„Pasaulis materialus“: nuskriaustų daiktų kraštas

XX amžiaus pradžioje dažno Vakarų Europos politiko ir diplomato požiūrį į jauną Lietuvos valstybę veikė mentalinis Apšvietos laikų Europos suskirstymas į kultūringus Vakarus ir atsilikusius Rytus. „Europos ir Azijos siena“ ėjo upeliu, tekančiu per Virbalį ir skiriančiu Lietuvą nuo Vokietijos. 1923 metų Ambasadorių konferencijos Nepaprastosios komisijos Klaipėdai išvadose aptinkame padėties vertinimą, kurį liberalai šiandien pavadintų politiškai nekorektišku: „Klaipėdos krašto rytų siena, buvusi rusų ir vokiečių siena, rodo iš tikrųjų, staiga, be perėjimo niuansų, ribą tarp dviejų skirtingų civilizacijų. Vienas amžius mažiausiai skiria vieną nuo kitos. Tai tikroji siena tarp Vakarų ir Rytų, tarp Europos ir Azijos.“

Idėjinė Vakarų ir Rytų perskyra, dalijanti Europą į „civilizuotą“ ir „necivilizuotą“, išsilaikė iki mūsų dienų, tiktai teritorinė riba šiandien yra pastūmėta į Vakarus. Dabar jau keliautojams iš Vakarų „civilizacinė“ Rytų ir Vakarų riba eina Kaliningrado srities ir Lietuvos siena.

Iš Kuršių nerijos įvažiavus į Karaliaučiaus kraštą (o tiksliau – Kaliningrado sritį, nes ši vieta menkai beprimena buvusią Rytų Prūsiją), gamtovaizdis mažai pasikeičia. Keičiasi pastatų spalvos (čia ypač mėgstama pastelinė žalia) ir konstrukcijos, Donelaičio žemėje ausį rėžia toponimai – Morskojė, Rybačis, Lesnojė… Kuo labiau į srities gilumą, tuo labiau gyvenviečių vardai primena miestelių kur nors Rusijoje pavadinimus – Malinovka (vyresnieji, matyt, dar pamena filmą „Vestuvės Malinovkoje“), Sokolnikai, Kulikovas…

Naivu tikėtis, kad Rusija perims europietiškas vertybes, kad taps liberalios demokratijos šalimi, kad čia vyks tokios teisinės reformos ir formuosis tokios vertybės kaip kaimyninėse Baltijos šalyse. Per kelis šimtmečius Rusija nesugebėjo pasirinkti – ji Europa ar Azija, Vakarai ar Rytai. Žlugus komunizmui problema niekur neišnyko. Kaliningrado sritis yra civilizacinis pusiau Azijos, pusiau Europos lopinėlis prie Lietuvos, kraštas, kuriame nuoga jėga bet kokias vertybes paverčia reliatyviomis arba jas paneigia. Europa ir europietiškas gyvenimas yra suvokiama kaip pagarba tradicijoms, išraiškos laisvė, racionaliai tvarkomas daiktinis gyvenimas, kuriame dominuoja baigtinių formų erdvė. O Kaliningrade aplink, kiek užmato akis – vien pusformės.

„Rusai gyvena piktų daiktų pasaulyje“, – rašo beveik nepublikuojamas, nei nacionalistams, nei liberalams neparankus rusų filosofas Dmitrijus Galkovskis.

Kitas rusų filosofas Vasilijus Rozanovas taikliai išreiškė ruso sielos požiūrį į daiktus: „Man liūdna, kad viskas netobula: bet ne todėl, kad daiktai neatlieka vaidmens, kokio mes iš jų laukėme, o todėl, kad patiems daiktams kažkaip negera, jie nepatenkinti, jiems skaudu. Tai, kad daiktams „skaudu“, yra nuolatinė mano gyvenimo kančia. Per šį „skaudu“ persismelkia švelnumas. Daiktai man atrodo kažkokie nuskriausti, kažkokie našlaičiai, juos mažai kas myli, mažai kas vertina.“

Neapykanta ir panieka yra kita to gailesčio daiktams pusė. Kur jau mums, rašo Galkovskis, su tokiu požiūriu sukurti išorinį pasaulį. Norėjosi pagaminti keptuvę, vėl kulkosvaidis išeina…

Kaliningrado sritis yra keista vieta ir ne vien todėl, kad griuvėsiai miestuose ir miesteliuose atrodo tarsi po karo (niekas nieko netvarkė ir neremontavo), bet dar ir todėl, kad šiose vietose vyksta paralelinis gyvenimas. Kai važiuoji vokiečių grįstu keliu į kokią nors Jasnojės gyvenvietę, aplink matai prabėgusio laiko triumfo pėdsakus. Pusiau sugriuvę trobesiai, buvusių dvarų likučiai, bažnyčių, arklidžių, raudonmūrių pilių liekanos ir vėliau pastatyti pasvirę silikatinių plytų statiniai ir sukrypusios tvoros vizualiai įrodo, kas atsitinka su statiniais per keliasdešimt metų, jeigu jais nesirūpini. Rusų kultūra, anot gruzinų filosofo Merabo Mamardašvilio, visada vengė formų ir tuo požiūriu yra arčiau chaoso negu būties.

Dažnas lietuvis, pasiskaitęs spaudos, gyvenimą Kaliningrado srityje vertina, tarsi ten dar nebūtų pasibaigęs Antrasis pasaulinis karas. Mentališkai jis, žinoma, nėra pasibaigęs – srityje dominuoja paminklai, skirti Antrojo pasaulinio karo dalyviams – karvedžiams, jūreiviams, artileristams, gatvės pavadintos karo laikų herojų vardais, Kaliningrado centre iškilęs obeliskas Pergalei, o gegužės 9-oji ir Kenigsbergo šturmo diena švenčiama ypač iškilmingai. Nedaug turi Rusija tikrų, ne virtualių pergalių, tad ir dėmesys nukreipiamas į praėjusio šimtmečio laimėjimus, o ne į socialinius ar ekonominius pasiekimus.

Tačiau per pastaruosius dvidešimt metų gyvenimas srityje pasikeitė – modernūs keliai jungia Zelenogradską, Svetlogorską ir Kaliningradą, spalvingi naujų gyvenamųjų namų kvartalai sparčiai dygsta Zelenogradske, prie jūros esančiuose miesteliuose jaučiamas gyvybingas statybų pulsavimas. Stilingose ir prabangiose vokiškose vilose su lipdiniais (seniau tai buvo Amalienau kvartalas) įsikūrė užsienio šalių konsulatai, verslininkai, valdžios ir „pilkojo“ verslo elitas, pinigus uždirbęs iš kontrabandos. Nubildantis tramvajus kažką nusineša iš tų laikų…

Kaliningrado centre paauksuotų stačiatikių cerkvių kupolų paunksnėjė žydi gėlės, Kris­taus Iš­ga­ny­to­jo so­bo­ras didingai kyla virš miesto tarsi teigdamas apie šio miesto rusiškumą. Vokiški reliktai matomi, tačiau juos užgožia betoninių statinių nykuma, kurią kiek praskaidrina švelnus pavasario žalumas. Tobulai betoninis Leninskij prospekt, matyt, galėtų pretenduoti į prizą prasčiausiam sovietinės architektūros planavimo pavyzdžiui.

1995 metais paliktas ir nebaigtas statyti Dom Sovetov virš miesto dominuoja dar labiau negu cerkvės. Turistams sakoma, kad čia yra vykdomi archeologiniai tyrinėjimai, o patys rūmai pavadinti smotrovaja ploščiadka. Nieko sau! 21 aukštas.

Tiesa, dar yra Kantas kaip Kaliningrado (Kenigsbergo) atpažinimo ženklas ir simbolis. Turistai ir jaunavedžiai fotografuojasi prie antkapinio paminklo Kantui, prie katedros buvusioje Kneiphofo saloje, po karo gavusioje atvirą kaip ruso siela pavadinimą – Sala.

Retose nuotraukose po Kenigsbergo šturmo matome durtuvais įbrėžtus įrašus, taip sakant, grafičius, kuriuos šalia antkapio ant katedros sienos paliko rusų kareiviai. Pats žinomiausias jų klausia: „Теперь ты понял, что мир материален?“ („Dabar tu supratai, kad pasaulis materialus?“)

Yra dar vienas toks stiprus įrašas, skelbiantis nugalėtojų viršenybę: „Думал ли ты, что русский Иван будет стоять на твоем прахе?“ („Ar galėjai pagalvoti, kad rusų Ivanas stovės ant tavo palaikų?“)