Neprarastoji karta. Karas

Piotras Vailis (1949–2009) – rusų rašytojas, redaktorius, radijo laidų vedėjas. Aleksandras Genis (g. 1953) – kultūros kritikas, rašytojas, radijo laidų vedėjas, keliolikos kultūrologinio pobūdžio knygų, bestselerių Rusijoje, autorius. Abu rašytojai 1977 m. emigravo iš Sovietų Sąjungos į Jungtines Amerikos Valstijas, dirbo Laisvės radijuje (Genis laidą „Amerikietiška valanda su Aleksandru Geniu“ joje veda iki šiol). Vailis ir Genis yra kelių knygų bendraautoriai; viena iš jų – „7-asis dešimtmetis. Sovietinio žmogaus pasaulis“ pirmą kartą išleista 1988 m. Niujorke.

 

1945 m. gegužės 9 d. viskas atrodė akivaizdu. Karas baigėsi. Karą laimėjome.

Vis dėlto jau tada, pirmąją taikos dieną, buvo keliami klausimai, į kuriuos atsakyti turėjo ateitis. Kas laimėjo ir kodėl?

Įvairūs anomis dienomis buvo net „Pravdos“ atsakymai.

„Hitlerinės Vokietijos sutriuškinimas liudija, kad jokia priešiška jėga negali atsilaikyti prieš suvienytas nacijas, kurias įkvėpė aukšti civilizacijos, kultūros, demokratijos gynimo idealai“¹, – skelbė vedamasis.

Trumanas kalbėjo: „Sąjungininkų armija, pasiaukojimu ir ištikimybe, Dievo padedama…“²

Stalinas savaip interpretavo pergalę: „Amžius trukusi slavų tautų kova už savo egzistavimą ir nepriklausomybę baigėsi pergale prieš vokiečių okupantus ir vokiškąją tironiją.“³

„Kas nugalėjo fašizmą?“ – klausė kosmopolitas Ilja Erenburgas. Ir pats sau atsakė: „Liaudis, išpažįstanti brolybę, taikų darbą, visų dirbančiųjų solidarumą.“⁴

Bene tinkamiausią anuomet atsakymą pateikė pasakotoja Marfa Kriukova: „Gyvenimą erdvų, erdvų ir laimingą, dovanojo liaudžiai mūs brangus šlovingas vadas Stalinas – šviesa.“⁵

Kautynių pėdsakai – sugriauta Europa – buvo akivaizdūs. Pergalės vaisių – naujo žemėlapio – irgi nereikėjo ilgai laukti. Tačiau klausimai, kuriuos karas uždavė sovietinei liaudžiai, liko atviri kaip ir jo padarytos žaizdos.

Vis dėlto nedera klausti kainos saliutų dienomis. Visi žinojo, kad priešą sutriuškino „Raudonosios Armijos pergalių kūrėjas, genialus karvedys, išmintingas vadas draugas Stalinas“⁶. Arba – liaudis, neatsiejama nuo vado, kaip neatskiriamos dvi vieno lapo pusės:

 

Rūsčiu žygiu nugriaudęs,

Savigarbą mūs pažadino

Genijus mūsų liaudies

Ir genijus mūsų vado.⁷

 

XX suvažiavimas, atėmęs iš didžiojo karo didįjį karvedį, perplėšė lapą neįsivaizduojamu būdu, sluoksniais. Nugalėtoja pasidarė tik liaudis. Visos liaudies neapvilksi generalisimo uniforma, tad paaiškėjo, kad vien fanfarų nepakanka.

Karas virto tragedija. Tačiau tragedija optimistine.

Pergalė nebuvo lengva, – aiškino Šolochovas chrestomatiniame tapusiame apsakyme „Žmogaus dalia“ (1957), bet nėra tokių išmėginimų, kurie nepadarytų mūsų žmogaus stipresnio.

Ši idėja anaiptol nebuvo nauja. Jau daugybę metų visi tvirtai žinojo, kaip grūdinasi plienas. Nauja galbūt tebuvo tai, kad šolochoviška žmogaus dalia neabejotinai buvo rusų žmogaus dalia. Iš visų Andrejaus Sokolovo žygdarbių ir autoriui, ir skaitytojui artimiausias šis: „Po pirmos stiklinės neužkandu.“⁸

Buvo pastangų suteikti optimistinei tragedijai ir labiau klasikinės tragedijos pavidalą. Populiarus tokio bandymo pavyzdys – Simonovo „Gyvieji ir mirusieji“ (1959). Jau pavadinimu autorius postuluoja globalinį, antlaikinį konfliktą. Ne veltui tokia akivaizdi sąsaja su kitos karo epopėjos pavadinimu – „Karas ir taika“.

Simonovo romano pateikiama istorinė ir psichologinė karo interpretacija turėjo užbaigti temą.

Simonovo koncepcijai būdingas aiškumas ir tiesos regimybė: dėl paskirų Stalino klaidų karą pasitikome nepasirengę, bet didžiulių aukų kaina (kartais per didelių, nedrąsiai priduria autorius) liaudis apgynė tėvynę.

Simonovas puikiai prisiminė Tolstojaus „liaudies karo vėzdą“, paraidžiui atkūrė jį romane. Tolstojui karą laimėjo kapitonas Tušinas, Simonovui – kapitonas Ivanovas, kurio pavarde „visa Rusija laikosi“⁹.

Vis dėlto storame romane taip ir neatsirado vietos suprantamai paaiškinti, už ką kovojo liaudis didvyrė. Pagrindinis knygos konfliktas – ne gyvųjų ir mirusiųjų. Ir net ne kariaujančių pusių. Pagrindiniu knygos herojumi tapo politinio darbuotojo Sincovo pamestas partinis bilietas. Romano herojaus grąžinimo į partiją tema nusveria liaudies žygdarbio temą. „Kas brangiau – žmogus ar popierius?“¹⁰ – drąsiai klausia Sincovas. „Žmogus su popieriumi“, – atsako Simonovas, nuo konflikto, kurį ženklina pavadinimas, nusukdamas į biurokratines lankas.

Septintojo dešimtmečio pradžioje sovietinė visuomenė jau turėjo žinių apie karą rinkinį. Jau buvo aišku, kad karą laimėjo ne vienas Stalinas. Kad liaudis atliko žygdarbį. Ir kad atlikti šį žygdarbį be partinio bilieto buvo nevalia.

Juolab keista, kad tokio užbaigto paveikslo nepakako. Priešingai, „karo tema ekrane, o ir literatūroje, pastaruoju metu pasidarė tokia visuotinė, kokia nebuvo, regis, nuo paties karo laikų“¹¹, – rašo nustebęs kritikas 1961 m.

Vėl gyvybiškai svarbus pasidarė klausimas: kas laimėjo karą?

Septintojo dešimtmečio menas padarė literatūrinį ir istorinį atradimą – pasakė, kad karą laimėjo berniūkščiai. Ne Tiorkinas, ne Stalinas, ne kapitonas Ivanovas – berniūkščiai. Jaunuolis Alioša Skvorcovas iš „Baladės apie kareivį“, maskviškiai Okudžavos dainų berniukai, visai dar vaikas iš „Ivano vaikystės“.

Kad toks perversmas įvyktų, reikėjo suprasti, kas apskritai buvo karas su vokiečiais. „Kovoje prieš Sovietų Sąjungą vokiečių imperialistai siekė ne tik grobuoniškų, bet ir klasinių tikslų – sunaikinti pirmąją pasaulyje socialistinę valstybę“¹², – taip 1961 m. pristatė ortodoksinį požiūrį Chruščiovas. Tad Tėvynės karas buvo tiesioginis pilietinio karo padarinys.

Tačiau lygia greta su šia egzistavo ir kita koncepcija, ne mažiau ortodoksinė, bet didingesnė, paverčianti kovą su fašizmu abstrakčiomis grumtynėmis su pasauliniu blogiu. Liaudies karas virto šventuoju karu, ne tik valstybinės ar istorinės svarbos dalyku, bet ir mitologiniu įvykiu, primenančiu dievų kovą su gigantais.

Didysis Tėvynės karas išvedė sovietinius žmones ne tik už sąjungininkų armijų, bet ir už istorijos ribų, palikdamas Rusijai išdidžią ir galingą vienatvę. „Niekada nė vienai tautai neteko patirti tokių sunkių išmėginimų, kokie teko sovietinių žmonių daliai“¹³, – kartojama tais pačiais 1961 m. Niekas dėl to lyg ir nesiginčijo.

Į šią iškilmingą kaip Kremlius koncepciją įsirėžė septintojo dešimtmečio filmų, knygų ir dainų berniūkščiai. Anapus šventojo karo monolito pradėjo ryškėti mažojo žmogaus veidas. Žvelgdama į šį neišraiškingą veidą, rusų kultūra visada atsikvėpdavo siela.

Atsidurti tarp karo didvyrių dabar galėjo bet kas – ir maži, ir seni, ir net žydai. Ir paaiškėjo, kad net bobulė iš Sluckio eilėraščio – „maža tarsi atomas“¹⁴ – susijusi su karu, taigi ir su pergale. Ir bobulės buvo gaila.

Septintajame dešimtmetyje karas nustojo buvęs apgalvota (partijos ar liaudies) veikla ir pasidarė atsitiktinumų stichija. Jo herojai gyveno ir mirė jau ne už Staliną ir Maskvą, o šiaip. Antai atnešęs sovietiniam kinui šlovę ryšininkas Skvorcovas iš „Baladės apie kareivį“ „pamuša priešo tanką, bet tai ne įsisąmonintas neapykantos tikslingumas, o desperatiška savigyna“¹⁵.

Naujieji herojai kovėsi ne su vokiečiais, o su karu kaip beasmene, nenatūralia, bedvase stichija. Toks karas buvo artimas Remarque’o poetikai. „Šūdas, šūdas, viskas aplink prakeiktas šūdas!“¹⁶ – po Vakarų fronto herojų kartojo kito, mūsiškio Vakarų fronto herojai.

Iš šio „šūdo“, vadovėliuose vadinamo Didžiuoju Tėvynės karu, gimė ne neapykanta, o meilė.

Karas – mirties analogas, karas – gyvenimo pabaiga, gyvenimas per karą – kelias mirties link. Beje, kaip ir gyvenimas be karo. Tik šiaip ilgėlesnį kelią fronto perspektyva sutrumpina.

Karas leidžia pajusti akimirksnio ryškumą, groteskiškai atspindi iškreiptą tikrovę. Remarque’ui „drugeliai ilsisi ant kaukolės dantų“¹⁷. Tai ne išgalvota alegorija, o paprastas tikrovės atvaizdas, karo paverstas simboliu.

Sovietinė kultūra, septintajame dešimtmetyje atradusi drugelius, atsitraukė nuo patikrintų koncepcijų; įvyko daug vilčių teikiantis nukrypimas nuo istorijos ir politikos prie meno.

Vis dėlto veteranų prie meno sovietinė visuomenė neprileido. Didvyrių reikėjo istorijai. Istorijai, kuriamai tiesiog dabar, septintajame dešimtmetyje.

Vyko karas su asmenybės kultu, su retrogradais, su ortodoksais. Vyko kovos už progresyviąją dailę, už tiesai artimą prozą. Veteranai tapo koziriais šiame kare.

Anot anų metų padavimo, abstrakcionizmas buvo atleistinas vieninteliam menininkui, karo invalidui, Sovietų Sąjungos didvyriui Ernstui Neizvestnui. Atmušinėdamas Chruščiovo ataką per garsiąją parodą Manieže, Ernstas Neizvestnas kaip ginklą pasitelkė žodžius: „Aš – frontininkas.“

Pilietinių kovų baigmę turėjo lemti nesugriaunamas veteranų autoritetas. Nei dešinieji, nei kairieji negalėjo palikti jų tiesiog „berniūkščių“. Pernelyg reikalingi buvo šie kariai šiandienai.

Visuomenė eksploatavo karo temą taip, kaip diktavo situacija. Karas buvo aptariamas tikslo ir priemonių kategorijomis. Žygdarbiai ir išdavystės atliekami dėl ko nors, kažko vardan. Galbūt todėl niekam nepavyko pavaizduoti dorovinio virsmo, galinčio pateisinti pasaulines skerdynes, virsmo, kokį mokėjo parodyti Tolstojus. Sovietinio meno dievas buvo artilerija.

XX suvažiavimas paliko sumaištį, tad reikėjo orientyrų. Šaliai dar labiau jų prireikė po XXII suvažiavimo.

Ateitis turėjo įgyti tvirtą pamatą. Ir kas gali būti tvirčiau už 20 milijonų žuvusiųjų?

Karas pasižymėjo visais akivaizdaus fakto pranašumais. Jį laimėjo liaudis, anksčiau įvykdžiusi revoliuciją. Taigi, galima sakyti, revoliucija ir yra pergalės priežastis. Vadinasi, nepaisant visų nusikaltimų, socialistinė santvarka atlaikė rūstų išmėginimą. Dabar, nuplauta milijonų krauju, ši santvarka veda sovietinę liaudį į reabilituoto komunizmo aukštumas.

Karas – etalonas, juo galima pasitikrinti kiekvieną akimirką. Į pergalę, kitaip nei į Dnieprohesą ir kolūkius, sunku žvelgti iš įvairių pusių. Ji yra – ir taškas. Visi kiti klausimai antraeiliai.

Išpirkę savo ir kitų klaidas krauju, veteranai privalėjo grįžti į visuomeninių mūšių rikiuotę ir kalti ateitį. Iš žmonių, parodžiusių drąsą apkasuose, dabar buvo reikalaujama pilietinės drąsos.

Tačiau statyti komunizmą derėjo tik švariomis rankomis. Tikrinant šį švarumą, reikėjo atskirti pelus nuo grūdų. Sovietinė kultūra įsiveržė į ekstremalaus moralumo juostą.

Karas tapo poligonu, kuriame buvo tikrinamos moralinės žmogaus savybės.

Žygdarbis ar išdavystė – tokios alternatyvos akivaizdoje nereikalingi pustoniai ir niuansai. O ir rezultatai nekelia abejonių. Karas pats užtikrino juodą ir baltą požiūrį, ir bet kokie humanistiniai pasažai buvo bejėgiai prieš principinį tokio dalijimo paprastumą.

Pasirinkimo tarp gėrio ir blogio idėja persmelkė visą septintojo dešimtmečio kultūrą, ir autorius niekada neslėpė nuo skaitytojo tiksliai žinąs, kas teisus.

Moralinis apibrėžtumas buvo grindžiamas įsitikinimu, kad pasaulyje visada yra viena tiesa, kad visada žinoma, kas teisus, o kas kaltas. Taikiame gyvenime viskas sudėtingiau, o priešakinėse linijose moralinės problemos virsdavo dilemomis. Čia nėra tos painiavos, dėl kurios taip apgailestavo Tvardovskio prikeltas Tiorkinas:

 

Frontas kur, nebežinai.

Keturiasdešimt pirmaisiais

Išeitį vis tiek radai.

Bent parų žinojai skaičių,

Buvo Vakarai, Rytai…¹⁸

 

Klaidi septintojo dešimtmečio tikrovė kaip reikiant sumaišė frontą su užnugariu ir net Rytus su Vakarais. Neliko vietos griežtam stalinistinių metų paprastumui (liaudis ir jos priešai). Juolab reikėjo karo pavyzdžio, reikėjo žmonių, išėjusių pasirinkimo mokyklą. „Trečio nėra!“ – pilietinio neraštingumo likvidavimo pamoka septintajame dešimtmetyje vyko pagal šį šūkį.

Karas prabilo Ezopo kalba. „Pravda“ rašė, kad „kiekvienas talentingai parašytas kūrinys apie liaudies kovą moko, kaip gyventi ir šiandien“¹⁹.

Antai menas vaizduoja kareivius kaip berniūkščius, vadinasi, šiuolaikinis dėl siaurų kelnių ir džiazo koneveikiamas jaunimas sugebės ginti tėvynę ne blogiau už savo peikėjus: „Kadaise mes patys pižonais garsėjom, o laikas atėjo – kariauti išėjom.“²⁰

„Komunizmas – tai pasaulio jaunystė, ir kurti jį jauniems“, – skelbė šūkiai. Jaunieji tikino, kad sukurs, remdamiesi jaunais pirmtakais pilkomis milinėmis.

Ir vis dėlto karas septintojo dešimtmečio pradžioje buvo kitoks nei iki šių įdomių metų ir po jų. Žinoma, didvyriai liko didvyriai, o bailiai – bailiai, bet ir vieni, ir kiti buvo įtikimi; moralinis imperatyvas apsigaubdavo gyvenimiška forma.

Taip patekėjo Vasilio Bykovo žvaigždė; jis tapo sąžiningumo pavyzdžiu epochoje, godžiai troškusioje tokios dorybės.

Bykovo prozoje klausimas apie veteranų vaidmenį taikiomis, bet kovingomis septintojo dešimtmečio dienomis sprendžiamas kareiviškai tiesiai. „Ir kiek frontų tenka kautis – ir su priešais, ir su visokiais niekšais šalia, galiausiai su savimi“²¹, – sako jo apysakos herojus (žinoma, berniūkštis).

Karas pasibaigė, bet priešakinės linijos išliko. Veteranai kovoja ir tada, kai apkasai dalija ne frontą, o sovietinę visuomenę.Tęsia kovą ir Vasilijus Tiorkinas, sugrįžtantis iš ano pasaulio, kad įvestų tvarką šiame:

 

Į pasaulį šį, gyvųjų,

Kur tarnyba mūs dabar…²²

 

Kokią būtent tarnybą skyrė Tvardovskis savo numylėtiniui – neaišku, bet ir nesvarbu. Svarbiausia, kad veteranui teko grįžti rikiuotėn: su juo ginčytis sudėtingiau nei, pavyzdžiui, su zeku Ivanu Denisovičiumi.

Tebekariauja ir minėtasis „leitenantas Neizvestnas Ernstas“²³ iš Voznesenskio eilėraščio. Ir šio karo esmės nė per nago juodymą nepakeitė tai, kad anksčiau priešai buvo fašistai, o dabar – „menotyrininkai civiliai“.

Karas niekada nesibaigė ir Voinovičiaus knygos „Noriu būti sąžiningas“ darbų vykdytojui, ir Aksionovo „Kolegų“ kolegoms, ir tūkstančiams kitų didelių ir mažų septintojo dešimtmečio sovietinio meno herojų, išėjusių į priešakinę pilietinių mūšių liniją su Didžiojo Tėvynės karo veteranų vėliava.

Šią vėliavą neginčytinomis spalvomis nudažė liaudies kraujas ir ji nė kiek nenubluko dėl to, kad atšilimo liberalai ja šantažavo stalinistus.

Negana to, paaiškėjo, kad vėliava apskritai nepajėgi blukti. Karinis mitas pats atspariausias iš visų sovietinių mitų. Jokie demaskavimai neįstengė jo sugriauti. Liaudies žygdarbio monumento neišjudino nei užtveriamieji būriai, nei disidentai, nei marodieriai.

„Mes nesupratome, koks nepanašus Archipelagas į frontą, kiek sunkesnis apgulties karas už mūsiškį sprogstamąjį“²⁴, – rašė Solženicynas. Liaudis su juo nesutiko. Liaudžiai to nereikėjo. Savo žygdarbio ji nenorėjo atiduoti nei vyriausybei, nei opozicijai. Žygdarbio reikėjo jai pačiai – nes žygdarbis buvo neabejotinas.

Ėjo metai, ir veteranai seno. Berniūkščiai, vaizduoti septintojo dešimtmečio pradžioje, tapo brandžiais vyrais šios epochos pabaigoje. Nekariavusios kartos akivaizdon stojo jau ne beprasmiškos mėsmalės aukos, o Europos likimo lėmėjai. Vietoj „Baladės apie kareivį“ filmuojama plačiaformatė epopėja „Išvadavimas“. Nauja „Didžiosios sovietinės enciklopedijos“ laida iškilmingai dėsto, kad „naujasis pasaulinis karas… padarys… revoliucionizuojantį poveikį liaudies masėms“²⁵.

„Penkios kaimyninės šalys priglaudė mūsų lavonus“²⁶, – rašė Borisas Sluckis. Atėjo metas rinkti derlių. Pavyzdžiui, Prahoje.

Karo dalyviai dėkojo partijai už pasitikėjimą, vis triukšmingesni darėsi Pergalės dienos paradai, vis daugiau jubiliejinių medalių puošė veteranų švarkų atlapus.

Didžiojo Tėvynės karo veteranai liko rikiuotėje. Tik frontas darėsi vis siauresnis. Septintojo dešimtmečio pradžioje teko kovoti ir su asmenybės kultu, ir su miesčionimis, ir su biurokratizmu, ir su bailumu, o jam baigiantis iš visų priešų teliko naujieji „liaudies priešai“. Norintys apjuodinti žygdarbį, apnuodyti pergalės saldumą, atimti visuotinio ir amžino teisumo suvokimą. Kartais tokiais priešais buvo laikomi disidentai, dažnai – ilgaplaukiai jaunikliai, visada – buvę sąjungininkai iš anapus Elbės. Liaudies karo vėzdas – pavojingas ginklas, jis neišrankus.

Karas pasidarė šlovinga istorija, ir veteranai pasisakė prieš kitamanystę, abejojančią ir šlove, ir istorija.

Karo dalyviai buvo gyvi liudininkai, kad sovietinis kelias teisingas. Anksčiau jų žygdarbis buvo šlovingos ateities laidas, o dabar jie tapo šlovingos praeities liudininkais. Nuo reformistų į sergėtojus pereita staigiai, bet nepastebimai, nes šį kelią aprašantys terminai (motina, kraujas, tėvynė) liko tie patys. Keitėsi tik vidinis sąvokų turinys. Bet jis buvo vidinis, ne išorinis.

Remarque’o ir Hemingwayaus kareiviams karas tapo tragišku nusivylimu patriotinėmis vertybėmis. Jie jau negalėjo patikėti gražiais žodžiais. Pradėjo neapkęsti tvirtinančių, kad „nieko nėra aukščiau už tarnybą valstybei“²⁷. Karas išmokė juos tikėti tik egzistenciniais pagrindais – gyvenimu, mirtimi, meile. Tikėti „vieninteliu geru karo pagimdytu dalyku – bičiulyste“²⁸.

Tragedija, kurią išgyveno Vakarų civilizacija, perkeitė XX a. kultūrą. Padarė ją šiurkštesnę, nepatiklesnę, negailestingesnę ir tikroviškesnę. Priversti prarastąją nugalėtojų kartą statyti valstybinę piramidę buvo neįmanoma.

Sovietinė istorija apsiėjo be prarastosios kartos: kartai neleido pasidaryti prarastai. Veteranai buvo reikiamai pritaikyti.

Nugalėtojai neteisiami, bet patys teisia tuo azartiškiau, kuo brangiau atsiėjo pergalė.

 

Iš: Петр Вайль, Александр Генис.

60-e. Mир советского человека. Москва:

Аст, Corpus, 2013

Vertė Austėja Merkevičiūtė