Gyvūno gauruose
Pabaiga. Pradžia Nr. 18
-
Sausis. Lauke pagaliau sausa. Lijo tris savaites, daugiau ar mažiau kiekvieną dieną. Baigėsi šventės. Darbe tylu, gyvena vos keletas svečių. Juokingų dalykų beveik nenutinka. Rutina man savotiškai patinka, be to, turiu daugiau laisvų dienų ir kartu mažiau pinigų, taigi reikia liautis pirkus iš „eBay“ viską, ko širdis geidžia. Nėra ką veikti.
Papasakosiu apie tai, kodėl nepabosta dabartinė darbo vieta. Vakar iš pat ryto paaiškėjo slapta informacija, kad atvažiuoja misteris Bruce’as Willisas. Tik, kadangi atvyksta paslapčia, nežinia, kokiu laiku. O dieve! Visi, kas dirbo priimamajame, su tramdomu smalsumu lūkuriavo. Tarkim, sutinku Aleksą, nešiką, klausiu: „So?..“, o jis – „Not yet… Not yet…“ (Kažkaip su ilgesiu.) Bet baigėsi mano darbo laikas, o misteris Bruce’as buvo vis dar pakeliui. Šįryt paaiškėjo, kad atvyko vakar vėlai vakare, ir priimamąjį tuo metu tvarkyti norėjo VISI aukštesnes pareigas einantys darbuotojai. Visus apklausinėjau, kas kaip – buvo taip linksma, nes kolegas truputį mulkinau, leidau save dėl perdėto susidomėjimo erzinti ir traukti per dantį, o iš tikro tik stūmiau vangų darbo laiką. Tačiau! Paguosti manęs, Bruce’o Williso nemačiusios, atėjo kai kas kitas! Iš pat ryto, priimamojo įprastiniame bruzdesyje, stabtelėjau praleisti žmogaus su šalmu rankoje – jis pažiūrėjo tiesiai į mane, nusišypsojo ir linktelėjo, o aš pasakiau: „Morning.“ Tokiu būdu buvau pamatyta ir apšypsota misterio Hugh Granto.
-
Sapnas (iš laiško bičiuliui). Paprašei manęs internete nupirkti šermuonėlių apykaklę. Nupirkau. Atkeliavo vokas, atplėšiau – o ta apykaklė, pasirodo, dar gyva! Šermuonėlis atsigavo ir pabėgo. Privargau, kol pagavau ir suleidau atgal.
-
Šiandien pajutau istorinio pobūdžio kognityvinį disonansą – viešbutyje apsistojo JAV prezidentas Jimmy Carteris. Visą dieną apie jį svarsčiau ir galvojau: būtų puiku atsitiktinai susitikti. Kitaip nei bet ką kitą, tarkim, Bruce’ą Willisą (su šiuo buvom susidūrę, gavau skvarbų žvilgsnį iš viršaus, atrodo, kad jis gal iš filmavimo aikštelės ir išeina, bet iš vaidmens – ne). Buvau tikra, kad prezidentas seniai miręs, ilsisi Vikipedijoj. O pasirodo – ne; jam, tiesa, bemaž šimtas metų, bet jis dar tvarko reikalus, apsaugininkų turi daugiau nei Jay Z, ir jie viešbutį iššniukštinėjo tikrąja šio žodžio prasme. Kažkoks laiko percepcijos sutrikimas ištiko…
-
Padaviau dokumentus į universitetą. Žinodama, kaip biurokratiškai čia veikia didelės įstaigos, iš anksto apsimoviau sijoną, apsiaviau aukštakulnius ir meldžiau, kad ten būtų vyrų. Atėjau į dokumentų priėmimo skyrių. Tuščias, tik du atidaryti langeliai: viename be perstojo telefonu kalba moteris, kitame sėdi paniuręs, liūdnas buhalteris (!). Aš pas jį. Priimti dokumentus, žinoma, ne jo darbas, parodo laidinį telefoną – skambinkit į viršų, sako. Bet viršuj niekas nekelia, atsisako nusileist į apačią. Nėra kam paduoti dokumentų. Grįžtu pas jį. „Niekas nekelia!..“ Buhalteris skambina pats, jam taip pat nekelia, visi atsisako padėti. Galiausiai jis padeda telefono ragelį ir sako (ačiū jam): „Duokit šen tuos dokus – NUNEŠIU PATS.“ Ne tik nunešė, bet ir liepė vienam iš priėmimo nusileisti į apačią ir su manim pakalbėti (taip pat buvo vyrukas). Visus atsakymus greitai gavau. Yes. Belieka sulaukti priėmimo. Dabar jaučiuosi kaip Erwino Schrödingerio katė – tuo pat metu įstojusi ir neįstojusi.
-
Autorės nuotrauka
Atėjo laikas. Vakar atsidariau PDF’ą (ta DAM!) ir ėmiausi. Kai skaičiau mokykloj, buvau sugniužusi nuo bejėgiškumo, nes nesupratau, apie ką tas veikalas, bet dabar – visai kas kita. Įdomu, dažnai esu girdėjusi sakant: ak, ten apie veikėją, kuris dirba viešbutyje liftininku, darbas depresyvus, užtai jis toks prislėgtas. Nusiteikiau skaitymui teksto, kur bus gausiai, ilgai, smulkiai aprašinėjamas liftas, o jam, pasirodo, džiova… ratuto rūta žalioji. Gera aš skaitytoja pasitaikiau, nes nuo pat pradžių, kaip Škėmos herojus eina iš metro į darbą, lygiai taip pat einu ir aš, pro vitrinas, mažas kavinukes, prekiaujančias kava, „Coca-Cola“, „7 Up“, sumuštiniais išsinešti, pro staff entrance įeinu į darbą, elektronine kortele pasižymiu atėjimą, leidžiuosi į rūsį, į persirengimo kambarius etc. Yra, žinoma, ir žemutinis rūsys su gražiaisiais šiluminiais vamzdynais vietoj lubų. Ką jau kalbėti apie tai, kad dirbu main floor lobby, o abu liftai yra tarsi mano šunyčiai, kurie kartkartėmis klusniai pražioja savo nasrus ir parodo mane pačią atsispindinčią viduje esančiuose veidrodžiuose.
Viešbutyje, kaip ir įprasta, gausybė svečių iš Artimųjų ir Vidurio Rytų. Priimamojo juodmarmurės grindys kasdien nušluojamos juodom iki žemės suknelėm. Moterys paprastai nešasi vieną bamblį ant rankos, o kitą vedasi už rankos. Dažniausiai po dvi tris, o kartais su gausia apsauga kokia dešimt. Stebiu, ir tai yra įstabu, nes tokius dalykus įsivaizduodavau skaitydama vaikystėj „Šeherezadą“. Vyrai ir moterys visada atskirai. Vyrai, kad ir kokie pasiturintys, kad ir kokio didumo garderobą atsiveža, labiausiai mėgsta dėvėti, žinoma, treningus: balti marškinėliai, juodos / mėlynos kelnės ir salotiniai kedai (arba jų garderobą sudaro daugybė tokių pat baltų marškinėlių, kelnių ir kedų). Daugelis tebėra princai ir princesės arba šeichos ir šeichai. O ir apsistoja viešbutyje tūkstančiui ir vienai nakčiai. Moteris dažnai girdžiu dainuojant, pavyzdžiui, kol viena šukuoja kitai plaukus arba kol prausiasi. Gyvena visos kartu, vienuose apartamentuose, miega irgi (paprašo sunešti į miegamąjį kiek telpa papildomų lovų ir ten drauge pramiega beveik visą dieną). Jei tenka pakalbėti, apima jausmas, kad mes ne tik iš skirtingų kraštų, bet ir iš skirtingų planetų. Tarnaičių kambariuose, kurie kainuoja bent po tūkstantį svarų per naktį, ant grindų verdamos dešrelės ir ant ištemptų virvių džiaustomi rūbai. Labai stipru – interjero elegancija pasidaro visai trapi ir bemaž byra į šipulius. Dažnai meldžiamasi, todėl kiekvienam kambary ant žemės puikieji musulmonų maldos kilimėliai su kompasais – visai nedaug trūksta pamanyt, kad jie dar ir skraidantys.
-
Antra naktis visai nėra vėjo. Mėnulis tik. Toks nesibaigiantis, ilgametis. Sakytum atsuko slėptą veidą ir dabar žiūri tiesiai į. Truputį šiurpu – taip pat jis žiūrėjo ir į romėnus, pavyzdžiui, o anų jau nebėra.
-
Vakar darbe lagaminų nešikas kad prajuokino. Danielis, iš Barbadoso. Labai mandagus, paslaugus, delikatus jaunuolis, gražiai išauklėtas – jam gal dvidešimt. Šiaip retkarčiais sukelia man šypsnį, pavyzdžiui, pagelbėja su kokiu niekniekiu ir maloningai paaiškina: „Ko negali padaryt moteris, gali padaryt vyras“. – „Ir atvirkščiai“, – atsakau. Jis suraukia antakius, susimąsto nueidamas. Bet vakar pavartojau žodį „kontrastas“. Danielis staiga, tarsi išsprendęs ilgą galvosūkį, pergalingai dūrė pirštu į mane šaukdamas: „Taip ir žinojau! Taip ir žinojau!!! Tu išsilavinusi! Prisipažink. Juk niekas nesako „kontrastas“, niekas tokių žodžių nevartoja!“
-
Gal penkerių šešerių metų, trumpai apkirpti, su mažom garbanom ant smilkinių ir juodom kepuraitėm ant pakaušių, du žydų berniukai parimę prie sporto salės durų staktos, sukišę pirštus į burną… žodis „žiūri“ nė netinka, nes, atrodo, nieko jie nemato – jie visa esybe yra įtraukti, o viduj dvi merginos daro joms įprastus kasdienius mankštos pratimus.
-
Lady Gagą mačiau Grahamo Nortono laidoj (dalyvavau filmavimo metu). Dar dalyvavo Jude’as Law ir Gregas Daviesas. Dainuoja jinai fantastiškai, bet kalba mažiau taip. Jos ten galybę iškirpo, nes nei Jude’as, nei Gregas jau žodžio neturėjo. Žodžius art ir artist pavartojo visais įmanomais būdais, baisi pompa. O britai – gi jie lūzerius myli, tokius kaip ponas Bynas, pas juos reikia iš savęs šaipytis, o ne pūstis. Grahamas nė neslėpdamas rankomis mosavo, akimis vartė, sakė: „Diva diva… aš tikiuosi, šiandien baigsim! O paskui – BAIGSIM MES ŠIANDIEN AR NE???“
-
[14:01:44] skambinau gal šešis kartus
[14:01:46] aprėkiau
[14:01:54] sakiau, bliad’, pametėt mano application
[14:02:02] apramino, kad ne, neva taip nebūna
[14:02:29] anyway, prašymas pas kurso vadovą, o jo paskubint mat niekas negali
[14:02:36] gali parašyt laišką, primint
[14:02:41] bet jo sprendimas yra man atsakyt
[14:02:45] o jam dzin
[14:02:57] o jo tiesioginio telefono, aišku, nieks man neduoda
[14:03:01] baisu
[14:03:08] siaubinga skylė tas univeras
-
IELTS anglų kalbos pokalbio reikėjo palaukti. Sėdėjau laukiamajam, klajojau žvilgsniu nuo pakaušių – egzamine dalyvavo daugybė įvairaus plauko (tiesiogine šio posakio prasme) žmonių – prie žilo šlubo dėstytojo, kuris ateidavo pakviesti, paskui pro langą į darganotą kiemelį su sodu ir bandžiau, nuspėdama pokalbio eigą, pasiruošti jam (tuo pat metu buvo aišku, kad tai visiškai beprasmiška). Įsivaizdavau, kad vos įėjusios manęs iškart paklaus, kaip jaučiuosi. O aš kuo atviriausiai atsakysiu, kad klaikiai ir siaubingai! Kad nuo jaudulio mano pilve tarsi kas įsodinta, rodos, tuo plyš ir pasigimdys seilėtas ateivis. Pasakosiu įsijautus, rodydama pirštais sau į pilvą, paskui pakelsiu akis ir pamatysiu, kad egzaminatorė klauso žiūrėdama vietoj pilvo man į veidą ir paprasčiausiai laukia, kada aš baigsiu. „Turbūt mėginu būt juokinga“, – tarstelsiu, o ji atsakys: „Tada liaukitės.“
„004543!“ – pasigirdo. Žilas dėstytojas pakvietė mane. Atsistojau ir dar su šešiais ateiviais nuėjau iš paskos. Septyni ateiviai Vestminsterio universiteto pilve. Paskui nieko nenutiko – gavom po kabinetą su asmeniu prie stalo. Maniškiam buvo teta su baltu kuodu, kietai sučiauptom ir ryškiai raudonai padažytom lūpom. Kai jau pakvietė vidun, nutiko taip, kad ji tik paklausė, kuo aš vardu, ir perėjo tiesiai prie klausimų apie televiziją. „Televizijos, galima sakyti, nežiūriu“, – prisipažinau po pirmo klausimo. Tada pažiūrėjau egzaminatorei į akis ir, garbės žodis, pamačiau jose punctum, nes iškart supratau – geriau jau man televiziją būti žiūrėjusiai…
Papasakojau apie Grahamo Nortono laidą su Lady Gaga ir egzaminą išlaikiau.
-
Apie knygas. Jauna, vis dar paaugliška, lengvabūdiškai mokyklos nebaigus bendradarbė anądien užvedė kalbą apie knygas.
– Dabar skaitau tokią knygą, žinai, ją reikėtų duoti paskaityt visiems anoreksikams. Knyga vadinasi „Badas“. Net jei ką tik prisivalgius sėdu paskaityti, vėl užsimanau ko nors. Ten apie vyrą, kuris badauja. Bando gauti darbą, bet sunkiai einasi, nes jis nekaip beatrodo. Niekas apie tai nežino, jis nesako kitiems, o jau pridavė į lombardą netgi savo drabužius. Dar jis rašytojas, rašo kažką. Labai paveiki knyga, psichologiška. Tas vyras kartais nevalgo po kelias dienas, jis ima regėti haliucinacijas.
Klausaus išsiblaškius.
– Kur vyksta veiksmas?
– Nežinau, aš tokių dalykų nepamenu. A, ten mini kronas.
– Galėtų būt Danija.
– Nu jo, bet ir Norvegija.
– Pala. O kas autorius?..
– Sakau, aš tokių dalykų neatsimenu… Surasiu viršelį. Pažiūrėk. Kažkoks Knutas Hamsunas.
-
Atsisiunčiau keletą audioknygų ir pradžiai į telefoną įsikėliau Prousto „Sodomą ir Gomorą“ bei Lemo „Futurologų konferenciją“. Vienas kapstosi praeityje, kitas – ateityje. Klausantis paeiliui tai vienos, tai kitos ima atrodyti, kad Lemas galėjo būti gimęs Proustu, o Proustas – Lemu. (Dar atsiverčiau Žižeką. Jis kaip gyvas įsiterpia į anųdviejų dialogą, cituodamas sako: „Hegelis kažkur pažymi, kad visi didieji pasaulio istorijos įvykiai ir personažai pasirodo, taip sakant, du kartus [...]: pirmą kartą kaip tragedija, antrą kartą kaip farsas.“ Bet Proustas greičiau aprašo farsą, o Lemas – tragediją.)
Rezultatas: futurologai laimi! 9:3 (kn. skyriai).
-
Eidama koja už kojos Gedo prospektu pasiskambinau A. Jis iškart maloniai sureagavo į mano balsą, bet kaipmat mesti darbo ir atskubėti pas mane negalėjo. Susitarėm susiskambinti penktą valandą, susirasti viens kitą, o tada eiti į vieną ypatingą vietą, kurią jis mėgsta. Iki tol turėjau daugiau nei valandą laisvo laiko. Pirmiausia pasukau į kairę ir pro Mažvydo biblioteką, pro tilto apačią nuėjau į „Statoil“ degalinę nusipirkti kavos. „Gal norėtumėt pyragėlio prie kavos?“ – „Ne, ačiū.“ Taip pat lėtai patraukiau atgal į prospektą svarstydama, ką gi čia nuveikus. Knygynas. Taip. Ten turbūt bus galima prisėsti, išgerti kavą ir gal pasiseks ką nors paskaityti. Knygynas perpus sumažėjęs nuo tada, kai buvau čia paskutinį kartą. Pirmame aukšte neradau krėslų prisėsti, bet pamačiau liftą. „Atsiprašau, ar yra antras aukštas? Galima pasikelti liftu?“ – „Galima užlipti laiptais“, – atsakė moteris prie kasos. Antras aukštas tebėra. Ten radau daug grožinės literatūros, bet prisėsti nebuvo kur. Ėmiau slankioti tarp lentynų, vartau pirmus pasitaikiusius puslapius. MARČĖNAS. Tik atsiverčiu, ir kaipmat ima pasakoti: „Giedrė Kazlauskaitė man padovanojo peteliškę, norėjo puantus, bet nerado reikiamo dydžio; jos sakiniuose iš trijų žodžių du yra AŠ.“ Jam įdomu, kaip ji aiškina Bibliją. Toliau atsitiktinai leidžiu pirštams patiems tikrinti akių raktus į knygas. Atsiverčiu Radvilavičiūtės, jos dukra miegos prie sienos, sužinau. A, štai knyga, kurią pirksiu, pasiimu. Plona, bet, žinau, nešvanki. 22 Lt už Gedos „Freskas“. Pavartau „Silva rerum“, „Eigulio dukrą“. Susimoku už „Freskas“ ir tebeturiu bemaž valandą. Koja už kojos nueinu į kavinę kitapus gatvės gerti arbatos. Atsisėdu priešais langą ir apsimetu rašanti į telefoną. Iš tikro vogčiomis dėbsau į praeivius, jie vis pasižiūri į mane lange. Pagaliau skambina A – penkios! Susitinkam prie to paties knygyno, nes jo darbas tiesiai virš jo. Apsikabinam. Seniai matėmės. Atrodo elegantiškai. Lieknas kaip mokykloj. Einam. Čia pat už kampo įsitempia į mažutėlį pubą su barzdotu barmenu. Jie pažįstami, A nuolatinis klientas. Pokalbis kuo smagiausiai ima riedėti kaip nuo kalno. Po pirmo bokalo alaus aišku, kad bus ir antras. Vienas po kito ima užsukti kiti svečiai. „O, Ka! – sveikinasi A. – Matėmės ten ar ten, tada ar tada.“ Ka spaudžia jam ranką, man ranką. Mūsų stalelis atrodo patraukliausias, todėl pasiėmęs alaus su savo kolega jis nejučia lieka šalia mūsų. Šypsausi, šitas Ka muzikantas iš mano paauglystės. Prieš dešimt metų („penkiolika!“ – vėliau pataisė brolis) būčiau ranką davus nukirst, kad susipažinčiau. Todėl suprantama, kad po antro bokalo buvo dar du. Susitikimas buvo smagus savo laikinumu – už poros valandų turėjau išskristi. Jei ne skrydis, su šiuo senstelėjusiu muzikantu būčiau pergulėjus. Žiūrėjau į jį kalbantį, atsisukusį į mane, siunčiantį paprastą alubario flirtą, ir galvojau, kad mano skrydis yra kaip išsigelbėjimas nuo sex addict.
-
Atvirų durų diena universitete. Nuėjau pasižiūrėti, kas manęs laukia. Vos įėjus, bematant davė dovanų: popieriaus, rašiklį, USB raktą (super), dviejų svarų vertės kuponą kavai. Įžanginės kalbos C115, ten atėjau pati pirma, tai dar pašnekėjau su dviem savanorėm: viena studijuoja netradicinę rytiečių mediciną, o kita – biomediciną (paaiškino, kokią kryptį geriau rinktis norint uždirbti 100 000 per metus (žinoma, nesąmonė)). Po įžanginių kalbų visus išskaidė grupėm ir – į laboratorijas. Dieve, sėdžiu laboratorijoj, dėstytoja aiškina užduotį – kalėjime bado streiką paskelbęs kalinys po trijų dienų mirė nuo išsekimo, iš bado. Giminaičiai pareikalavo ištirti, ar tikrai dėl tos, o ne kitos priežasties. Policija kreipiasi į MUS. Ką tirsim? Kepenis. Na, ir ten aiškinamasi, kodėl: gliukogenas kaupia gliukozę kepenyse, o kai prasideda badas, pradeda išskirti atgal į kraują, kad palaikytų energiją organizme, tad jei kepenų ląstelėse visai nebėra gliukogeno, vadinasi, žmogus tikrai mirė nuo išsekimo. Tyrimas. Kolbelės, stikliukai su kepenų ląstelėm. Mikroskopas. Po kažkokių chemikalų lašinimo, plovimo, mirkymo kepenų ląstelės atrodo kaip rožinis Norvegijos žemėlapis su fjordais. Mane, regis, visiškai apėmusi ekstazė. Būsiu Froilen Fausta. Kai manęs klaus, kur vis dėlto yra siela, sakysiu, tikrai ne smegenyse – ten viena košė.
-
Šiandien manęs laukia pietūs trise. Dalyvauja: Noja (siuvėja), Fesò (kamerdineris) ir aš. Pietūs viešbučio restorane. Restoraną neseniai atnaujino, jis dabar šviečia naujom kreminės odos sofom, iš nenusakomų aukštybių leidžiasi auksinį lietų imituojančios užuolaidos (kiekvienas pietaujantis tikrai pasijus šiek tiek Danaje, taip pat ir vyrai), sienose įmontuoti skaldyti veidrodžiai laužo šviesą, todėl fojė kaipmat virsta šokių aikštele. Kol restoranas tebėra uždarytas, visi darbuotojai gali užsisakyti staliuką ir ateiti pavalgyti už dyką – padavėjams gera treniruotė, o darbuotojams – kaifas. Kolegos taip jaudinasi, kad galės ateiti pro pagrindinį svečių įėjimą, jog be perstojo klausinėja, kaip ten elgtis, kaip rengtis, – žino mane ten praleidus gausybę laiko. Kai kurie priimamajame net nėra buvę, gal tik kokį kartą. Fesò žada dėvėti kostiumą. Ir NORI. Nors tikrovėje, kaip žinoma, daugelis svečių dėvi pilkus treningus ir salotinius kedus. Iš esmės, paradoksalu, bet Fesò geriau pritaptų prie aplinkos dėvėdamas savo įprastą dviratininko aprangą. Noja ateis apsivilkusi uniformą, nes pietūs vyks jos darbo metu. Būsim trys valkatos itin prabangiame restorane su visu prašmatniu aptarnavimu ir trijų patiekalų meniu (užkandžiai, pagrindinis patiekalas ir desertas).
Pietūs įvyko. Maistas buvo puikus! Prinešė užkandžių, visokių karštų sūrio lazdelių, plonytėliai pjaustyto kumpio, šviežiai keptos trijų rūšių duonos – viską suvalgėm, tad atnešė vėl. Fesò užsisakė bulvių salotų su aštuonkojų kojelėm, Noja kažkokių žuvies salotų, aš krabą drebučiuose – visa mažytėlėm porcijom. Fesò sako: „Dabar man aišku, kodėl prancūzai tokie liesi.“ Po užkandžių – pagrindiniai patiekalai (kurie buvo tokie pat mažyčiai, kaip ir užkandžiai) – kraujas-sultys-padažai per juos tekėjo. Visa taip šviežia, kad greičiau panašu į maisto idėją nei į tikrą maistą. Padavėjai sukosi aplink ratais, pilstė vandenį (deja, vyno teko atsisakyti), domėjosi mumis be perstojo ir visaip rodė linksmą palankumą. Turbūt dėl nuovargio didžiąją pietų dalį praleidau skendėdama savyje, girdėjau Debussy fone, o Noja ir Fesò plepėjo. Noja, pavyzdžiui, pasakojo įsimintiną istoriją, kaip per vieną pokylį čia, viešbutyje, pokylio šeimininkei per užpakalį suplyšo kelnės, kiek jai strioko buvo ir kaip lemtingai Noja galų gale jai pagelbėjo.
-
Monet paroda apžiūrėta. Ėjau drauge su kompiuterinių žaidimų kūrėju, bedarbiu fizikos mokslų daktaru Ričardu. Jo veiklos ir neveiklos sąrašas toks iškilmingas, kad tik į Monet parodą jį vestis. Nepersidirba. Vėliau atsisakė eiti prie Embankment tilto pažiūrėti Parlamento rūmų ir saulėlydžio (pasiūliau, nes atvažiavo iš kito miesto, gal, sakau, nematęs), o vietoj to nusivedė į „Foyles“ knygyną – tiesiai į užsienio literatūros skyrių – ir ten nusipirko Gogolio apsakymų rinkinį rusiškai (storiausia knyga…), sako, mano miestely vienas knygynas ir tik vieną rusų kalbos žodyną teturi. Neįtikėtina, žinant, kad jis britas. „Gal paskolinsi paskaityt? – klausiu. – Tik tiek, kad man užtruks kokį trejetą mėnesių ją įveikt.“ Prunkščia. „Nieko, – sako, – man užtrunka tris mėnesius vieną apsakymą perskaityt.“ Paskui susipakuoja knygą į maišelį ir pagarbiai nešasi. Aš iš paskos. Jis žemas, maždaug mano ūgio, labai orus. Slepia silpnybes. Saugosi „smeigtukų“, kad to vidinio oro niekas neišleistų. Sakykim, dėl savo hobitiško ūgio jis neva nė kiek nesijaudinąs, nes jo šeimoj visi vyrai žemi: brolis, tėvas. Paskui paaiškėjo, jog visgi turi daug baisių batų pastorintais padais ir nešioja juos tam, kad atrodytų aukštesnis. Piššššššš… Žodžiu! Jo senelis per karą tarnavo oro pajėgose. Skraidindavo maistą, drabužius etc. Vieną dieną jie skrido kažkur už Suomijos, Barenco jūra ir buvo pamušti (nepamenu kieno, tikėtina, vokiečių), ėmė kristi siųsdami SOS signalus. Pasidarė aišku, kad greičiausiai žus, tačiau lėktuvui sudužus jų išgelbėti atvyko rusai. Šiltai aprengė ir nugabeno į Murmanską, iš ten senelis laimingai grįžo į Jungtinę Karalystę. Močiutė sakė, visą gyvenimą rusus minėjo vien geru žodžiu. Taigi, nors pradžioj man atrodė neįprasta, kad Ričardas skaito Gogolį rusiškai (!) ir, keliaudamas aplink pasaulį (na ir kam jam tie pastorinti batai?), yra įveikęs Rusiją „Transiberian“ traukiniu, vėliau susidarė nuosekli įvykių ir faktų grandinė. Apskritai, bendraudama su britais, pajutau Antrojo pasaulinio karo šešėlį. Sakykim, Ričardo šeimoj: tėvai oficialiai tebėra susituokę, bet tėvas visai nebendrauja su šeima. Ir prieš tai mažai bendravo, išvis yra nepaprastai uždaro būdo žmogus. Jis pats kare nedalyvavo, gimė karo metu. Kai gimė, kariavo jo tėvas, t. y. Ričardo senelis. Kai grįžo iš karo, sūnui jau buvo dveji. Jie niekados nerado bendros kalbos ir artumo. Ričardo tėvas taip pat ir su Ričardu. Galiausiai, trečia karta po karo yra bevaikė, vieniša, įnikusi į kompiuterinių žaidimų karą.
-
Valgykloje įsidarbino naujas šefas, marokietis. Visai jaunas. Aukštas ir tamsus. Veidas tamsiai rudas, akys dar rudesnės. Kai kalba, išraiškingos būna akys, bet lūpos lieka apatiškos, juda tik tariamam garsui suformuoti. Turi savotišką humoro jausmą, kuris ypatingas dar ir tuo, kad jam kalbant lūpos lieka tarsi paralyžiuotos. Pačiam sau jis retai juokingas. Vakar aptiko mane prieš pat pietus tyrinėjančią meniu. Valgykla dar buvo visiškai tuščia. „Alkana?“ – teiraujasi. „Labai“, – sakau. Jis liaujasi mechaniškai dėliojęs indus su patiekalais, atsisuka į mane: „Viską galiu tau atiduot! Visus vištienos kepsnelius! Už pusvalandį nugaros masažo“, – priduria. Toliau įninka dėlioti indus. Dėlioja jis juos, aš nežinau, ką jam atsakyt. Jo kūne, priešingai nei manajam, atsipalaidavęs kiekvienas raumuo, nėra jokios įtampos, rankos sunkios, pečiai taip pat, Žemės trauka atliepiama visose ląstelėse. Tyliu. „Pasakysiu, kad išmečiau viską ant žemės!“ – nusisukęs kelia balsą, bet kažkas įeina pasiruošęs valgyti ir scena baigiasi. Pauzės pratyboms galas.
-
„Ei!“ – šūkteli Hokas ir atsitraukia nuo uniformų kabyklos. Perlipa purvinų darbinių drabužių, supakuotų ir paruoštų išsiųsti į valyklą, kalną. „Kaip suprantu, domiesi kalbomis. Spėju, mėgsti keliauti. Žinai, aš taip pat, tik nusibosta vienam – nebūna kam nė nuotraukos padaryti, o pačiam save fotkinti juokinga“, – sumirksi tankios blakstienos. Aš šypsausi. Įeina Mažena: „Aš tau sakau! (Lenda po stalu ieškoti dokumentų.) Jinai labai šauni! Kuo puikiausia“, – šaukia, o jai už nugaros ūžia džiovyklė. Stebiu Maženą, o Hokas tuo metu stebi mane, kitaip sakant, vizgina uodegą. Maženai šiandien pakili nuotaika, todėl ji nutarė Hoką šiek tiek „pačiešinti“ – su retkarčiais aplankančiu užsidegimu – įtikinti pasikviesti mane out. Giliau paknebinėjus aišku, kad Hokas jai pačiai prie širdies – jinai linkusi į jaunesnius vyrus (vieną tokį jau turi namuose), bet flirtuoti norisi, ypač jei kolega simpatiškas, bemaž animaciškai simpatiškas apskritaakis bangladešietis. Hokas jau apsisprendė – jisai turi su manimi susitikti po darbo. Mažena laiminga, nes visądien buvo jo širdies reikalų patarėja ir artima draugė, nors mieliau būtų pati nuėjusi su juo išgerti alaus kitoje gatvės pusėje po tiltu esančiam pube. Vis tiek geriau negu nieko. Jai aišku, kad Hokas mandagiai atsisakytų. Vadinasi, Maženai belieka ant ko nors (pavyzdžiui, manęs) jį užsiundyti. Šiaip toks manevras yra gerai – darbe rutina anksčiau ar vėliau ima kiekvieną smaugti, todėl juokeliai, mirksėjimai ir t. t. – įprasta ir netgi pageidautina. Bet už viešbučio sienų vargu. Hokas daug kalba. Teiraujasi, kur aš gyvenu, apie žydų kvartalą, nebaigus man sakinio skuba pradėti savąjį. Nujaučiu bėdą – jis baigęs vidurinę karinio profilio mokyklą, sakosi esąs netikintis musulmonas, bet prabilus apie religijas užsidega pokalbiui su ypatingu virpuliu. Bent man taip regisi. Atsisakiau po darbo su juo susitikti.
-
Vakar pažiūrėjom Končialovskio režisuotas „Tris seseris“. Ir Končialovskį matėm. O Čechovas apskritai… „Provincijos glūdumoj žmonės siekia išgert, pavalgyt ir numirt. Kaip mes gyvensim po trisdešimt, po šimto metų?“ Taip pat. Viskas taip pat. Šakės.
-
Jeigu galėčiau ir mokėčiau, parašyčiau eilėraštį apie mėnuliaveidį Diegą, garinantį užtiestas restorano staltieses. Staltiesės turi kristi ligi pat žemės dailiomis klostėmis, todėl jas lygina tiesiai ant stalo. Tam tikslui Diegas atsitempia garintuvą, susijungia, nusitiesia pailgintus laidus ir susikaupęs ima kiekvieną staltiesę garindamas lyginti. Garų susitelkia tiek daug, kad jie, nespėję išsisklaidyti ore, tvyro jam virš galvos tikrų tikriausiu baltu kamuoliniu debesiu – kur Diegas beeitų, debesis ištikimai jam iš paskos, o jei pašauktas Diegas atsisuka, jo apskritas į pilnatį panašus veidas koreliuoja su debesiu kaip du vieno paveikslo elementai. Pats jis debesies nepastebi, nes šis jam tiesiai virš galvos tyliai, be garso būva. Tamsiame restorane, kur nepatenka dienos šviesa ir atrodo, kad tvyro nuolatinė naktis, Diegas su savo baltu debesiu šmėkso stebuklingai lyg Pranciškus Asyžietis, besikalbąs su paukščiais; lyg apsėstasis.
-vu-
