SWRIM

Apie Dariaus Žiūros SWIM Šiuolaikinio meno centre

Darius Žiūra. Iš ciklo „Uždrausti vaisiai“. 2010

Veidai, žvelgiantys iš nuotraukų, – iškart buvo aišku, kad liudija nekokią istoriją; kažkokie griūvantys grybai skaidrėje ant sienos – žiūrėjau į juos dar nežinodama, nei kas tie grybai, nei kieno veidai, bet viduj viskas buvo kažkaip aišku – kažin koks marginalus pasaulis, paribiai, kažkas, apie ką nelabai galima kalbėti, ir pačių žodžių nedaug, net parodos tekste nedaug, esmė: grybai – haliucinogeniniai; veidai – moterų, kurios pardavinėja savo kūną. Vieni kitus atspindintys grybai ir veidai – įėjęs slaptai gali tyrinėti tai, į ką nebūtum drįsęs pažvelgti, nebūtum drįsęs net įsidėmėti tokios moters veido, jei būtum sutikęs. Arba tie grybai – kažkas uždrausto, ką gali matyti išeksponuotą kaip meno kūrinį – vakuume, atsietai – negali paliesti, negali paragauti, moterų irgi negali – kūnų tik nuotraukos, kūnai nebeveiksmingi, nebekenksmingi atspindžiai – nebeina pasinaudoti. Pati prostitucija tampa tik idėja, kažkokia nepatogia tiesa už stiklo – nesinori ilgai žiūrėti į tuos veidus, kad nesugertum emocijos (jei taip galima pavadinti); dar net nežinant, kieno tai veidai, buvo galima nujausti – kartu su griūvančiais, irstančiais grybais ekrane griūvanti, irstanti civilizacija – save suniokoję piliečiai – tokia realybė, tokia realybės dalis. Parduoti savo kūną – mūsų vartotojiškoje kultūroje yra šis reiškinys. Taip pat už pinigus įsigyti narkotikų – tai, kas padėtų patirti kažką „daugiau“, užmiršti, kokioj realybėj gyvenam, laikinai nebejausti kančios – žiūri į tuos grybus – negi tai jie, šie drėgni irstantys gabalai, gali padėti pakilti „virš realybės“? Nejau šie keisti dariniai tokie pavojingi? Sukurti gamtos ir surinkti žmonių, kad šie galėtų užsiimti palaiminga savidestrukcija. Įdomu stebėti. Tą neaiškų derinį. Stebėti patogiau nei prostitučių veidus ir suniokotus jų kūnus, nešančius visus nemalonius įvykius ir istorijas, – stebėdamas juos net nenoromis gali matyti, kas su jais buvo daroma – visas kūnas tarsi įvykių žemėlapis – kabantis priešais pakabintus veidus – tarsi jie patys žiūrėtų – kad moterys pamatytų tą realybę. Kad jų žvilgsniai kabotų ir stebėtų, negalėtų niekur pasitraukti. Kūnai atskirai nuo galvų. Juk savo galvų jos neparduoda. Savo proto, savo tikrojo neatskleisto moteriškumo.

Autorius viską pateikia be vertinimo. Kaip yra. Grybai – tai grybai, prostitutės – tai prostitutės. Taip yra. Tokia nemaloni tiesa. Toks uždraustas nebeuždraustas vaisius. Tik turėk pinigų – moterys tavo, grybai tavo. Yra pasirinkimas – moterų daug, grybų daug. Grybai turi polinkį daugintis, moterys taip pat. Bet, deja, parduodamos savo kūną moterys nesidaugina. Grybų niekas neklausia, ar jie nori būt parduoti, bet jie dauginasi. Plečiasi ir didėja galimybių tenkintis laukas. Kažką patirti. Tik įdomu, ar tai suteikia laimės.

„Šiaurės Atėnuose“ ieškau Dariaus Žiūros teksto apie parodą. Kažkaip norėjos daugiau žodžių, parodoj jų nebuvo daug, o šiuolaikinio meno be teksto šalia nesuprasi. Be teksto šalia arba esančio toliau. Kažkur vis dėlto egzistuojančio teksto. Jis turėtų sujungti parodoj pateiktus daiktus tarsi kokia tarpląstelinė medžiaga. Paskui eina tekstai apie tekstus.

„SWIM – Someone Who Isn’t Me?“ Ta, kuri skaito – ne aš? „Someone Who Reads Isn’t Me – SWRIM“ – taip supratau, skaitydama apie lyriškus išgyvenimus – Palangą, vabzdžių kapines, monetų liejyklą. Kažkokios metalų konstrukcijos. Metafizinė patirtis.

Plaukčiau, bet turiu skaityt. Bandau suprasti šiuolaikinį meną. Išspręsti erdvės problemą. Teksto erdvės, kūrinio erdvės. Kad sukurtum instaliaciją, reikia erdvės. Kad parašytum tekstą, materialiai užtenka dvimatės erdvės, tačiau trečiasis matmuo yra ten giliau, už akių obuolių, smegenyse. Nes reikia suprasti. Ar parodą reikia suprasti? Ar reikia suprasti šiuolaikinį meną? Ar galiu nesuprasti? Dažniausiai nesuprantu. Mano trečioji akis sunkiai funkcionuoja. Kartais lengvai. Kartais mėgstu plaukti, baseine seniai buvau, labiau mėgstu ežerą, net nežinau, ką labiau – jūrą ar ežerą, jūroje visada didesnė galimybė numirti, ežere truputį ramiau, galima gulėti ant nugaros, patogiau plaukti. Narkotikų nevartoju. Visiškai. Todėl, kad tas būsenas gali patirti ir be to, o vartojimas pririša tave prie laiko ir erdvės, nes kai grįžti, tai grįžti smarkiau, ką smegenyse sunaikinai, tas turi atsinaujinti – čia nėra jokios tikros dvasinės patirties. O iš tiesų jos žmogus trokšta. Kaip vandens. Jam taip trūksta. Jis alpsta. Jam trūksta meilės ir dėmesio. Padedi grybus vidury salės ir jo gauni. Tavo pavardė ant sienos. Suvalgai grybą – atsiduri iliuzijoje (lyg jos nebūtų ir taip per daug). Tai tik lengvesnis kelias. Įsivaizduokit. Bet mes norim patys. Valdyti patys. Kada norim – išeiti, kada norim – grįžti. Patirties norim sau. Auginti sau grybą. Auginti kitam grybą. Auginti grybą dėl parodos. Dėl idėjos? Dėl idėjos susirasti tas, kurios parduoda savo kūną. Panirti į jų psichiką. Fotografuojant pavogti jų sielą. Ar čia ne baisiau nei tas darbas stoties rajone? Čia jos parduoda savo sielą. Sužalota siela baisiau su pažeistą kūną. Ar autorius joms sumokėjo? Greičiausiai sumokėjo.

Ar jos mėgsta plaukti? Ar jos yra tai, kas jos nėra?

„Kokia bebūtų erdvė, fizinė ar mentali, keliavimas ja yra neatsiejamas nuo kelionės laiku. Didžiulė keliavimo priemonių įvairovė keičia erdvės ir laiko santykius, bet neišsprendžia esminių su keliautojo egzistencija susijusių klausimų“ (Darius Žiūra). Nes ir laikas, ir erdvė yra materialūs. Vidinis laikas, vidinė erdvė. Kai jų trūksta, atrodo, kad reikia pajudėti kūnu. Tačiau kai patiri tikrąjį skonį, patį stipriausią, kokį giliausiam lygmeny žmogus nori patirti (tam grybų nereikia), – protas ramesnis. Visi jo ieško. Visi sąmoningai ar nesąmoningai nori jį patirti. Tai subtiliau už mentalią erdvę ir vidinį laiką. Reikia ieškoti skonio, kuris nesukelia pasekmių. Nekuria karmos.

Karma means action, work or deed; it also refers to the principle of causality where intent and actions of an individual influence the future of that individual.*

„Tačiau visos kelionės baigiasi vienodai – jos tiesiog baigiasi.“ Ir vėl pradedi nuo to taško, iš kurio buvai išėjęs. Nors kartais jis būna pajudėjęs. Vadinasi, pradedi nuo kito taško.

Someone, who didn’t write text about exibition**. Padarai parodą, bet sakai – ne, tai ne aš. Parašai tekstą, bet sakai, kad ne mano. Per mus kuria įvairios visatos energijos. Ir ši energija, ši kūrybinė energija mums nepriklauso.

Kažką trikdo nepatogiai žodyje įklimpusi raidė. SWRIM – net ištarti nepatogu. Pinasi liežuvis.

Paimti to paties metalo, bet skirtingo nominalo monetas ir jas paversti vienu lydiniu – vadinasi, nebėra skirties tarp skaičių, kaip ir tarp laiko ir erdvės.

Metu monetą: jei skaičius – laikas, jei herbas – erdvė.

Spėkit, kas iškrito –

Contemporary art is work of mind.***

* Karma reiškia veiksmą, darbą ar poelgį; tai taip pat siejasi su priežastinio ryšio principu, kur ketinimas ir asmens veiksmai daro įtaką to asmens ateičiai.

** Tas, kuris neparašė teksto apie parodą.

*** Šiuolaikinis menas yra proto darbas.