Priežastys, pasekmės ir nedideli džiaugsmai

Sveikas protas sako, kad viskas, kas vyksta, vyko ar turės įvykti, turi savo priežastis ir pasekmes. Šią grandinėlę pagal nuoseklumą galima užrašyti ir nubraižyti grafiškai: atrodytų brūkšnių ir taškų punktyrinė linija. Dažnai veiksmo priežastis painiojama su pasekme. Keistai skambėtų, jeigu kas pareikštų, kad pavasaris prasideda tada, kai sužaliuoja medžiai, o ne atvirkščiai. Arba kad uodega vizgina šunį. Yra toks posakis apie šunį ir jį vizginančią uodegą, bet jis būtent ir pasako, kaip dažnai supainiojama priežastis su pasekme, o patsai posakis tėra metafora. Ir dar: poelgio ar reiškinio priežastis nustatyti, ypač po laiko, nėra labai sunku, o pasekmės dažniausiai būna nenuspėjamos ir net visai priešingos sudėtoms viltims. Mano pašnekovas pareiškė, kad lietuvių liaudies pasakos yra piktos ir netgi žiaurios. Iš dalies jam pritardamas prieštaravau: jos tokios ne tiktai lietuvių (išimtis – gerasis Selemonas Paltanavičius), bet ir visų tautų folklore, taip pat garsiųjų pasakininkų (brolių Grimmų, Hauffo, netgi Anderseno). Tai tik parodo pasakotojų sąžiningumą ir gyvenimo pažinimą. Laimė yra laimė tik todėl, kad ji trunka trumpai. Tik tauškaliai, norėdami įsiteikti klausytojui (skaitytojui, žiūrovui), prideda frazę: „Ir jie tada ilgai ir laimingai gyveno.“ Šios rūšies melus eksploatuoja holivudinių ir jais sekančių skaitalų ir filmų kūrėjai. Kai tokiuose išgirstu frazę: „Aš tave myliu, brangusis (-ioji)“, o mielasis (-oji) atsako: „Aš tave taip pat labai myliu“, kaip man bebūtų nemalonu girdėti šias idiotiškas frazes, televizoriaus neišjungiu, nes esu labai patogiai įsitaisęs ant sofos, o pultelis už visų poros metrų nuo manęs. Štai priežastis, kodėl esu priverstas žiūrėti visą šį jovalą. Pasekmė – vėliau gailėsiuosi tuščiai praleisto laiko. Todėl šiame frustracijos periode telieka ieškoti tos mielos porelės sakomų prisipažinimų priežasčių. Viena jų ta, kad jis (ji) suplanavęs (-usi) pagal testamentą paveldėti milijoną dolerių ir su meiluže (-iu) važiuoti į garsųjį Rio de Žaneiro karnavalą, todėl po garsiosios frazės antrajai pusei į kompotą pripila grūsto stiklo ir dėl tikrumo dar prispjaudo – savos rūšies kontrolinis spjūvis, o gal šūvis? Pasekmė – velionis pagal testamentą palikęs milijoną dolerių skolų, kurias paveldėtojas privalo grąžinti kreditoriams. Kitu atveju ši porelė iš tikro labai myli vienas kitą, bet juos pasipelnymo tikslais užbombina nežinomas piktadarys. Jis įstabios vaizduotės detektyvo Bilo dedukciniu metodu nustatomas ir baigia savo nedorai praleistas dienas tirtėdamas elektros kėdėje.

Autoriaus piešinys

Dar šis bei tas iš amerikiečių gyvenimo. Nepasakysiu tiksliai, kurioje valstijoje, nepasakysiu, kaip vadinasi ta vietovė, todėl ir nesakysiu, paleontologai tiesiog milžiniškais kiekiais iškasa keliolikos tūkstantmečių senumo stambiųjų žinduolių, kaip antai: mamutų, bizonų, kardadančių tigrų, gerai išsilaikiusių griaučių. Nukrypstant nuo temos galima pasakyti, kad šie siaubūnai išnyko tada, kai buvo išpjauti paskutiniai mamutai ir į valgiaraštį bandyta įtraukti bizonieną, kurios „savininkai“ daug vikresni už šiaurinius dramblius. Kardadančiai, nors ir apdovanoti baisiomis iltimis, teturėjo striukas uodegėles, kurios neleido įveikti posūkių. Taip ir dvėsė tuščiais pilvais ir posūkiuose išmuštais dantimis bei sulaužytais šonkauliais. Grįžtant pasakojimui prie vietovės, kurios pavadinimo gal neprisimenu, o gal kaprizingai nutylėsiu, atvejis visai kitas. Prieš keliolika tūkstantmečių ten liūliavo skysto asfalto ežerėlis, kurį vis papildydavo iš žemės besiverčianti naftos versmė. Įsivaizduokime, kaip nudžiugdavo mamutai rytmečio saulės spinduliuose išvydę raibuliuojantį paviršių. Mesdavosi pasimaudyti (jų mamutiškos galvelės apie naftą ir jos produktus neturėjo žalio supratimo) ir prilipdavo lyg musės prie musgaudžio. Ant kranto tūnantys tigrai džiaugsmingai sukalendavo savo baisiaisiais kapliais, pamatę tokį lengvą grobį, ir kaip anoje pasakoje apie raganą ir degutu išteptą kumelaitę taip pat prilipdavo. Gal reikėtų gedėti šių gyvūnėlių, bet jie vis tiek būtų gavę galą prieš keliolika tūkstančių metų, o šiandienos mokslininkams rasti jų kaulus – neapsakomas džiaugsmas.

beieškant džiaugsmo nebūtina keliauti į amerikas: jo galima rasti ir vietoje. Šalia manęs sėdintis autobuse pasakoja savo gyvenimo istoriją ir priežastis, kodėl taip veržėsi į mokslus, t. y. į šviesą. „Svajojau tapti lietuvių Tesla, – sako jis, – ir staiga, savo siaubui ir dideliam sielvartui, visai netikėtai atradau, kad esu beviltiškas nuoboda ir iki kraštutinumo ribotas didaktas – nors imk ir pasiųsk į kokią senojo tipo kaimo pradžios mokyklėlę vadovauti jungtinėms 1–4 klasių mokinukų pajėgoms ir mokyti visų disciplinų, rūpintis ūkiškais reikalais, suburti skudutininkų ir kanklininkių ansambliukus, organizuoti kasmėnesinius tėvelių susirinkimus, kuriuose jiems (lyg to patys nesuprastų) aiškinčiau apie mokslo naudą. Paskaitėlei besibaigiant, kai būčiau visiems mirtinai nusibodęs, o ne visai pažangiems tėveliams sąmonėje tvirtai ir galutinai būtų įsitvirtinusi mintis, kad po renginio privalu nueiti pas bobulę naminukės ar pilstuko – klausimas tiktai pas kurią ir su kuo, man reikėtų pasakyti: jeigu iškiltų klausimas apie savo vaiką, žadinkite mane kad ir ketvirtą valandą nakties. Šias manojo būdo savybes: pareigingumą, geranoriškumą, bekompromisį tikslo siekimą, nors kaimo mokytoju ir netapau, pažymėjo ne vienas prašalietis, bet į jų pastabas nekreipdavau jokio dėmesio: aš ne toks! Bet kartais ateina nušvitimo akimirka: o gal toks? Labai labai seniai, kai lankiau vidurinę mokyklą, nedrįsčiau sakyti, kad mokiausi, nes tai būtų akivaizdi netiesa, į devintąsias klases dauguma berniukų, pačių šauniausių, pačių durniausių, nebesugrįždavo – nueidavo patogesniu keliu: į vakarines mokyklas, proftechnines, dar kiti į nepilnamečių kolonijas. Ten būdavo galima nesislapstant rūkyti, keiktis, kartkartėmis artimam savo užvažiuoti į nosį. Vidurinėse mokyklose tuščių vietų nelikdavo, nes jas užplūsdavo nauja banga iš kaimų aštuonmečių mokyklų. Mokinių skaičius išlikdavo daugmaž panašus, bet lyčių balansas būdavo pažeidžiamas – klasėse įsivyraudavo mergaitės. Beje, mūsų miestelio mokyklose buvo mokoma trijų užsienio kalbų – daug vokiečių, mažiau prancūzų, mažiausiai anglų. Gerai niekas nekalbėjo nė viena iš jų. Rusų kalba, kuria kalbėjo Leninas, bent teoriškai privalėjo būti brangesnė už gimtąją lietuvių kalbą. Kaimietukai savo aštuonmetėse buvo mokomi tiktai prancūzų kalbos, tad galėjo susidaryti įspūdis, kad visame regione karves beganantys vaikai net su jomis bendraudavo šia kalba. Deja, pirmieji įspūdžiai dažniausiai būna klaidingi ir turėdavo praeiti laiko, kol atėjūnai vieni lengviau, kiti sunkiau adaptuodavosi naujoje aplinkoje, o mes suprasdavome, kad jų prancūzų kalbos žinios labai abejotinos. Intelektualiai turtėjo ne tiktai jie, bet ir mes. Pavyzdžiui, iš savo bendraklasio V. Džer. sužinojau, kad bezdalai dega, ir tą jis pademonstravo laboratoriniu būdu: tamsioje patalpoje atsisėdęs ant kėdės aukštyn užvertė kojas ir prie aptempto užpakalio džirkštelėjo degtuką. Mano nuostabai, tiesiog per kostiumines kelnes pliūptelėjo pusmetrinis ugnies fakelas. Savo ruožtu nelikau skolingas ir aš, visados stengdamasis padėti sudėtinguose pasaulėžiūriniuose dalykuose. Lietuvių kalbos mokytoja paskyrė namų užduotį – parašyti rašinį apie Kristijoną Donelaitį. Savo parašiau tradiciškai blankiai, o rašydamas Vladukui išsivadavau iš kūrybinių štampų ir varžtų. Taigi, skirtą bičiuliui pavadinau „Jeigu Kristijonas Donelaitis gyventų šiandien“. Rašiau, kaip ankstyvo pavasario dieną sužvarbęs poetas sugrįžta iš kolūkinių laukų, kur gėrėjosi bundančia gamta ir visais jos prajovais, įeina į savo šiltą ir jaukų standartinį namą. Kampe pakabinęs sudrėkusį žiponą, priglaudžia radikulito kamuojamą nugarą prie centrinio šildymo radiatoriaus, mintyse džiaugdamasis tarybų valdžios ir asmeniškai kolūkio pirmininko draugo Vasiliausko suteiktais patogumais. Po valandėlės išsitraukia jubiliejaus proga gautą vardinį automatinį plunksnakotį ir hegzametru puola rašyti „Pavasario linksmybių“. Bičiulis, kuriam buvo skirtas rašinys pateikti kaip savo, matyt, suabejojo jo turiniu ir perskaitė kitiems bendraklasiams. Pamatęs jų reakcijas, ryžtingai nutarė rašyti gal ne taip išmoningai, bet pats. Klausi, kuo užsiimu dabar? Netapau nei mokslininku, nei išradėju, nei mokytoju. Dirbu saugomoje aikštelėje apsaugininku ir esu savo tarnyba labai patenkintas. Turiu daug laiko, nuolat klausausi radijo ir dalyvauju jame vykstančiose diskusijose – paskambinu ir sakau: „Visi jie ten aukštai vagys.“ – „Pone, bet mes juk kalbamės apie Neringos gamtos išsaugojimą.“ – „Na ir kas – vis tiek jie vagys.“ Arba paskambinu į „Sveikinimų ratą“ ir paprašau garbingo devyniasdešimties metų (iš tikro jam metų perpus) jubiliejaus proga pasveikinti buvusį dujotiekininką V. Džer. Man tada būna labai linksma ir gera.“

Štai taip be didelės priežasties galima patirti nedidelių džiaugsmų, nors jų pasekmės gali būti pačios įvairiausios ir nenuspėjamiausios.