Laudatio prof. Ritai Šerpytytei

Prof. habil. dr. Rita Šerpytytė buvo apdovanota Vilniaus universiteto Filosofijos studentų mokslinės draugijos Filosofinės bulvės apdovanojimu už reikšmingiausią indėlį į Lietuvos filosofiją 2013 metais. Filosofei pagerbti tradiciškai buvo skaitomas laudatio.

Ką jau ką, bet vieną dalyką mokydamiesi pas gerbiamą profesorę Ritą Šerpytytę išmokome ne vienas: apsibrėžti teritoriją, t. y. nusakyti locus, iš kurio kalbama. Koks yra šio laudatio, šio giriamojo žodžio locus?

Atsakymo atspirtimi norėčiau pasirinkti italų filosofo Gianni Vattimo neseniai įvykusį ir pavykusį bandymą nusakyti hermeneutinio mąstymo bruožus. Viena, mano manymu, hermeneutikai esminių idėjų buvo ta, kad hermeneutika visada yra kalbėjimas iš vidaus. Kokio vidaus? Kalbos, teksto, pasaulio, o pratęsdamas tematizuočiau ir gadamerišką elementą – ir iš tradicijos vidaus. Šiandien sakomas giriamasis žodis kyla iš vidaus konkrečios tradicijos, kurios perdavėja ir net kūrėja Lietuvoje yra profesorė Rita Šerpytytė.

Šiandien nebus imtasi ginti jokios savaiminės tradicijos vertės; toks pasirinkimas ir dažnas šio termino kartojimas net įstumia mus į pavojų ją devalvuoti, tačiau įsivardinti šį tradicijos terminą yra labai paranku, nes jis leis išeiti į ne vieną tinkamo žodžio ieškantį klystkelį ir leis grįžti bei pradėti tą žodžio paiešką iš naujo.

Pirmas išėjimas yra nusikreipimas į tai, kokias filosofijos tradicijas ir problemas perpina profesorės mąstymas. Bent ką nors girdėjusiems apie profesorę dažniausia kylančios asociacijos yra „nihilizmas“ ir „italai“. Ar toks išankstinis sprendimas neturi jokio pagrindo? Veikiausiai šį iki-sprendimą reikėtų išbandyti įsivardinant tai, kad profesorė ne tik svarsto „apie nihilizmą“ ir „apie šiuolaikinę italų filosofiją“, bet ir į savo teorines variacijas įpina ir ontologijos, hermeneutikos, pakartojimo, religijos, teisingumo, moralės, istorijos, naujojo ir spekuliatyviojo realizmo bei dar daug kitų temų. Visgi, matant šį platų spektrą ir žvelgiant į variacijų bendravardiklį, tenka sutikti, kad jos iš tiesų dažniausiai yra perkalbamos nihilizmo ir šiuolaikinės itališkosios filosofijos kontekstuose (tačiau ne tik). Kas yra tieji autoriai, kurie tampa profesorės bendrakeleiviais ir teoriniais draugais ar priešais? Tikriausia neapsigautume, jei profesorės pagrindiniu, deja, netiesioginiu, mokytoju ir dialogo partneriu įvardintume Heideggerį. Tačiau šį horizontą pro nihilizmo prizmę greitai turėtume išplėsti iki Nietzschės ir Heideggerio, o tai, kad anksčiau minėtasis bendravardiklis visgi yra dviejų dedamųjų – nihilizmo ir itališkosios filosofijos, – verčia solidžiai išplėsti šį kompanionų ratą iki Nietzschės, Heideggerio ir Vattimo. Tačiau dialogai akademinių žurnalų puslapiuose, monografijoje „Nihilizmas ir Vakarų filosofija“ ir šiais metais pasirodysiančioje monografijoje „Nihilizmo paraštės“ išsiplečia iki vos suskaičiuojamos daugybės, iš kurios paminėti galima Leviną, Derrida, Ricœurą, Agambeną, Kierkegaard’ą ir kitus mąstytojus. Šitokia eksplikacija bendrais bruožais tik nurodo, kur prasideda tradicijos, kuria operuoja profesorė, horizontas.

Antrasis nusikreipimas prasideda nuobloškiu į savaime-suprantamybę – tai, kad kalbėjimas apie vieno žmogaus priklausymą tradicijai visada yra dalinis. Tradicijoje visada būvama kartu, kartu diskutuojamos temos, o šios diskusijos būtinai yra įvietinamos, t. y. įgauna materialią išsklaidą. Šias abstrakcijas reikia nuskaidrinti. Per jas bandoma išreikšti tai, kad profesorė Rita Šerpytytė, Religijos studijų ir tyrimų centro direktorė, aplink save telkia ir akademiniam darbui vienija ne vieną Lietuvos filosofų. Iš visos aibės profesorės vykdomų projektų paminėsiu tik porą, kurių liudininku ir pačiam teko būti. Tai kolektyvine monografija šiemet vainikuotas projektas „Religija ir kultūra: šiuolaikinio pasaulio iššūkiai tapatumui“, senesni projektai „Religija ir kasdienybė“ ir „Religija ir šiuolaikinio pasaulio iššūkiai“ bei naujai įsibėgėjantis projektas „Ontologijos transformacijos: nihilizmas, etika, medijos“. Šie su-telkimai yra tam tikras filosofinės tradicijos Lietuvoje steigimas. Šitaip pakiliai bekalbant nuolat į nugarą alsuoja negatyvus nuosprendis lietuviškai tradicijai iš Aldžio Gedučio straipsnio ir Kęsto Kirtiklio kritika akademinėms bendruomenėms. Visa tai verčia priimti ir tam tikras išlygas, gal netgi sutikti su Arūno Sverdiolo mintimi apie korėtas ir uždaras intelektualines erdves, tačiau pats įvairių teminių laukų įvietinimas ir žmonių telkimasis aplink juos – nepaneigiamas, o iš vidaus stebimas atvirumas studentams įžengti į šiuos horizontus tik suponuoja, kad korinės erdvės nėra statiškos erdvės.

Kitu judesiu turime atsigręžti į tarptautiškumą. Dažnai mūsų krašto filosofai ir tyrėjai lieka taip ir neišgirsti tarptautinėje arenoje, nors jų temos ir būna pretenzingos. Filosofija, jos tyrimai ir tradicija lieka lokalūs. Ryški išimtis yra profesorė, kurios kartą kolega simptomiškai yra paklausęs: „Ir vėl važiuoji į pasaulį savo nihilizmo skelbti?“ Tikrai taip, ir ne tik nihilizmo. Simptomiškai paminėsime, kad profesorė savo naujausius tyrimus periodiškai pristato taip pat ir tarptautinėje erdvėje. Pavyzdžiui, vien pastaraisiais metais dalyvauta pasauliniame filosofijos kongrese Atėnuose su pranešimu „Nihilizmas tarp „skelbimo“ ir teorijos“, konferencijoje „Šimtametis Paulis Ricœuras“ Madride su pranešimu „Nihilistinis teisingumas su Ricœuru ir Derrida“ bei pranešimu „Hermeneutika ir nihilizmas pagal G. Vattimo“ konferencijoje Tenerifėje. Tai tik ledkalnio viršūnė, ir viso solidaus sąrašo čia nesuminėsime. Svarbu matyti ir kitą aspektą: judėjimas nėra vienkryptis – t. y. pranešti pasauliui, kad Lietuva turi profesionalių filosofų, – bet dvikryptis – t. y. atverti pasauliui lietuvišką kontekstą. Turiu galvoje profesorės puoselėjamus ryšius su Turino universitetu ir kone kasmet rengiamas Religijos studijų ir tyrimų centro konferencijas, kuriose įvyksta tiesioginis „idėjų importas“ iš Italijos ir ne tik. Šalia šių nuopelnų negali likti nepastebėtas ir kitas grandiozinio masto renginys, kuris pakėlė konferencijų Lietuvoje kartelę į naujas aukštumas. Kalbu apie 2013 m. liepą profesorės ir jos kolegų organizuotą tarptautinę konferenciją „Nihilizmas ir vaizduotė“, į kurią buvo pritrauktos šiuolaikinės filosofijos žvaigždės – Gianni Vattimo, Bernardas Stiegleris, Richardas Kearney, Jeanas-Jacques’as Wunenburgeris ir kiti. Šis renginys vienareikšmiškai įėjo į istoriją ir padėjo atlikti sprendimą, kas mūsuose verčiausia gauti Filosofinės bulvės apdovanojimą už indėlį į filosofiją Lietuvoje.

Ir galiausiai mūsų tinkamo žodžio paieška, išmindžiusi kuklių bandymų klystkelius, grįžta į pradžią, taip ir nenuėjusi nė žingsnio į priekį. Tačiau ar kalbėjimas iš tradicijos vidaus apie įvairias dimensijas, kuriose teritorizuojasi profesorė, ir hermeneutinis mindžiojimas ratais nesukuria prielaidų pamatyti dalykus kitaip? Ar ne taip įvyksta supratimas? Ar ne taip, nors ir miglotai, ateina tas tinkamas laudatio žodis, kurio neturima kaip įrodyti, bet tik parodyti? Visą profesorės nepailstamą ir įspūdingą darbą filosofijoje šiandien pretenduoja į save suimti pristatantis epitetas – virtuoziškumas. Virtuoziškumas, kuris ataidi kiekviename profesorės vykdomame projekte, skaitomame pranešime, rašomame straipsnyje ar vedamoje paskaitoje ar kt. Virtuoziškumas, kuris užtikrintai leidžia pozicionuoti profesorę tarp Lietuvos filosofijos leading scholars. Virtuoziškumas, kurį šiandien nuolankiai norime pagerbti įteikdami profesorei Ritai Šerpytytei Filosofinės bulvės apdovanojimą.