Apie dėdę F.
Dėdė F. bijojo jos, naftalinu dvokiančios ateities, lyg jis būtų atskirtas nuo savo kūno, o protas priklausytų vienam laikrodžiui, sutekinančiam visą jo ateitį atgal į kitą pusę. Kasnakt apversdavo smėlio laikrodį prie nartų lentos ir kažką pažymėdavo kalendoriuje, skaičiuojančiame metus atgal. Mačiau, kaip perkaręs senukas bėga laukais, šneka su niekuo, bando įsiūlyti savo teatrą – stebėdavau jį kasdien, tačiau niekad nepriėjau pasisveikinti.
F. buvo žmogus, nežinojęs nieko apie buitį. Dieną jis eidavo groti vargonais į bažnyčią su kostiumu, kuriuo jį apvilkdavo Lola. Grįžusiam ji išvirdavo ryžių ir jis eidavo skaityti italų, bulgarų ir prancūzų veikalų. Taip su juo ir susipažinau – bibliotekoje, užkalbinęs, nes pasidarė įdomu, kas tokiais laikais gali mokėti šitiek kalbų.
Kaskart viešėdamas pas dėdę F. aš patirdavau jausmą, kurio nejaučiau seniai. Dar vaikystėj, kai balkone nemokšiškai žaisdavau šachmatais su vyresniuoju. Jis leisdavo man laimėti, bet nepabaigęs žaidimo įslysdavo į neramų miegą ir pabusdavo tik nuo kelių drugių, žaidžiančių meilę su jo plonyčiu vėjo košiamu lango stiklu. Su dėde F. tą vakarą mus skyrė šeši septyni metrai parketo ir dekoruoto medžio durys, tačiau bijojau prieiti.
Kartą jis pakvietė mane pietų į restoraną – ilgai spyriojausi, kol galiausiai sutikau ateiti su viena išlyga – sesuo galės eiti kartu. Atvertęs meniu jis pradėjo protestuoti prieš viešą kanibalizmą, užsisakė salotų ir pasipiktinęs lėtu aptarnavimu išsitraukė įrankius ir pats pasiserviravo stalą – tik neatsinešė nė vienos šakutės. Man tada pasidarė gėda – žmonės varstė mus nejaukiais žvilgsniais, kol išėjom, tačiau Lola liko sužavėta.
Lolai tada žolė buvo iki asfalto nudaužytų kelių, ir nuo to laiko kiekvieną vasarą verandoj ji braukdavo pirštu per puodelio atbrailą, bandydama išgauti garsą. Tokį, kokį pavykdavo išgauti F. Lola kartais stovėdavo virtuvėje ir iš toli girdėjo, kaip bažnyčioje nedera jo vargonai. Ji pavydėjo dėdei F. jo neaikštingos ir lengvos magijos, kiekvienąsyk stipriai jam šukuodama galvą ir netyčia sunkiomis šukomis užkliudžiusi kaukolę gaudesio jame negirdėjo.
Lolą domino tik tie žmonės, kuriuos šifruoti jai buvo malonu. Padėti dėdei F. kaime užsivilkti juodą kostiumą ir marškinius. Lipšniomis rankomis lėtai segti sagas. Jai patiko kelties skausmas nuo neskoningų aukštakulnių. Prisidengti kito žmogaus nemokėjimu vien tam, kad pateisintum savo ydas. Išgalvoti kitam žmogui negalią, kad jas patenkintum.
Jo namas stovėjo kažkur ties Nerimi, klaikiai senas ir apgriuvęs, primenantis audros nusiaubtą šiltnamį. Dabar jis skaitė knygą kėdėje, atneštoje Lolos iš virtuvės, tame pačiame savo aksominių pomidorų šiltnamyje, merkiamas prarūgusio lietaus. Vis dar vilkėjo juodą kostiumą, nes nemokėjo jo nusirengti pats. Saulė leidosi ir nutvieskė visus pomidorus cinoberiu, tuo metu dėdė F. pasakojo Lolai apie vizijas, kurias matė. Dangus degė ta pačia liepsna kaip ir dėdės F. akys. Buvo puikus vakaras.
