Liudmila Ulickaja: „Mes vėl šnibždamės virtuvėse“
Žinoma rusų rašytoja Liudmila Ulickaja – viena iš tų, kuriuos Vladimiras Putinas gali drąsiai įrašyti į „nacional-išdavikus“. Skirtingai nei dauguma Rusijos piliečių ir Rusijos inteligentijos atstovų, ji nepalaikė Kremliaus agresijos Ukrainoje, o Krymo aneksiją pagrindusią ideologiją palygino su fašizmu. Su rašytoja kalbasi Katerina Peško.
– Kad ir kaip būtų buvusi sukurta ši situacija Ukrainoje – dirbtinai ar natūraliai, – ji sunkiai suvokiama. Ir, tikriausiai, tik abipusio dviejų tautų kontakto ir dialogo būdu galima pabandyti išsiaiškinti, kas ko vertas, kas iš viso vyksta ir kuo mes galime būti vieni kitiems naudingi.
– Liudmila Jevgenjevna, o kiek rusai yra pasiruošę „būti naudingi“ ukrainiečiams? Mes juk matome, kad Vladimiro Putino veiksmų palaikymo lygis tarp rusų milžiniškas – daugiau nei 80 procentų. Susidaro įspūdis, kad broliškos tautos jau visai nebe broliškos.
– Tų, kurie palaiko Ukrainą, iš tikrųjų yra mažuma. Ir mes neatsakome už tuos 82 procentus, kurie palaiko mūsų dabartinės valstybės politiką. Vis dėlto tam tikra prasme mes – kitaminčiai. Ir mūsų akivaizdžiai nepakanka, kad darytume įtaką valstybės politikai.
Bet palaikančiųjų Ukrainą yra. Jų ne tiek daug, kiek norėtųsi. Bet yra. Bent jau tie žmonės, su kuriais aš bendrauju, Ukrainai puoselėja kuo šilčiausius jausmus.
– Bet dauguma rusų iš tikrųjų tiki, kad dabar reikia ne spręsti ekonomines ir socialines šalies problemas, o „gelbėti“ Ukrainą. Kodėl? Iš kur tas pasiutęs „altruizmas“?
– Tokie jau mes gyvūnai. O kadangi mes esame dar ir sąmone apdovanoti padarai, turime ir tokių mechanizmų, kokių neturi gyvūnai.
Liūdna, bet nuo gyvūnų mus skiria tai, kad gyvūnai neturi ginklų. Jie turi tik nagus ir dantis. Kai nagai ir dantys lūžta, gyvūnas žūsta. O žmogus turi jo visas galimybes viršijančių ginklų. Dabar neprotingos žmonijos rankose – košmariška ginklų sankaupa.
– Kaip, jūsų manymu, galima buitiniu lygmeniu paveikti rusų nuomonę? Juk jie šventai tiki Rusijos propaganda ir tokiais žiniasklaidos veikėjais kaip Dmitrijus Kiseliovas?
– Rusijoje susiklostė gan aštri situacija. Ši takoskyra eina ne tik tarp valstybės valdininkų, gydytojų ar mokytojų mokyklose. Ji eina per šeimas, tarp draugų. Pas mus atgimė aštuntojo dešimtmečio Maskvos virtuvių atmosfera, nes politika staiga visiems tapo gyvybiškai svarbi. Bet aš manau, kad dabar kaip tik tas etapas, kurį mums visiems reikia pereiti, kad išsigydytume nuo ligos, kuria sergame visi.
7–8 dešimtmečiuose mes neturėjome jokių tribūnų. Išskyrus savilaidą, neturėjome nieko. Asmeniniai draugų ir kolegų pokalbiai buvo ypač svarbūs, labai veikė gyvenimą, išsilavinimą, pasaulio suvokimą. Matyt, dabar vėl atsidūrėme tokioje įvykių vijoje. Vėl kalbamės virtuvėse – iš dalies ir todėl, kad mažėja viešų pokalbių vietų. Tiesa, tai irgi nuo mūsų pačių priklauso.
Būdama humanitarė, manau, kad reikia kalbėti, iš naujo apsibrėžti sąvokas. Mes gyvename sąvokų krizės ištiktame pasaulyje. Orwellas puikiai pavaizdavo šią situaciją. Tiesos ministerija, Meilės ministerija, Taikos ministerija… Visos metaforos šiandien tapo tikrove. Ir norint su tuo dirbti reikia tai suprasti. Reikia intelektualų, profesionalų, filosofų, sociologų, iš dalies kūrybinių profesijų žmonių įdirbio. „Danų karalystėje“ kažkas ne taip – ir tai visiškai akivaizdu.
– Išskyrus pokalbius virtuvėse, ką dar reikia (galima) nuveikti?
– Pradėkime bent jau nuo dialogo. Dviejų tautų žmonių dialogo. Šio etapo negalima praleisti. Egzistuoja kultūrinė erdvė ir ji daug svarbesnė negu politinė. Mus išgelbės būtent kultūriniai ryšiai, o ne politikai, kuriais ne itin pasitikime, kurių nelabai gerbiame ir vietoj kurių tikimės pamatyti naujus veidus – tiek Rusijoje, tiek Ukrainoje.
– Dauguma Rusijos kultūros ir meno žmonių atviru laišku palaikė Rusijos Federacijos prezidento poziciją Ukrainos atžvilgiu. Bet nuskambėjo ir kita nuomonė. Vladimiras Putinas jau apkaltino keletą žymių rusų tuo, kad jie palaiko Ukrainos poziciją, pavadino juos „nacional-išdavikais“. Ar jums, palaikančiai Ukrainą, Rusijoje nekyla problemų?
– Jaučiuosi gana normaliai. Bet tai greičiausiai dėl to, kad, deja, per visą savo gana ilgą gyvenimą nė akimirkos nebuvau solidari su valdžia. Ir mano nesutarimo su ja klausimas greičiau kiekybinis, o ne kokybinis.
– Ką mano jūsų aplinka: ar Putinas vis dėlto „ims“ Donbasą? Ar pakariaus ir liausis?
– Neatrodo, kad liausis. Nežinau, kaip toliau klostysis situacija, bet man susidaro įspūdis, kad Vladimiras Putinas labai trokšta būti nemenko pasaulio gabalo valdovu.
– Ir pora prie Krymo pridurtų Ukrainos sričių šį jo troškimą pasotins?
– Suprantate, Rusijoje dabar labai stiprios imperiškosios tendencijos, Sovietų sąjungos ilgesys. Tai liūdna, bet tai faktas. Nemažai žmonių dabar ilgisi sovietų valdžios ir sovietų imperijos. Labai nesinorėtų grįžti į sovietų valdžios laikus, bet atrodo, kad tuo kvepia.
– Ar baidyklė, vardu Stepanas Bandera, kuriuo Rusijos piliečius gąsdina ir prezidentas, ir žiniasklaida, kaip tik ir padeda sukti sovietų kryptimi?
– Niekada gyvenime apie jį nieko gero nesu girdėjusi. Bet mes įpratę nepasitikėti oficialiąja Rusija – todėl peržvelgiame pačius įvairiausius informacijos šaltinius.
Karas tarp Rusijos ir Ukrainos ne tik įmanomas. Manau, jis jau vyksta. Tik kare būna įvairios fazės ir skirtingi rakursai. Tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, ir yra tylusis karas. Reikia dėti visas pastangas, kad jis liautųsi.
Supraskite, mums visai nepatinka tai, kas pas jus vyksta. Bet mūsų valdžią palaiko dauguma Rusijos piliečių. Ir nuo mūsų priklauso visai nedaug. Istorinės aplinkybės susiklostė taip, kad mes, protestuojantys prieš šį karą, esame mažuma. Padėtis šiandien sunki tiek Ukrainoje, tiek Rusijoje. Nacionalizmo liga apėmusi ne tik Rusiją, bet ir Ukrainą, daugelį kitų šalių. Šią padėtį gali pakeisti tik sveikas protas ir sąmoningiausių žmonių bendros pastangos. Mes visi norime, kad tarp ukrainiečių ir rusų susiklosčiusi padėtis vėl pasislinktų į normalių žmogiškų santykių pusę. Nes nesantaika tarp Ukrainos ir Rusijos nepriimtina, traumuojanti ir kankinanti.
Glavcom.ua
Vertė Marius Burokas
