Latvija, Ukraina, Turkija

Žvilgsnis į knygas žiniasklaidos akimis ir į pasaulį rašytojų akimis

Latvijos televizija prisitaikė 2003 metų BBC projektą The Big Read („Didysis skaitymas“, latv. Lielā Lasīšana), kurio tikslas – išrinkti tautos visų laikų mėgstamiausias knygas. (Britanijoje laimėjo J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovas“.)

Latvijoje balsavime dalyvavo apie dešimt tūkstančių žmonių (iš jų net 79 proc. moterys, iš visų dauguma 20–40 metų), pirmame etape išrinktas šimtukas, vėliau bus kiti etapai, ir tik lapkritį paaiškės latvių mėgstamiausia knyga ir rikiuotė po jos.

Kovo pradžioje gyvame, bet neprimityviame televizijos šou buvo dalimis pristatytos šimtuko knygos: pokalbiai su keletu atrinktų skaitytojų, su kai kuriais autoriais, patekusiais į šimtuką, šiek tiek gitaros muzikos ir t. t.

Kaip ir britaniškasis sąrašas, tai yra dviejų sluoksnių pyragas: populiariosios literatūros ir rimtosios, su abi šias jungiančiu tarpsluoksniu.

Apie du trečdalius šimtuko sudaro verstinė literatūra – ji laidos rengėjų buvo suskirstyta į dvi dalis: klasiką ir bestselerius. Pirmajame net keturi E. M. Remarque’o romanai. Tai ir daug kas kita panašiai populiaru ir Lietuvoje, bet Latvijoje tradiciškai didesnę įtaką turėjo skandinavų literatūra, tad, pvz., pas mus nežinomo norvegų autoriaus Trygvės Gulbransseno romanas „Ir amžiais šniokščia miškai“ (1933) į latvių kalbą buvo išverstas dar prieš karą, o šiais laikais tas pats vertimas išleistas du kartus ir dabar pateko į šimtuką.

Nekeista, kad šimtukas yra su Hariu Poteriu, „pilkais atspalviais“, Stephenie Meyer vampyrais ir t. t., įdomu nebent tai, kad pateko net dvi Khaledo Hosseini knygos.

Latvių mėgstamiausių knygų šimtuke yra ir lietuviška knyga – Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“. Televizijos laidoje dalyvavo šio romano vertėja Dace Meiere, verčianti t. p. iš italų ir ispanų kalbų („Silva rerum“ – ne vienintelė jos versta knyga tarp šio šimto); ta proga buvo pašmaikštauta, kad latviškai lygiai taip pat – Meiere – rašoma ir Stephenie Meyer pavardė.

Studijoje buvo ir Jānis Ūdris, šimtuke dalyvaujantis net su trimis knygomis (toks populiarumas buvo staigmena kai kuriems vertintojams), iš jų dvi – biografiniai romanai apie įžymius Latvijos tarpukario politikus. Šimtuke neatsirado vietos Jāniui Rainiui ir Aspazijai, ir apskritai jokiai poezijos knygai. Už poeziją balsuojama buvo, bet balsai pasiskirstė tarp įvairių to paties autoriaus knygų. Vis dėlto kai kurie iškiliausi poetai į šimtuką pateko su prozos knygomis – Aleksandras Čakas, Vizma Belševica, Imantas Ziedonis (dvi knygos), Māra Zālīte.

 

„Leidėjai iki šiol nepamiršo, kaip valdžia vieną naktį, neatlikusi įtikinamų šios srities tyrimų, nusprendė, kad leidybos gaminiams – knygoms, žurnalams, laikraščiams – reikia panaikinti PVM lengvatą.“ Gerai girdėta, bent jau kažkas panašaus, ar ne? Bet šį kartą tai ne apie Lietuvą, o apie likimo sesę Latviją. Laikraščio „Latvijas Avīze“ savaitiniame priede „Kultūrzīmes“ paskelbtas didelis straipsnis apie Latvijos knygų prekybos rinką, lyginant su padėtimi Estijoje ir Latvijoje.

PVM leidybai Latvijoje vėliau vis dėlto buvo sumažintas, bet dabartiniai 12 proc. yra daugiau negu Estijoje ir Lietuvoje (9 proc.) ir dar daugiau negu daugelyje Vakarų Europos valstybių. Dar viena bendra Lietuvos ir Latvijos bėda – deformuota knygų rinka: du didžiausi knygynų tinklai priklauso konkrečioms leidykloms. Ši padėtis naudinga toms dviem leidykloms, bet kitos atsiduria nelygioje padėtyje.

Tas pats su bibliotekomis: „Tokiomis aplinkybėmis, kai valstybė nėra suformulavusi, kokias knygas ji pasiruošusi pateikti gyventojams viešosiose bibliotekose, leidėjai priklausomi nuo paklausos knygynuose.“

Kai kurios problemos trijų Pabaltijo šalių leidyboje panašios, pvz., trūksta aukštos kvalifikacijos vertėjų, bet štai Estijoje ypač trūksta „jaunų vertėjų iš rusų kalbos“.

Straipsnyje daroma išvada, kad „žiūrint iš Latvijos pusės atrodo, jog estams ir lietuviams nuodėmė būtų skųstis“. Gyventojų skaičiumi mažiausioje Estijoje išleidžiama daugiausia knygų pavadinimų, finansiškai geriausiai aprūpintos bibliotekos.

Esant tokiai leidybai, geriau yra apsirūpinę ir knygynai (tiesa, knygos Estijoje brangesnės) – apie juos pasakoja vertėja iš estų kalbos Maima Grīnberga. Ji mini du didelius Talino knygynus su gausiu asortimentu ir vieną mažą („Ateena“), išsiskiriantį ne kiekybe, o kokybe – vertingos estų ir užsienio literatūros, filologijos, filosofijos knygos. Serijoje „Estų minties istorija“ išleista jau daugiau kaip šimtas pavadinimų. Daug primintijo maža tauta.

Lietuvos leidyklas trumpai pristato vertėja iš mūsų kalbos Indra Brūvere-Darulienė. Bet mes apie tai ir patys žinome.

 

-

„Putino kontrrevoliucija“ – taip pavadintas britų rašytojo Jameso Meeko (lietuvių kalba išleisti du jo romanai) straipsnis „London Review of Books“ (LRB, III.20). Autorius, per Maidano įvykius pabuvojęs Kijeve, teigia, kad vienas iš Rusijos agresijos motyvų yra užkirsti kelią Maidano revoliucijos dvasiai persimesti į Rusiją. Pasak jo, Putinas „sukūrė patriarchalinę-oligarchinę policinę valstybę Rusijoje; dabar visų niekinamas Ukrainos „prezidentas tremtyje“ Viktoras Janukovyčius daug padarė tokią kurdamas Ukrainoje; panašią represyvią santvarką sukūrė Baltarusijos ir Vidurinės Azijos respublikų vadovai. Rusakalbiai ukrainiečiai turi realių nuogąstavimų dėl naujųjų Ukrainos vadovų. O Putinas daugiausia nuogąstauja dėl to, kad būsimos geresnės Ukrainos žmonės gali inspiruoti visai kitokį vienijimąsi su savo broliais rytų slavais jo sienos pusėje – bendrą idealą masiškai sukilti prieš jį ir kitus tokius lyderius.“

Kiek anksčiau savo tinklaraštyje (tame pačiame LRB) Meekas rašė apie Russian-sponsored territories (Padniestrė, Abchazija, Pietų Osetija, Krymas) ir siūlė tokias teritorijas traktuoti „kaip specifinės Rusijos problemos požymius ir paprašyti, kad Rusija apsispręstų, faktiškai bei įstatymiškai, kur, jos nuomone, baigiasi jos žemės ir prasideda kitų šalių žemės“.

 

Ukrainos konfliktų tema buvo pratęsta kitame LRB numeryje (IV.17) – amerikiečių literatas (gimęs Maskvoje) Keithas Gessenas pasakoja savo lankymosi Odesoje įspūdžius. Pabendravęs su abiejų konfliktuojančių pusių žmonėmis – Kijevo ir Maskvos šalininkais, – jis padarė tokią išvadą:

Mane apėmė jausmas, kad visi tiesiog išprotėjo. Šitaip tai ir prasideda. Jie paprasti žmonės, malonūs žmonės. Ten, bare, prorusė Nataša išvirė man koldūnų, bet jeigu jai duotum ginklą, ji, ko gero, šautų Miroslavui į barzdą.

 

„Pravyj sektor“ aktyvistai Miroslavas ir Olegas (abu 26-erių, išsilavinę, kultūringos kalbėsenos) pristatyti anksčiau, jie autoriui parodė savo platinamą plakatą, kuriame kalbama apie Ukrainos okupaciją ir sakoma: „Mes nebijome pralieti savo priešų ir savo kraujo kovoje už nepriklausomybę.“

Gessenas teigia, kad tik pamatęs rusus Odesoje suvokė, koks pagiežingas yra Josifo Brodskio eilėraštis, smerkiantis Ukrainos nepriklausomybę („На независимость Украины“). „Gal Brodskis ir teisus: gal Puškinas geresnis poetas [už Ševčenką], ir gal ukrainietis, linkęs mirties patale prisiminti poeziją, pasirinks Puškiną. O gal ir ne. Ir bet kokiu atveju Ukrainos nepriklausomybė – tai ne poezijos konkursas. Brodskis tai suprato, todėl šio eilėraščio nepublikavo.“

 

-

Yra toks žinomas Milano Kunderos pasakymas: „Fašistinės diktatūros valstybėse visi žino, kad vieną dieną tai baigsis. Visi laukia tunelio pabaigos. Imperijoje rytuose tunelis begalinis.“

Kundera taip teigė 1985 m. ir mintyje, žinoma, turėjo imperiją, kuriai tada priklausė ir Lietuva. Bet apie tai jau užtenka, nes turkiškai ir angliškai rašanti Elif Shafak šią citatą pritaikė savo tėvynei Turkijai („Literary Review“, balandis). „Metai po metų mūsų nebrandžioje demokratijoje pažangos tėra mažai, nors kasdieną po naujieną.“ Tokiose valstybėse viešas žodis yra svarus ir literatūra turi nemenką statusą, bet rašytojai gali greitai patekti į bėdą. „Begalinio tunelio šalyse žodžiai gali pridaryti tau nemalonumų.“

Shafak buvo paduota į teismą už „turkiškumo įžeidimą“ romane „Stambulo pavainikis“, ir – „mano advokatas teisme turėjo ginti išgalvotus personažus“.

 

Šiuo metu turbūt garsiausias pasaulyje turkų rašytojas yra Nobelio premijos laureatas Orhanas Pamukas. Jis pats teigia, kad geriausias XX a. turkų rašytojas yra Ahmetas Hamdi Tanpınaras. Ryškiausia jo knyga – 1949 m. išleistas romanas „Huzur“ (turbūt verstina „Sielos ramybė“, nors VLE yra tiesiog „Ramybė“), vadinamas turkų „Ulisu“ (į tokius apibūdinimus patartina žiūrėti atsargiai).

Ankstesniame (gruodžio) „Literary Review“ numeryje apie Tanpınaro palikimą rašė Londone gyvenanti kultūros žurnalistė Maya Jaggi: rašytojas vertinamas prieštaringai, nes maištavo „prieš beatodairišką Osmanų imperijos kultūros neigimą“ – romane tai atsispindi melancholiška nuotaika, pvz., ilgintis ankstesnio, kosmopolitinio Stambulo. Čia ir didesnis apibendrinimas: tai nebuvusi paprasta nostalgija – paties rašytojo žodžiais, tai esąs „konfliktas tarp mūsų puoselėjamos aistros modernybei ir jaučiamo apgailestavimo dėl to, ką savo gyvenime prarandame“.