Septynios vienatvės
Knygynas tokiu pavadinimu veikė prieš beveik dvidešimtį metų ir turėjau progą tenai dirbti su maloniąja dama, vardu Valentina. Buvo ir kitų damų, jų vardai istorijai žinomi. Kažkodėl svarbiausi dalykai išlieka tik fotografijose, kurios meluoja kas megapikselį. Fotografijų liko daug, buvome fotogeniški.
Knygynas veikė M. Daukšos gatvėje, Kaune, senamiestyje, tuo metu ten dar ganėtinai stoviniuota ar svyrinėta žemosios bohemos atstovų su rašalo (ne parkeriams skirto) buteliais rankose, bet ateidavo ir studentų plius inteligentų. Vos atidarius knygyną ten atgriuvo vietinės faunos atstovas Feliksas. Buvo išsišiepęs kaip neužsegtas užtrauktukas ir prisistatė gatvės generolu. Mielas žmogus, kažkuo mes ten jį fiktyviai įdarbinom, galėjo mūsų buitines atliekas iki konteinerio panešioti, kol ateidavo vadinamoji Felikso žmona ir suskasdavo jį kulti.
Kai adresą išdaviau šviesaus atminimo žmogui Broniui Savukynui, jis reagavo energingai: „O! Puiki gatvė! Esu ten 1945-aisiais gerai gavęs į nosį.“ Esu ir aš gavęs, bet ne tais metais ir ne knygyne.
Šiaip būdavo gera kartais (kasdien) nueiti į šalia esančią Kauno mažojo teatro kavinę „Suflerio būdelė“ susitikti su tenykščiais figūrantais. Kavinėje nuolat sėdėdavo du minėto teatro personažai – Plikis ir Šmikis, ir toksai graborius iš šalia esančių laidojimo namų. Visi gražiai draugavom, net kartais draugiškai pamiegodavom, padėję galvas ant stalo. Kai ne itin kildavo noras grįžti namo, skambindavau ir sakydavau, kad negrįšiu, nes „Šmikis žuvį pagavo“. Pagaudavo, bet kuo čia dėta ta žuvis – sunkiai paaiškinama, o į namus iš „Suflerio būdelės“ sykį negrįžau keturiasdešimt penkias paras. Šmikiui žuvį tektų gaudyti jau tinklais.
„Suflerio būdelė“ turėjo netgi patiekalą, pavadintą „Septyniomis vienatvėmis“, tai buvo, nepatikėsite, karbonadas iš burokėlių. Niekas jo ten neužsisakydavo, išskyrus mus. Buvo tokia pana, labai įsimylėjusi jau minėtą Valentiną, ji patiekalą užsakydavo visam kolektyvui. Be to, ta pana kasdien (!) tai Valentinai atnešdavo po rožę. Bandė nešti orchidėjas, bet uždraudžiau, nes orchidėjos buvo mano prerogatyva.
Pats knygyno atidarymas buvo neregėto lygio, pats tą lygį regėjau tik viena akimi, nors spauda rašė, kad maždaug keturiomis. Prisimenu pagrindinį sovietinio kinematografo nacį Algimantą Masiulį kopiant knygyno laiptais ir deklamuojant kažką gražaus. Kažkas ten grojo, nors šokti visi kuklinosi. Aš stovėjau su švarku „iš Liudviko XIV kėdžių“ (anot Marko Zingerio), palaipsniui virsdamas kėde, gal net sofa, o gausūs ir garbūs svečiai trypčiojo, slėpdami už nugarų masyvias gėlių puokštes, kurias reikiamu momentu kad jau įteiks, tai jau įteiks.
O tada atvažiavo Valdas Adamkus. Pusei svečių net puokštės nuo menčių nukrito, niekas nesitikėjo, kad. Ir ką, nieko baisaus, Prezidentas net ant laiptų pasėdėjo, daugiau nebuvo kur. Tiesa, keletą žodžių pasakė, negi neduosi tokiam garbiam žmogui pakalbėti.
Bet dar įdomiau buvo, kai atvažiavo Estijos Prezidentas Lennartas Meri. Ko jis ten pas mane atvažiavo, nelabai aišku. Gatvė buvo negrįsta, duobėta, Prezidento limuzinų karavanai beveik krito į gatvės duobes, tad apsauga iš nevilties jau plėšėsi ordinų juosteles nuo kostiumų. Bet atvažiavo, sugužėjo visa svita, įskaitant ambasadorius ir karo atašė. Pasakiau Prezidentui abu mano žinomus estiškus žodžius, jis jais pasidžiaugė, toliau jau bendravome vokiškai. Buvau neseniai parašęs recenziją apie estų autoriaus knygą, tad jaučiausi nepajudinamai stiprus ir Prezidentas tai juto. Pabendravome, paskui vairuotojai kažkaip iš gatvės duobių ištraukė limuzinus ir visa svita išvažiavo. Keisčiausia, kad išsyk po šio vizito gatvė imta grįsti. Ir pradėta nuo vidurio – ties mūsų knygyno įėjimu. Dabar jau išgrįsta ir joks prezidentas į duobę neįkris. Tiesa, kai knygyne viešėjo vokiečių filmavimo grupė, ji dar spėjo užfiksuoti beveik Kirgizijos stepių lygio peizažą ir netgi aborigenus su jau minėto rašalo buteliais rankose.
Į knygyną atvažiuodavo beveik visi pagrindiniai rašytojai, nuo Gedos ir Venclovos iki Gavelio ir Kunčino. Buvo visokių graikų, italų, suomių ir kitų švedų. Buvo Nobelio premijos laureatas Tomas Gösta Tranströmeris. Kartais renginiai vykdavę po trissyk per savaitę, o tai jau vargina. Gi tokiu atveju niekaip negali nueiti į „Suflerio būdelę“. O jeigu ten Šmikis vėl žuvį pagavo?
Nežinia, ko jie čia taip važiuodavo, gal neturėdavo kur dėtis? Tiesa, kai kuriuos tekdavo nukreipti tinkama linkme. Esu Juozui Erlickui nubraižęs smulkų atvažiavimo planą, išsiuntęs jį faksu į LNK, kur Juozas tuo metu kažką caksėjo tiesioginiam etery, jis tą planą gavo ir sėkmingai savo raudonu opeliu pasiekė knygyno prieigas. Tomą Venclovą teko pačiam atsivežti tuomet disponuotu žiguliu, jis pasakė, kad žigulis yra gera mašina (kuo suabejojau), o Kaunas jam panašus į Tel Avivą (kuo irgi suabejojau).
Būdavo visokių pramogų ir atrakcijų. Tuomet populiari radijo stotis „Kauno fonas“ kas savaitę knygyną prijungdavo prie „tiesioginio eterio“. Į knygyną ateidavo stoties parinktas žmogus ir visose jo lentynose turėdavo rasti vieną konkrečią knygą. Radijo stotis visas ieškančiojo kančias tiesiogiai transliuodavo, o aš šiek tiek padėdavau, nes ir yla iš maišo ne visada savaime išlenda. Dažniausiai rasdavo, nors ir stenėdamas.
Nors, žinoma, pagrindinės atrakcijos buvo patys rašytojai. Viso ko ten su jais buvę. Vienu metu dėl man nežinomų priežasčių mūsų renginius ėmėsi remti „Kauno alus“. Kas savaitę atvažiuodavo kažkokia fūra su logotipais ir mesdavo mums to alaus. Daug. Prisimenu vakarą su latvių poetais, kurie jau ir iš Maironio muziejaus atėjo gerokai apšilę. O čia – kelios dėžės alaus. Tad vakaras, labai švelniai tariant, buvo kosminio lygio.
Auditorija būdavo įvairaus dydžio. Štai į vieną avangardinės grupės koncertą susirinko 2 (du) klausytojai, bet vienas jų buvo muzikologas, tad grupė vis tiek grojo (yra knygyne, tiesą sakant, groję daug kas, nuo Kauno bigbendo ar Kauno styginių kvarteto iki Giedriaus Kuprevičiaus). O kai atvyko Jurga Ivanauskaitė su dviem Tibeto vienuoliais, žmonių prisirinko kaip į Kylie Minogue koncertą „Žalgirio“ arenoje, niekas netilpo. Visi pikti, nes va – netelpa. Tibeto vienuolius teko tiesiog ant rankų įnešti, nes ir tie būtų netilpę.
Dar knygyne kai kuriais ilgesingais vakarais vykdavo „Santaros-Šviesos“ klubo sueigos. Su pranešimais, garbiais svečiais ir tuo, ką įmanoma papilstyti ir papjaustyti. Visada tai būdavo įdomu ir, kaip sakoma, naudinga. Knygyne vos sutilpdavo prelegentų auros, kai kurios kyšodavo pro langus. O pati tų suėjimų dvasia buvo tokia, kurios pasiilgsiu dar ir po šimtmečio.
Ir štai sykį – atsitik tu man taip – vieno mūsų susitikimo finale užsitrenkė geležinės knygyno žaliuzės, niekas negalėjo išeiti. Vyno dar turėjome, cigarečių irgi, tad klaustrofobija kiek nutolo. Per naktį kas naudojosi resursais, kas pamiegojo ant kėdžių, kas toliau diskutavo apie Kanto imperatyvą. Iškviesti darbininkai žaliuzes išardė tik vienuoliktą ryto. Atidarius duris visų pirma pro jas išėjo tabako emanacijos, paskui keli diskusijų suniurkyti svečiai, o užėję pirmieji pirkėjai pamatė nuo miego įdubusias knygyno kėdes, ant laikraščių suktuko kabančius žinomos žurnalistės lapių kailinius ir „paskutinės vakarienės“ fosilijas. Be to, iš tarnybinių patalpų išsyk išlindo Donaldas Kajokas ir ėmė pirkėjams dalinti mandarinus. Nelabai kas suskato imti, nors ko čia išsigąsti mandarinų – visai neaišku.
Knygyne nebuvo kompo, tad visa veikla iš esmės būdavo rankdarbių porūšis. Net laiškus vokiečių tiekėjams rašydavau ranka, kas jiems turėjo atrodyti kaip dantiraštis molio lentelėse. Be to, naudojau keistą dalykinės kalbos kodą, išvertus jis atrodytų maždaug taip: „Godotinas Tamsta, esu visiškai įtikintas Jūsų leidinių kokybės ir leidžiu sau prašyti atsiųst mums tą ir tą.“ Visa tai pamatę vokiečiai veikiausiai išsyk nugriūdavo nuo kėdžių, nes atsakydavo tik į trečią dieną, kai ant tų kėdžių vėl įstengdavo atsisėsti.
Bet pas tuos vokiečius ir pats nuvažiuodavau, Frankfurto knygų mugė buvo būtina programos dalis. Gyvendavau pas tenykščius lenkus, kurių Frankfurte beveik daugiau kaip Varšuvoj. Ir padėdavau ten apsigyventi atvykstantiems kolegoms, kas buvo ne iki galo atsargu. Nes kolegos norėdavo man atsidėkoti už tarpininkavimą ir dažniausiai buteliu. Tad kartais tekdavę mugę pasiekti tik į trečią dieną, o ir ten, menu, kažkur buvau priverstas pamiegoti ant šalia lifto stovinčios sofos. Liftas veikė tyliai ir miegoti netrukdė, pamiegojau ir vėl ėjau į stendus, kuriuose užsakinėjau kas pakliuvo. Gerai, kad tie paslaugūs lenkai išnyko, kai mano proteguotas vieno knygynų tinklo direktorius nuogas palakstė jų koridoriais. Išnykau ir aš iš tos mugės, sofų ir namie turiu.
Frankfurtas apskritai buvo kažkoks svaigus. Sykį ten susitikom su leidyklos „Taschen“ atstovu ir nuėjom pasismaginti. Smaginomės kažkokioj terasoj, bet galiausiai atsidūrėm striptizo bare. Panos ten visu kuo glamonėjo vertikalius turėklus, bet dar buvo toks dalykas, vadinamas konsumacija. Nuperki panai itin brangų gėrimą, tada ji sėda tau ant kelių ir gali ją visaip maigyti. Nupirkau. Sėdo brazilė, labai panaši į Džordaną Butkutę kokiais aštuoniasdešimt devintaisiais. Nieko aš jos ten nemaigiau, nors kažkur fone teutonai taip maigė panas, it tešlą picai kočiotų. Aš tiesiog kalbėjausi, net pasakiau, kad gal ji geriau ne čia klubus raitytų, o dirbtų kokia sekretore. Atsakė, kad esu „sehr sympatisch“. Na, toks ir buvau.
O va štai po to įvyko tragedija. Nes šalia sėdėjęs ir iki tol sąlygiškai kantriai veiksmą stebėjęs kolega neištvėrė ir taip pat stvėrė pro šalį einančią merginą, pasisodino ant kelių, nupirko gėrimą, ir tada pasirodė, jog tai Nataša iš Kaliningrado. Savaime nieko baisaus, Nataša ten viena geriausių, bet kolega dar ir sugalvojo su ja užlipti į antrą aukštą, kur viskas daug intymiau. Kai paklausė, ar galės mokėti kortele, supratau, kad jam čia chana. Taip ir buvo. Galutinė „suteiktų paslaugų“ suma buvo šeši tūkstančiai markių, kortelė darbovietės, į šią ir atėjo visų paslaugų išklotinė. Nenuostabu, kad knygų prekyba kolegai kurį laiką buvo nustojusi rūpėti.
Visi ten sugebėdavo ne tik dirbti, bet ir, kaip sakoma, „atsipalaiduoti“. Nenuostabu, nes ta mugė tikrai varginanti. Sykį ėjome būreliu į viešbutį, tačiau kartu ėjęs žinomas teatro kritikas kažkur nuklydo, įkrito į griovį, jame ir pamiegojo, kaupdamas molį kišenėse. O mes su tokiu žurnalistu grįžome ir radome žinomą kultūrologą miegantį viešbučio koridoriuje ant kilimo. Teko įnešti, nors nebuvo lengva, vien striukė svėrė gal dvidešimt kilogramų. Niekaip nesupratau, kaip čia yra: dar vakar diskutavom apie Egipto kultūrą, o štai jis jau miega koridoriuje. Paguldėm šalia sykiu gyvenusio jau minėto Bronio Savukyno ir išėjom. Po kokių keturių minučių atėjo ir pats Bronys, nustebintas to, kad kultūrologas atsibudo ir vėl nori diskutuoti apie Egipto kultūrą. Mes, savo ruožtu, nustebome, kad Bronys per keturias minutes sugebėjo apsivilkti savo elegantišką kostiumą ir pasirišti kaklaryšį. Taip būna tik nebyliuosiuose filmuose. Bet teko kažkur dislokuoti ir Bronį. Buvome rūpestingi žmonės, karma gerėjo kas minutę.
Buvo ir kitų mugių, tarkim, Leipcigo. Ten turėjau sakyti kalbą, kurios, aišku, iš anksto neparašiau. Po galingo atidarymo pobūvio Gewandhause išėjom su viena vertėja, mat sugalvojau genialų planą: dabar mes einam į mano viešbutį, aš ten rašysiu kalbą, o vertėja ją išsyk vers. Tačiau nuėjus iš kišenės išsirito viskio butelis, vertėja irgi buvo įstabaus vizualumo, tad užsiėmėm visai ne tuo. Ir mugėje sakant kalbą teko visaip improvizuoti Vivaldi stiliumi, kartais pereinančiu į Paganini.
Improvizavo ir kiti figūrantai. Vos imdavau kalbėtis su kokiu vokiečiu, išsyk pribėgdavo Jurgis Kunčinas ir sakydavo: Er ist ein Dichter, ich bin doch ein Prosameister. Tad ir žodį išsyk perimdavo, nors vėliau tą žodį jau laikė viešbuty, iš kurio išsikraustant perbalusi darbuotoja kelissyk perspėjo, kad jokiu būdu nepamirštume „to pono iš dvidešimt trečiojo kambario“.
Pabaigę mugės reikalus sėdėdavom vienoje Leipcigo knaipėje kažką niūniuodami sau po nosimis, o vienas žydų leidėjas, išleidęs Čiurlionio darbų albumą, vis bėgdavo į virtuvę pažiūrėti, ar teisingai jam kepa kepsnį. Vokietijoje tai nelabai įmanoma, bet jis įstengdavo. Manėme, kad jis ten virėjoms ne tik išdėsto kašruto taisykles, bet ir papasakoja, koks didis dailininkas buvo Čiurlionis, todėl ir kepsnius pavadinome: „Čiurlionio motyvais“. Vieną dieną „Jūra“, kitą dieną „Miške“.
Dar buvo nepamirštamas Kaliningradas, kur nežinia ko nusigrūdau, gal kad papasakočiau, jog „Siem’ odinočestv“ yra knygynas, o ne degtinės rūšis. Reikėjo važiuoti į skaitymus, tačiau poetas Aidas M. buvo per anksti pavargęs ir palikom jį viešbuty. Po skaitymų rūpestingai grįžau pažiūrėti, kaip ten. Ar buvo čia toksai ir toksai atėjęs? – klausiu registratūroje. Buvo apytiksliai dvylika kartų, atsako darbuotoja, kažką kalbėjo, bet nė karto nesupratau, ko nori.
Vėliau tas įmantrus grįžimas iš Kaliningrado rusišku plackartu, visiška beprotybė. Su poetu Aidu M. buvom stoties restorane nusipirkę moldaviško vyno, nuo kurio jis nubudo, o aš užmigau. Būčiau mielai toliau miegojęs ir tame plackarte, tačiau ant mano lentynos jau gulėjo kažkokia baltarusė, iš veido panaši į plentvoliu įstrižai pervažiuotą Lukašenką.
Visos traukinio palydovės mane guodė, o poetas Aidas M. tuo metu kažkur sėdėjo su sykiu važiuojančiu Juozu Budraičiu ir jautėsi gerai. Net atėjo prie beakmenėjančio manęs ir pasakė, kad Budraitis ten kažką. Budraitis? – išsyk sujudo rusai. Kur Budraitis? Ir mažiausiai trys artimiausi vagonai nubėgo žiūrėti, kur tas Budraitis. Pavaišino alumi, poetas Aidas M. laimingas jį gėrė, o aš toliau godojau godas ir Budraičio nenubėgę žiūrėti rusai mane toliau guodė, net citavo Puškiną.
Šie bohemiški ekskursai primena ne tiek patį knygyną, kiek jo laikus, tačiau be knygyno nebūtų buvę nei mugių, nei jose patirtų nuotykių. Pačiame knygyne tų nuotykių irgi užteko, o dar kai prisidėdavo giminiškas tinklas „Humanitas“, su kuriuo kiek konkuravom, bet labiau draugavom, nuotykių tapdavo tiek, kad d’Artanjanas nusišautų.
Knygyne dirbo puikios merginos, su kuriomis mėgdavau pasėdėti aplinkiniuose baruose, kartais net darbo metu, esame net uždarę knygyną, kad pasėdėtume bare, nes kilo staigi būtinybė pavalgyti bulvinių blynų. Beveik visos lankydavosi ir mano literatūrinėje palėpėje. Tik viena išeina, žiūrėk, jau kita sviedžia sniego gniūžtę į langą ir ateina. Langas atsidaro. Stebuklingi sinchronai.
Įstabiausia jų buvo vardu Roberta. Ne visada jai pavykdavo į darbą ateiti negaruojančiai šampanu, tačiau savo darbą ji valdė tobulai. Tarkim, ateina žmogus, kuris sako: „Na… va… man reikia… kaip čia pasakius…“ Roberta išsyk traukia knygą iš lentynos ir klausia, ar tik ne šitos. Va va, šitos, džiaugiasi žmogus. Aukštasis knygų prekybos pilotažas knygyne skleisdavosi kaip parašiutai.
Vogdavo tas knygas ir nepastebimai, ir pastebimai. Keista tai, kad vienoje vogimo lentynoje pakabinus skelbimą, prasidedantį žodžiais „Gerbiamas vagie, iš šios lentynos pavogęs 14 egz. knygų…“, vogimas iš ten liovėsi. Galbūt vagis turėjo pradinį išsilavinimą ir net mokėjo skaityti. Bet vieną tokį vijausi net iki Kauno pilies. Buvo žiema, dangus atrodė vaiskus, o aš vijausi vagį. Kai prisivijau, jį jau už visų palto sagų laikė nemenko kūno sudėjimo vyrukas ir išsyk perdavė į mano gerokai menkesnes rankas. Vagis pamaldžiu veidu atidavė ką pagrobęs ir pasirodė, kad tai „Biblijos enciklopedija“. Dabar galvoju, kad vagis gal dar būtų namie perskaitęs tą enciklopediją, tapęs uoliu kataliku ir nuo tol vogęs vien batonus.
Knygyno rūsyje (tai viena prekybos patalpų) stovėjo tribūna, paversta staleliu kasos aparatui. Tribūna tvirta, sovietinė, neįsivaizduoju kokiu pagrindu, bet atsiveždavau jų iš Kauno technologijos universiteto palėpės, užgrūstos technologijai nebenaudingais dalykais. Iš tų tribūnų kadaise kalbas sakė labai atsakingi asmenys, pauzėse pagurkšnodami iš čia pat stovinčio grafino. O mes tribūnų aversus apklijuodavom dailiai iškirptais kokių nors vokiečių poezijos knygų puslapiais, ant kurių visi atvykstantys svečiai palikdavo savo autografus, mūsų merginos taip ir dirbdavo – ne už kasos aparatų, o už klasikų autografų. Nes jie yra neperšaunamosios liemenės porūšis. „Sunaudojome“ dvi tribūnas, ant pirmosios jau autografai netilpo, kada nors viską bus galima parduoti Maironio muziejui, kad ir Maironiui būtų kažkaip ramiau.
Kur dabar jos visos, „Septynių vienatvių“ merginos – Valentina, Roberta, Dalia, Audra, Alma, Smila, kitos, su kuriomis knygyno sandėly kiek rečiau ryždavausi bučiuotis? Airijose, anglijose, kažkur. Knygyno jau seniai nebėr, jo patalpose kažkas prekiauja skrudintais vištų sparneliais, daugybė ten viešėjusių rašytojų mirė. Tad, kaip neretai nutinka, atmintį torpeduoja tik nuotraukos.
