[Skelbiamas viešasis konkursas pavadinimui sugalvoti. Šiandien paraiškų nesiųsti]

Gyveno toks žmogus. Gyveno gyveno, sulaukė 73 metų ir numirė. Nu ką padarysi, numirė – tai numirė.

 

O kitas žmogus gyveno gyveno ir numirė dar anksčiau nei tas pirmasis. Būna ir taip!

 

Gyveno ir dar vienas žmogus. Tas, sulaukęs 73 metų, nenumirė. Galvoja: „Matyt, amžinai gyvensiu…“ Pesimistas, kokių reta.

 

O kitas žmogus, nenumiręs 73 metų, išsigando ir susirūpino: „Kada dabar proga bepasitaikys?“ Va va, šaukštai po pietų!

O dar kitas žmogus, irgi 73-ejų, nenumirė. Ar gali taip būt?! Ne, kažkas čia ne taip… Susirado pasą, paskaičiavo. Akurat! Pasirodo, 103 metus beeinąs!

 

O kitas toks žmogus sugyveno 73 metus ir sako: „O aš dar mirt nenoriu.“ Ir gražiuoju jį kalbino, ir gąsdino: ne, ir viskas! Ir ką tu jam padarysi.

 

O dar kitas žmogus, net 73-ejų nesulaukęs, trenkė kumščiu į stalą ir pareiškė: „Nemirsiu!“ Nu ką, teko giminėms į Autorių kreiptis. Greitai apsigalvojo!

 

Nu, pasirodo, ir dar vienas žmogus gyveno. O gal ir negyveno… Ne, vis dėlto gyveno. O ar numirė? Eikit ir patys jo pasiklauskit!

 

P. S. Mus pasiekė žinios, kad kažkoks žmogus nei gyveno, nei mirė. O tai kaip su 73 metais? Nesąmonė kažkokia.

 

Bene bebūna?

Būna dalykų, kurių neįmanoma žodžiais apsakyti. Todėl geriau patylėsiu.

 

Bet būna dalykų, apie kuriuos kiekvienas durnius gali papasakot. Tegu durnius ir pasakoja.

 

Būna dalykų, kuriuos galima išreikšti povyza, mimika, gestais. Va, – matot?

 

O būna dalykų, apie kuriuos kiekvienas vis kitaip porina: vienas vienaip, antras antraip, trečias trečiaip, ketvirtas ketvirtaip, penktas penktaip, šeštas… Visko ir neišpasakosi!..

 

O dar būna dalykų, apie kuriuos pradėjęs pasakoti negali sustoti. Geriau nė nepradėt.

 

Yra ir tokių dalykų, kuriuos iš pusės žodžio galima suprast. By…

 

Taigi, būna dalykų, kad net baisu prasižiot…

 

Tačiau būna ir tokių dalykų, kurių išvis nebūna. Nebūna, vadinasi, nereikia.