Vilniaus geto eskizai
Igor Argamante. Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos. Romanas. Iš italų k. vertė Toma Gudelytė. V.: Aukso žuvys, 2014. 222 p.
Vilniaus geto eskizai – toks apibendrinimas peršasi perskaičius pirmąjį į lietuvių kalbą išverstą lenkų kilmės italų rašytojo Igorio Argamantės kūrinį. Mat romane pasakojama apie Vilnių Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, taip pat įkūrus getą. Dvi jo dalys suskirstytos į mažesnius skyrius, taip palengva dozuojant tuos nelengvus pasakojimus. Istorijos nuaustos iš rašytojo Argamantės prisiminimų apie Vilnių, kuriame jis praleido vaikystę, faktografinės medžiagos (romano redaktorė istorikė Larisa Lempertienė atskleidžia, kad knygoje panaudota medžiaga iš Hermano Kruko „Vilniaus geto dienoraščio“) ir vaizduotės. Giedrame knygos viršelyje – lenkų dailininkės Iwonos Chmielewskos iliustracijos. Jas originaliai apipavidalino ir prigesintame mėlynume panardino Sigutė Chlebinskaitė. Neatsitiktinai viršelį verta paminėti: šis nurodo pagrindinius knygos personažus – karo pažymėtus vaikus. Berniukų figūros reikšmingos ir kitu požiūriu: Argamante knygą skiria savo vaikystės draugui Hansiui, žydui imigrantui iš Čekoslovakijos, tikėtina, žuvusiam Vilniaus gete.
Pirmojoje knygos dalyje, pavadintoje „Jerichas 1941 metais“, vaikišku žvilgsniu – naiviai, be patoso – pasakojami vilniečio Igorio ir jo draugo Hansio, žydų berniuko imigranto, ankstyvos paauglystės nutikimai. Asmeninių istorijų – žaidimų, brendimo patirčių, artimųjų netekčių – fone tarsi nevalingai, bet atkakliai prasiveržia karo groteskas, pirmieji siaubo ženklai Vilniuje. Gyvybingame, Kaziuko mugės ir žydų kvartalo šurmulio prisodrintame mieste atsiranda liūdnų, pranašiškų karo ženklų. Pirmojoje dalyje jie pavieniai, pastebėti Igorio, kuris, kaimynų sode sprogus bombai, pamato žuvusias bendraamžes: „Sudarkytų dvynukių kūnų gabalai voliojosi išmėtyti po visą vaismedžių sodą, dalis jų netgi karojo ant apsinuoginusių obelų šakų, mat obuoliai, tarytum išsigandę, spruko žemėn slėptis“ (p. 40). Nelaimės atkeliauja ir gandų pavidalais; nugirstama, kaip vieną žydų ir karo belaisvių grupelę SS nuskandino upėje (p. 69). Visgi šioje dalyje kraupių istorijų mažiau, Igoris karą suvokia kaip žaidimą: „Besikartojantis žodžių junginys „Raudonoji armija“ netgi pakurstė mane ryškiai raudona spalva perdažyti dalį švino kareivėlių“ (p. 36). Šalia šio naivaus žvilgsnio knygoje karo siaubą mažina ir dėmesį atitraukia tiek intymūs bręstančių berniukų nuotykiai, tiek žydų papročių ir jų charakterių vaizdavimas, neretai mažumėlę komiškas: „Klausimas buvo narpliojamas pagal senus gerus žydiškus papročius: energingai besiginčijant, pasiriejant ir kaip reikiant išsiplūstant“ (p. 28). Tad pirmoji dalis – kiek švelnesniu tonu papasakota Igorio ir Hansio draugystės istorija ir nubrėžti kuriamo Vilniaus geto – biblinio Jericho inversijos – apmatai. Antroji dalis, pavadinta „Vilniaus geto istorijomis“, – aštri, labiau prisodrinta ironijos. Išryškėja autoriaus nuostata – kalbėti apie žmones su visomis jų ydomis ir pozityviomis savybėmis, o ne skirstant (kaip dažnai pasitaiko kūriniuose apie Holokaustą) į idealizuotas „aukas“ ar šėtoniškus „budelius“. Todėl jau ir pirmojoje dalyje atsiranda įvairūs veikėjai – arši katalikė Igorio teta Marina (vėliau ji priglaudžia žydų mergaitę), geto vagis Avidanas, žydų gelbėtojai Krupauskai. Ne veltui Argamantės romane tiek daug personažų. Visos papasakotos istorijos – veikėjų santykio su karo siaubu kaleidoskopas: susitaikymas, atsitraukimas, maištas ar kolaboravimas.
Argamante išvengia verkšlenimo, jo žvilgsnis į vaizduojamą situaciją – atitrauktas, dokumentinis, fiksuojantis, vengiantis jausmų. Rašytojas sau leidžia tik kruopščiai dozuojamą ironiją, kuri stipriausiai prasiveržia kalbant apie nacius. Pavyzdžiui, taip aprašomas okupantų naudotas dezinfekavimo automobilis: „Užbaigęs savo darbą Belgrade, jis pasiekė Minską, kur pradžiugino vietinę okupacinę valdžią, seniai svajojusią apie žmogiškesnes ir malonesnes masinio naikinimo priemones“ (p. 136). Kūrinys verčia prisiminti kitus panašios tematikos veikalus: hiperironijos alsavimą Balio Sruogos „Dievų miške“ ar poetiškąjį Icchoko Mero „Lygiosios trunka akimirką“. Juose ribinėms, skaudžioms situacijoms nusakyti itin svarbus kalbėjimo būdas. Argamante, atrodo, netrokšta rasti kuo nors originalesnės retorikos, o atitrauktu žvilgsniu fiksuoja personažų buvimą, pateikia charakteristikas, bet neleidžia pamatyti gyvo skausmo.
