E.M. eilėraščiai

močiutei

 

aš nepakilsiu iki tavęs,

žarų nubučiuotoji.

Mažos dėmelės tavo pilve,

mane prikelia rytą – aš nuo stogų

prikelsiu tave sugrįžt į mano keistą tikrovę.

Aš nebetikiu žolių suvedžiojimu,

prigult po delnais, tau dar neištarus „užeik“.

Aš tik trumpai prisimerksiu, kad paimčiau tave

už rankos. Tavo šalti delnai nebesugaus mano šypsnio

daugiau, prikels mano gyvą sapną, neišpildytą Dievo.

Dar pabučiuoju tavo ramybę ir tylą,

sutirštintų spalvų saulę, tau pamačius paskutinįkart.

Aš nežengiu iki tavęs,

aš visada einu šalia tavęs, tokia maža,

tavo nematoma žvaigždelė, pakylėta tavo atokvėpio.

Sugrąžinsiu tau bučinius, beržų pamylėjimus naktims

drugiams nuskraidinus tavo sapną.

Aš prisėsiu iki tau sugrįžtant į mano seną kambarį.

„Užeik!“ –

aš dar delsiu.

 

 

-

aš sergu

sergu tavo naujais manęs apribojimais.

Klausimais aš nepasikeisiu, kis tik galva

ir prausyklė – vis kitos formos.

Aš sergu –

tegul nustoja klykti kambariai ir lubos, daug

jų ten, po vieną sėdi prie manęs ir žino,

kad matau skirtingas kojines ir vyno dėmę ant

sijono. Ji moteris, o aš tik sielvartas, kuris

nugirdomas vynu išeina tik rytoj.

Ji moteris, ji mano nimfa,

mano kitas kūnas ir kitas rytas.

Rytoj aš sirgsiu tavimi vėl.

 

 

-

tavo beprotystė mane išlaisvina:

atsisakau savo rankų ir kojų tam,

kad drebėčiau iš pykčio – maža ir trumpą laiką.

Ir kai kely pražiodau savo minčių gaubtą,

palieku tik aš, šuo – sekantis iki upės.

Tavo akys – mano – mano dar vienas žodis.

Palok, gal viską pamiršiu ir nereikės verkti,

jog kruvina nosis ir delnai, siekiantys tavo globos.