psalmės eilutės gali pasirodyti kaip akibrokštas ar nesusipratimas. Dar sykį paminėjęs savo džiaugsmą, autorius nelauktai teškia: „Teišnyksta nusidėjėliai žemėje, tenebūna daugiau nedorėlių.“ Mokėjęs sugyventi su jūrų pabaisom ir nakties šmėklom, psalmininkas baigia savo giesmę prakeiksmu. Ieškodami išeities, galėtume manyti, kad tai ne planas naikinti nedorėlius, o labiau troškimas, svajonė nematyti aplinkui blogų ir nedėkingų žmonių, kurie neatitinka pagarbos ir klusnumo Dievui standartų. Pagaliau kraštutinumų kaimynystė būdinga psalmių knygai. Vienu atžvilgiu autorius vis dėlto yra ištikimas savo ankstesnei nuostatai: nusidėjėlių likimas paliekamas spręsti pačiam Dievui ir nesufleruojama, kokiu būdu susidoroti su blogio problema.
Krikščionys labai anksti pasigavo šios psalmės tekstą savajai Sekminių liturgijai. Priežastis paprasta: dėl čia esančio hebrajiško žodžio ruach, kuris taikomas Šventosios Dvasios asmeniui. Kitų sąsajų su Sekminių istorija nėra. Tačiau, kalbėdamas apie Dievo ruach, psalmės autorius neišvengiamai praranda ribas ir sienas. Ne kokia nors izoliuota žmonių bendruomenė ar institucija, bet visa kūrinija, net jūros monstras yra Dievo dvasios indai.
Išpuolęs dabar į miesto gatves, skęsti gyvybės, judėjimo, žaidimų sraute. Sutvėrimų daugybė ir grožybė. Psalmės dėka žinau, kas įdėjo anam paaugliui į rankas ledų porciją. Ir kieno darbas pati ranka, jos grakštus linkis, baikščios į tave žiūrinčios akys. Ir kad Leviatanui šioje gatvėje leista smagintis vasara, o paskui rudeniu ir žiema. Ar yra metų laikas, kuris galėtų atimti, atšaukti tą džiaugsmą, kad Dvasia pradėjo ir kuria toliau?
-tj-
