Barjerai, nuobodulys ir katarsis ketvirtajame festivalyje „MonoBaltija“

Praėjusią savaitę Kaune ūžė ketvirtasis vieno aktoriaus teatro festivalis „MonoBaltija“. Renginys vyksta kas antrus metus, taigi jeigu esi paprastas žiūrovas, gali patikrinti ne tik spektaklių kokybės ar festivalio visumos, bet ir savo paties požiūrio į dalykus kaitą. Kaip teigė viena teatrologė, žmonės kiekvienais metais čia vis tie patys, o tie, kurie nėra nuolatinė publika, dažniausiai yra dalyviai arba akredituotieji svečiai. Taigi kuriama intymi aplinka, kuri galbūt žmogui iš pašalės (pavyzdžiui, tokiam kaip man) kartais truputį baugi, nes jautiesi tarsi patekęs į vakarėlį, kuriame nėra tavo draugų. Žinoma, organizatoriai bendrauja šiltai, atmosfera toli gražu neprimena snobų irštvos, tad nejaukumas yra pačių nejaukiai besijaučiančių problema.

Šiųmetinis festivalis skirtas atminti vienam iš jo sumanytojų ir organizatorių – Stanislovui Rubinovui, buvusiam ilgamečiam Kamerinio teatro meno vadovui, kurio pareigos po mirties perduotos to paties teatro aktoriui, sūnui Aleksandrui Rubinovui. Būtent jam ir teko susidoroti su ketvirtuoju festivaliu, tartis su aktoriais, kurie sutiktų atvažiuoti į renginį savo lėšomis. Dėl to, žinoma, nukentėjo galima stipraus festivalio kartelė, nes prisikviesti pasaulinio lygio monospektaklių kūrėjų, sutinkančių visa tai daryti dykai, yra neįmanoma. Taigi gaila, kad valdžios institucijos skiria juokingą sumą penkias dienas vykstančiam teatro festivaliui. Netgi kyla klausimas – galbūt, jei pinigų nedaugės, reikėtų pakeisti renginio formatą?

Dar vienas jausmas, persekiojęs festivalyje keturias dienas (paskutinę nebebuvau) – lengvas susierzinimas, kilęs dėl įvairių techninių dalykėlių, dėl kurių nukentėdavo ir paties spektaklio žiūrėjimas. Bet apie viską nuosekliai – kiekvienos dienos atpasakojime.

Trečiadienis

Buvau spaudos konferencijoje, vykusioje teatro vestibiulyje. Įdomu – einant į teatrą, pasitinka Aleksandro Rubinovo nuotraukos iš spektaklių. O štai ir jis pats – užima svečius, rūkančius kieme, pasako tarptautinių juokelių užsienio svečiams, įlėkęs į teatrą, sukomanduoja pagalbininkams, žodžiu, sukasi kaip vijurkas. Kažkodėl nuo mažens Kamerinis, kiek teko eiti į šį teatrą, man asocijavosi būtent su šio aktoriaus veidu. Taigi po kelių minučių prasideda spaudos konferencija, kurioje A. Rubinovas paskelbia, kad šie metai bus nekonkursiniai, nes spektakliai stiprūs ir būtų neetiška juos reitinguoti. Užsimena, kad bus rodoma trylika spektaklių, atvežtų iš vienuolikos šalių. Taigi savo užmoju festivalis ne pirmus metus išsiveržia iš Baltijos regiono skliaustelių.

Po valandos prasideda Sauliaus Varno spektaklis „Kritimas į tamsą“, kuriame vaidina Vidmantas Fijalkauskas. Intriguoja, kad inscenizacija pastatyta Vladimiro Nabokovo pjesės „Camera obscura“ motyvais. (Beje, to paties kūrinio inscenizacija, pastatyta režisierės Kirsten Dehlholm, bus rodoma rudenį festivalyje „Sirenos“.) Pasižiūrėti spektaklio atskuba ir viena draugė, metusi šalin visus darbus. Spektaklis vyksta pusiau lietuviškai, pusiau rusiškai. Fabula paprasta: vyras įsimyli šešiolikmetę, dėl jos palieka šeimą, tada apanka, o toji jį išduoda su geriausiu draugu. Pastatymas, tiesą pasakius, baisus. Tačiau yra projekcijos, kuriose rodomas renesansiškas, suprask, jo mylimosios, portretas. Kai ji skambina, projekcijoje matome raudonai nutapytą telefoną ir girdime skambutį. Rodos, primityviau parodyti jau nebeįmanoma. Vėliau slenka teksto gabalas, kurį garsiai skaito ir neregio lazdele dar eilutėmis vedžioja protagonistas. Taip nuobodu, kad norisi miegoti. Draugė liūdi, kad prarado savo gyvenimo valandą.

Kai spektaklis baigiasi, nutariu, kad šiandien man užteks, ir nebeinu į antrąjį. Dar ir dėl to, kad spektaklis vėl rusų kalba be vertimo. Tiesą pasakius, kyla klausimas, kodėl taip stengiamasi dėl svečių, nes daugeliui neva rusų kalba suprantamesnė, ir taip atmestinai žiūrima į žiūrovus? Negi tai ženklas, kad jaunoji karta, teikianti prioritetus kitoms kalboms, yra netoleruojama? Sakote, svarbiausia ne tekstas, o vaidyba? Man, pavyzdžiui, stebint spektaklį, svarbu viskas, ypač kai tai nėra vos kelių sakinių drama.

Ketvirtadienis

Pirmasis spektaklis šiandien baltarusių (ir vėl rusų kalba). V. Matrosovo režisuotas „Dostojevskiškas klausimas“, vaidinamas Valerijaus Šuškevičiaus. Inscenizuota dalis iš „Brolių Karamazovų“, kurioje užduodami dideli, transcendentiniai klausimai ir užsiimama dievoieška po kojomis traiškant ant grindų pabertus riešutus. Žiūrovas provokuojamas klausimais apie beprasmybę ir pasaulio tvarką, aktorius, atrodantis tiesiog sukurtas tokio tipo pjesėms, išlaiko dėmesį ir rimtį. Išlaiko, nors nepasakyčiau, kad giliai sukrečia (gal dėl to, kad jaučiu kalbos barjerą).

Kitas spektaklis „Ant ratų“ – autobiografinis, atvežtas iš Suomijos, atliekamas aktoriaus Pekkos Heikkineno. Protagonistas vaidina patį save: tiesiog sėdi vežimėlyje ir pasakoja apie namo remontą, apie savo patirtis, išgyvenant neįgalumą. Keičiasi tik apšvietimas, daugiau scenoje nieko nevyksta. Mano laimei – nes sėdžiu ketvirtoje eilėje, kurioje aktorius matomas tik kai ištiesiu kaklą, taigi – nelabai patogu. Spektaklis subtitruojamas lietuvių kalba, tačiau žmogus, kuris tai daro, nespėja arba peršoka per aktoriaus monologą ir sekti naratyvą taip pat sudėtingą kaip ir matyti aktorių. Be visų šių nepatogumų, spektaklis, žavus savo paprastumu ir autobiografiškumu, man atrodo pavykęs ir jaudinantis.

Vėliau vyksta paskutinis spektaklis lenkų kalba, bet į jį nebeinu.

Penktadienis.

Koršunovo ir Budraičio vardai veikia magiškai – vestibiulyje grūdasi minia žmonių, norinčių išvysti „Paskutinę Krepo juostą“. Nė vienas užsienio spektaklis, mano žiniomis, tokio antplūdžio nesulaukė. Gal dėl to, kad nebuvo kažkokio ypatingo headlinerio, gal dėl pačios kokybės, kuri neaiški. O Koršunovo vardas skambus net ir visai teatro procesais nesidominčiam žiūrovui. Taigi žmonių prisigrūda tiek, kad tenka juos sodinti scenoje keliomis eilėmis. Juozas Budraitis, sėdintis tarp žiūrovų, atsistoja ir spektaklis prasideda. Anot teatrologo Andriaus Jevsejevo, čia galima matyti primato – bananus graužiančio senio – tapimo žmogumi procesą. Skamba juostos įrašas (juostos susivijusios į gniužulą ir prikibusios prie Krepo kojų), kuriame trisdešimt metų jaunesnis protagonistas pasakoja apie kelis savo gyvenimo epizodus ir pesimistiškai spėja, kad džiaugsmas jau praėjo ir ateityje jo gali nebebūti. Pabaigoje girdžiu, kaip šniurkščioja žmonės.

Kitas spektaklis (rusų kalba) iš Estijos – Ervino Õunapuu režisuotas „Rainerio rytas“, vaidinamas Indreko Taalmaa. Spektaklio pirmame plane ir vėl atsiduria pagyvenusio, į neišvengiamą baigtybę artėjančio žmogaus pasaulis. I. Taalmaa vaidina pensininką, turintį marias laisvo laiko ir besijaučiantį vienišą, man tai netgi šiek tiek priminė stand-up – aktorius bendrauja su publika, jo pasakojimą apie asmeninį gyvenimą lydi komiški nutikimai ar pastebėjimai. Žiūrėdama pasirodymą galvojau, jog pavyko perteikti vaidinamą personažą taip tiksliai ir natūraliai, kad netgi atrodo, jog jis iš tiesų gyvena ir atėjo čia pasipasakoti. Žavus buvo ir jo estiškas akcentas (savo nuostabai, supratau viską, ką jis sakė, nors paprastai „pagaunu“ tik 50–60 % rusiško teksto).

Į trečiąjį spektaklį ir vėl nenuėjau, nes pabijojau susigadinti puikų penktadienio spektaklių įspūdį.

Šeštadienis

Buvau pirmajame judesio ir šokio spektaklyje „Moteris, nenorėjusi nusileisti ant žemės“, kuriame vaidino ir kurį režisavo Gabrielle Neuhaus iš Izraelio. Man patiko viena vieta – ta, kurioje jūra tapo daugybė mineralinio vandens butelių, per kuriuos plaukiojo ir po kuriais pasilaidojo protagonistė. Visiems kitiems jos judesiams tarsi ir pritrūko naratyvo. O be jo kartais pasidarydavo nuobodu žiūrėti, kaip aktorė bijo nuleisti koją ant žemės ir laipioja daiktais.

Paskutinę festivalio dieną, sekmadienį, nebedalyvavau, taigi nemačiau Rubinovo „Kobos“ ir ilgo Jurijaus Nevgamono spektaklio, atvežto iš Ukrainos.

Taigi įspūdis iš ketvirtojo „MonoBaltijos“ festivalio truputį prieštaringas – smagu, kad tokių festivalių vyksta ir Kamerinis teatras įrodo, jog vyksmui įvykti kartais užtenka ir didelio noro. Nors teigiama, kad programa labai stipri, čia pasitaiko visokių spektaklių – nuo labai blogų iki stiprių ir jaudinančių. Kartais, kaip jau minėjau, erzina nesutvarkyti techniniai dalykai, kaip tekstų vertimas ar gebėjimas juos subtitruoti. Visgi prisiminimai iš šio festivalio vis tiek neblogi ir norėtųsi tikėti, kad penktasis festivalis bus dar įdomesnis ir keistesnis gerąja prasme.