S.V. eilėraščiai
-
Kai būsim seni, mano meile,
Kai rūksim kaip dūmas,
Kai pieva jau bus per toli,
Kad galėtume kojas ištiesti,
Pažadėk, kad ir lovoj gulėdami dviese
Vis dar žvilgsniais sekiosime debesis,
Piešdami savo miestus,
Ir kai antklodės krašteliu aš kutensiu
Tau nosį, tu sakysi – ech, šitoks birželis
Pienės pūkus paleido.
Palūkėk dar truputį,
Šit šešėlis kažkoks tau ant veido –
Ne mirtelės dar, ačiūdie, dar ne jos –
Nusileido.
-
Jau visą dieną bandau nusigramdyti rugsėjį,
Taip stipriai įsigėrusį į odą,
Laukiniu vynmedžiu surišusį plaučius,
Kartais vis dar pamirštančius, jog privalo kvėpuoti.
Bandau numesti spalio sunkius lapus, užgulusius
Tave ir mane, net ir tuos, kurie buvo labiau vienas kito,
Užverti visus rytus, kurie pažadina
Lyg ta paskutinė eilėraščio eilutė,
Be gailesčio nudurianti miegančius
Sekmadienius, kai arbatos puodelio dugne atsistojusios
Ima linguoti liepos, tavo rankų man suneštos.
Bandau užlipdyti pro siaurą plyšelį stebimus mylimus,
Be gailesčio grojančius lūpinėm armonikėlėm,
Atrišu valčių virves, bet šios vėl prie mylimo liepto priplaukia,
Mąstau apie mus sukūrusią medžiagą,
Ko ten buvo daugiau – poezijos ar prozos?
Jau seniai žinau, kad yra vyriškasis žvilgsnis,
O ar rudeniškas būna? Ir kas tada tie…
Telefoniniai balandžiai, mūsų suartėjimo apeigos,
Pasipuošus pačiom gražiausiom tylos uniformom,
Tik švelnia šypsena atsakant klausiantiems:
Iš kur šitas švytėjimas?
Nebeišdildomas, nebeišdylantis.
Kaip ir spalio rugsėjo nugramdytos dulkės,
Vėl sukylančios.
Ar galiu tave vėl perrengti tyla?
Matuotis tavo žvilgsnių drapanas, šiukštu neišardant jų siūlių,
Jausti, kaip dailiai jos priglunda prie liemens,
Ir kokiu ritmu mūsų kvėpavimas
Sujungia ilgesio minučių dygsnius.
Mes vėl niekam nematomi, nebesulaikomi,
Kaip ir atodūsiai, dailiai sugulę po pamušalu, –
Neduokdie kuris išsipeštų, sukrutėtų, būtų išgirstas…
Ir už visus žodžius šiandien vis tiek gražiausias
Tas nuskalbtas ir nulytas, vėjo perlenktas –
Myliu – nepasakytas, tik iš nuojautų sudėtas:
„Aš ne poetas, aš nemoku parašyt, galiu tau sugroti…“
Tššš!.. O aš vis kartoju:
Mes išėjom ieškoti rugsėjo,
Mes išėjom ieškoti rugsėjo,
Mes išėjom ieškoti rugsėjo
Spalio šerkšnotais rytais apautom kojom,
Tik tam, kad pasakytume –
Tai ne mes čia buvom,
Tai tik mūzos mus medžiaga pasirinko
Ir į vėjus išsinešė.
