Kur Saulutė stulpavo

„Dr. J. Basanavičius, remdamasis archeologiniais daviniais ir vesdamas analogiją tarp kitų tautų panašių reiškinių, išveda mūsų kryžių kilmę iš lietuvių tautos tikėjimo į žmogaus vėlės nemirtingumą. Iš to kilusio aukštai ištobulinto senovės lietuvių nekrokulto ir su juo susijusio papročio statyti antkapinius stulpus-kapų ženklus“ (Zenonas Ivinskis, Senieji lietuvių tikėjimai, K., 1938, p. 418).

Antkapinis stulpas. Traupio k. (Ukmergės r.). Kazio Šimonio piešinys

Paulius Galaunė knygoje „Lietuvių liaudies menas“ pritarė šiai minčiai ir pateikė suomių, vengrų, slavų tautų statytų stulpinių antkapinių paminklų pavyzdžių. XX a. pradžioje dailininkas Kazys Šimonis iš natūros buvo nupiešęs lietuvišką antkapinį stulpą, stovėjusį dabartinio Ukmergės rajono Žemaitkiemio apylinkės Traupio kaime. Tai buvo plastiškai profiliuotas stulpas su medine viršūne. Galima prielaida, kad tokio tipo antkapiniai stulpai buvo paplitę ir kituose Lietuvos regionuose, ypač ten, kur geležis buvo brangi, o medžio drožėjai nestokojo užsakovų. Pateiktame pavyzdyje senosios baltų religijos tęstinumas įžvelgiamas tik statant stulpą kaip antkapinį paminklą. Medinėje jo viršūnėje vaizduojami krikščioniški kryžiaus, išaugančio iš pusmėnulio (kaip Jėzus Kristus buvo gimęs iš Švč. Mergelės Marijos), ženklai (Рудольф Koх, Kнига символов, M., 1995, p. 36, il. 143), papuošti Saulės (Jėzus – Sol Invictus) simboliu (Udo Becker, Simbolių žodynas, V., 1996, p. 225, il. ten pat). Slaptoji krikščioniškosios simbolikos prasmė suvokiama taip: Jėzus Kristus, gimęs iš Švč. Mergelės Marijos, yra Dievas Saulė (visatos Viešpats); skliaustuose įrašytos krikščioniškosios ikonografijos simbolių reikšmės, naudotos nuo XII a. Kitoje iliustracijoje slaviški antkapiniai stulpai viršūnėje turėjo krikščionių unitų konfesijos (Lietuvoje gyvuojančios nuo XVII a.) simbolius – lotynų kryžių su įkypa kryžma.

Jonas Grinius abejojo Traupio kaime rasto antkapinio stulpo priklausomybe stabmeldiškai senovės baltų religijai ir oponavo P. Galaunei: „Ko nėra – to ir negalėjo būti.“ Žinome, kad sakraliniai stulpiniai simboliai Lietuvos heraldikoje vadinami stulpų vartais, Gedimino stulpais. Jie atsirado XIII–XIV a. kartu su dvigubu lygių kryžmų kryžiumi, strėliniais, ietigaliniais ženklais. Medinio stulpo svarba baltų mitologijoje yra žinoma. Iki XIV–XV a. stulpai buvo tam tikri riboženkliai tarp krikščioniškųjų Romos ir Bizantijos konfesijų (Arūnas Kynas, „Krikščioniškųjų ženklų ir simbolių atsiradimo Lietuvoje XIII–XIV a. prielaidos“, Liaudies kultūra, 2000, Nr. 6, p. 45–48).

Krikščioniškųjų simbolių atsiradimą virš stabmeldiško kryžiaus aiškino kai kurie tyrinėtojai, pavyzdžiui, Antanas Mažiulis. J. Grinius knygoje „Lietuvių kryžiai ir koplytėlės“ (Roma, 1970, p. 40–48, il. 24) rašė: „XVI a. pabaigoje ir XVII a. pradžioje jėzuitai pradėjo antrąją, bet šį kartą pagrindinę ir sėkmingą Lietuvos christianizaciją [...], aristokratų protestantizmą stengėsi nugalėti savo moksliniu pranašumu, o pagoniškus ar pusiau pagoniškus kaimiečių papročius sukrikščioninti, iš dalies prie senųjų ir duodant jiems krikščionišką prasmę bei simbolius. Juk šitaip elgėsi pirmieji krikščionys senosios Romos imperijoje ir panašiai tuo laiku (XVII a.) jėzuitai apaštalavo Kinijoje. Kodėl šito metodo – senoviniams papročiams duoti krikščionišką prasmę – jėzuitai būtų turėję atsisakyti Lietuvoje ir Latvijoje?“ J. Grinius ne tik kvestionavo Traupio kaimo medinio antkapinio stulpo autentiškumą, bet ir abejojo tokių laidojimų tradicijų buvimu: „…stulpas vargu ar galėjo būti bestatomas krikščionybės išvakarėse, kada lietuviai [baltai – A. K. K.] jau keletą šimtmečių savo mirusiuosius degino [...], ar tokiam tikėjimui esant galėjo būti atskiras kapo stulpas-ženklas statomas?“

Ne visoje Lietuvos teritorijoje iki krikšto mirusiųjų deginimo paprotys buvo įsigalėjęs. Prūsijoje ir Žiemgaloje mirusieji tada dar laidoti žemėje. Baltų etninėse žemėse egzistavo keli laidojimo būdai: deginimas, laidojimas žemėje ir medžiuose. Toks tuometinių žmonių elgesys buvo nulemtas skirtingo religinio požiūrio į pomirtinį gyvenimą. Apie tai studijoje „Baltų religinės reformos“ rašė religijotyrininkas ir mitologas Gintaras Beresnevičius. Laidojimo papročiai buvo glaudžiai susiję su skirtingų dievybių garbinimu, žmonių sielų persikūnijimu. To laikotarpio bronziniuose papuošaluose matome daug su baltų pasaulėžiūra susijusių ženklų. Jie padeda atkurti sudėtingą panteistinės baltų religijos esmę. Išlikusi pasakojamoji ir dainuojamoji tautosaka išsaugojo mitus apie įvairias reinkarnacijos formas – sugebėjimus pavirsti ir atvirsti medžiais, žalčiais, paukščiais, gyvuliais. Tenka pripažinti, kad P. Galaunė reikiamo dėmesio bronzinių papuošalų ženklams ir simboliams neskyrė, nors pripažino ornamentų svarbą ir išskirtinumą. J. Grinius apie senuosius amuletus, jų reikšmę baltų religijoje galėjo nežinoti.

Išliko žinių apie klajoklių papročius kapavietes kurganus ženklinti ietigaliais. Baltai pilkapius apjuosdavo akmenų ratais. Medinių antkapinių stulpų tradicijos išliko hunų vado Atilos protėvynėje Vengrijoje, baltų kaimynų ugrofinų genčių žemėse Suomijoje, Rusijoje.

Mediniai stulpai buvo ypač neatsparūs darganoms ir šalčiams. Džiūdami skilinėdavę, o į atsiradusius plyšius patekęs vanduo šaltyje juos galutinai suaižydavo. Žinota, kad mediniam stulpui ne mažiau pavojingas buvo puvinys, atsirandantis ties įkasimu į žemę. Iki šių dienų išlikusios medinių kryžių, stogastulpių ir koplytėlių apsaugojimo tradicijos liudija ryšį su medinių antkapinių stulpų statyba senovėje. Nupjauti ar nukirsti į žemę buvo įkasami storgaliais į viršų. Tai sumažindavo drėgmės cirkuliavimą medžio viduje. Būtinai būdavo nulupama žievė – taip siekta apsisaugoti nuo graužikų. Baltų ir kitų tautų mitologijose esama nemažai žinių apie medžių skirstymą į „moteriškus“ ir „vyriškus“. Nulupus žievę nuo liepos ar eglės išryškėjęs medienos baltumas buvo kitoks nei tamsi „vyriška“ ąžuolo ar uosio mediena. Medį kertant kirviu storgalyje atsiradęs kūgis apvertus stulpą dar labiau apsaugodavo savo nuožulnumu. Dažnas medžio šerdies puvinys buvo užkalamas nusmailintu smaigu – taip drėgmei buvo nebeleidžiama smelktis į kamieno vidurį. Nuskaptuoti storgalio šonai buvo dengiami šiaudais ar skiedromis. Toks stogastulpis stovėdavęs ilgai, dažnai žymėdavęs ne vieno mirusiojo, bet visos šeimos ar giminės amžino atilsio vietą, todėl giminės vyrų buvo naujai įkasamas tiek kartų, kiek priežiūros ir atminimo būta. Nuvirtęs nebuvo saugomas – dažniausiai jį sudegindavo ir taip savaip tarsi paliudydavo teisę tame žemės plote laidoti kitos giminės mirusiuosius. Prižiūrimi ir naujai įkasami tarsi sumažėdavę ir ištirpdavę žemėje. Žemaitijoje archeologai kasinėdami Pumpurų (Mažeikių r.) piliakalnį aptiko, kad viename plote buvo laidojama keliais lygiais. Dzūkijos Rudnios, Dubičių apylinkių kaimų antkapinių stulpų (kryžių) perkasimo papročiai buvo išlikę iki XX a. septintojo dešimtmečio.

Medinės kryžių, koplytstulpių ir stogastulpių viršūnės

Medinių viršūnių atsiradimas antkapinių ir kitokių memorialinių statinių viršuje nebuvo tiksliai datuotas. Išlikę XIX a. pavyzdžiai rodo beveik autentišką medinių meninių detalių panašumą į IX–X a. gamintus bronzinius papuošalus. Švėkšnos apylinkėse (Šilutės r.) stovėjusios medinės koplytėlės viršuje buvo pritvirtintas apskritomis kiaurymėmis ornamentuotas skritulys su styrančiu kryžiumi. Panašų žalvarinį papuošalą, priskyręs žalvario amžiui, aprašė P. Galaunė. Į kiauraraščius žalvarinius IX–X a. papuošalus, archeologų surastus Salantų apylinkės Laivių kaime (Kretingos r.), panašios buvo Kulių ir Babrungėnų apylinkėse (Plungės r.) stovėjusių koplytstulpių viršūnės ir meninės apdailos detalės.

Meninę bronzos liejimo ir medienos pjaustymo (gręžimo) stilistiką siejo panaši ruošinių gaminimo technologija. Gaminant bronzinius papuošalus vaškinės plokštelės lengviausiai buvo dekoruojamos nusmailintu kaulu išpjaunamomis kiaurymėmis. Panašios apskritos skylės medinėse lentose buvo gremžiamos peiliais ir gręžiamos grąžtais. Išpjautos skritulio pakraščiuose, jos leido drožinėti augalinį ir geometrinį ornamentą. Toks dekoro priemonių panašumas negalėjo atsirasti atsitiktinai. Tikėtina, kad būta amatų tradicijų perimamumo, sudariusio sąlygas pritaikyti ir gaminti panašias menines detales ir apeiginę bei maginę svarbą turėjusiuose amuletuose, ir sakralinę reikšmę paveldėjusiuose ir perėmusiuose simboliuose. Pirmajame mūsų eros tūkstantmetyje gaminti žalvariniai papuošalai, jų geometriniai rato, kryžiaus, rato su kryžiumi simboliai buvo susiję su maginėmis Saulės, dangiškosios ir žemiškosios ugnies reikšmėmis. Šio meninio ir pasaulėžiūrinio proceso pradžioje Saulė buvo vaizduojama su vidiniais spinduliais. Panašių vaizdinių aptinkama skandinavų, germanų, slavų ir baltų simbolikoje. Skritulys yra geriausiai nuo darganų apsaugota forma, todėl peiliu išgremžtoje šerdies kiaurymėje buvo galima įmontuoti siluetinį kryžių. Taip atrodantis žalvarinių papuošalų simbolis buvo įvardijamas Dangaus ugnies arba Saulės pavadinimu. Pirmapradė antkapinio stulpo išvaizda buvo sakrali, nes rėmėsi į dangaus skliautą, kuriuo dieną ridenosi Saulė. Stogastulpyje buvo sujungti Saulės, Dangaus ramsčio ir požemio simboliai, kurių atitikmenų aptikome senuose žalvariniuose papuošaluose, jų geometrinių ženklų ornamentikoje.

XIII–XIV a. Lietuvoje gausėjo medžio, metalo, keramikos, odos dirbinių. Miestuose ir kaimuose atsirado daugiau dailidžių, drožėjų, kalvių, daugiau naudota medį pjaunančių ir skaptuojančių instrumentų. Medžio drožėjų kūriniuose pasikeitė Saulės atvaizdas. Rato viduje buvę spinduliai išlindo už jo ribų. Jie buvo drožiami iš tiesių, smailėjančių strypelių. Tokios vaizdavimo tradicijos buvo gajos iki XX a. pradžios. Tai patvirtina Kaniavos apylinkės Slučajaus kaime (Varėnos r.) rasta medinė memorialinio paminklo viršūnė. Ji sudėta iš dviejų vienodų medinių skritulių su apskrita kiauryme centre. Kaip ir senuose bronziniuose papuošaluose, kiaurymėje buvo pritvirtintas kryželis, o išorės spinduliai galuose turėjo trikampę išpjovą.

Medinių meninių detalių stilistika XVII–XVIII a. buvo perkeliama į geležines viršūnes. P. Galaunė knygoje „Lietuvių liaudies menas“ publikavo memorialinio paminklo geležinę viršūnę, kurioje gausu bronzinių papuošalų ir medinių viršūnių meninių bruožų. Apskritas, kiek profiliuotas geležies lakštas buvo dekoruotas keturiomis apskritomis kiaurymėmis, o centre esantis kryželis buvo iškirstas rombinėje skylėje. Galima prielaida, kad norėta vaizduoti Saulės simbolį. Jo apačioje pritvirtinta vėjarodė su sparnuoto žmogaus (angelo) siluetu.

Antkapiniai mediniai paminklai ir virš jų tvirtinami kosmoso simboliai buvo veikiami daugelį šimtmečių trukusios raidos ir jiems įtakos turėjo Rytų ir Vakarų krikščionybės simbolių stilistika. Galima skirti archajiškąjį (bronzos gaminių), viduramžių (medžio drožybos), vėlyvąjį (geležies kalybos) laikotarpius. Per tą laiką iš esmės kito lietuvių pasaulėjauta, realijų, gamtos sakralumo samprata, tačiau meninių ir architektonikos tradicijų perimamumas, rodantis tautos mentaliteto konservatyvumą, liko beveik nepasikeitęs. Tai padeda atkurti sunykusias istorinio ir meninio vyksmo grandis, šiuo atveju – pavyzdžių stokojančią sakralinių medinių paminklų ir iš medžio drožtų viršūnių raidą.

XVI–XVII a. darganoms neatsparias medines viršūnes keitė kaltos iš geležies. Tai paveikė sakralinių paminklų kūrėjų ir gamintojų struktūrą. Medinių viršūnių drožėjų darbus perėmė kalviai, jų nukaltose viršūnėse atsiradę sudėtingi krikščioniški ikonografiniai simboliai bylojo apie įsiliejančius į kūrybos procesą katalikų institucijų narius, gal jėzuitų vienuolius. Dailides ėmė išstumti labiau kvalifikuoti staliai. Drožėjams teko atlikti medžio apdailos, ornamentavimo darbus, drožti šventųjų skulptūrėles pagal užsakovų pateikiamus pavyzdžius. Neretai senoji medžio pjaustymo ir drožybos technologinė meninė stilistika buvo aklai perkeliama į geležies kalimo sritį. Pavyzdžiui, eglės šaka medinėje lentoje atsirasdavo įpjaunant lentos šonus, vėliau tarpus išlaužiant. Taip iškarpyti metalo skardą reikėdavo kur kas daugiau laiko, būdavo sunkiau tai atlikti. Vabalninko apylinkėse (Biržų r.) paplitusios rato su viduje iškirstomis „eglišakėmis“ meninės detalės, geležinės viršūnės, vidurio Lietuvoje paplitusio vainiko-saulės viršūnių tipai kartojo medžio stilistiką. Įdomus ir priešingas reiškinys – aukštą profesinį tobulumą pasiekę medžio drožėjai kopijavo juostinės geležies kalimo procesą. Raseinių apylinkėse stovėjusio koplytstulpio medinė apdaila, viršūnės dekoras imitavo geležinius lankstinius, istorizmo ir neobaroko stiliaus S formos menines detales.

Senovės memorialinių medinių paminklų kūrėjai siekė, kad jų statiniai būtų ilgaamžiai. Šis funkciškumas pastebimas stogastulpių, koplytstulpių konstrukcijose, manytina, kad šio tikslo siekta ir statant antkapinius stulpus – stogastulpių prototipus.

Medinių viršūnių meninė stilistika simbolikos lygmeniu akivaizdžiai perimta bronziniuose papuošaluose, medinėse viršūnėse ir geležies kalyboje. XX a. pradžioje nemažai domėtasi archeologinių bronzos radinių simboliais. P. Galaunė rašė: „…geometrinis, taip ir pintinis ornamentas [...], be pasireiškimo pirmykščio grožio pojūčio, nieko nevaizduoja.“ Geometrinius simbolius, kaip ir zoomorfinius, floramorfinius, ornitomorfinius, antropomorfinius atvaizdus, pasaulio tautų mitologijos tyrinėtojai priskiria vaizduojamajai dailei. Jų slaptosios reikšmės, ypač kaimynystėje gyvenusių genčių, buvo panašios. Galima teigti, kad rato simbolis baltų gentims, kaip ir P. Galaunės paminėtiems skandinavams bei slavams, reiškė Saulę. Tokią pačią reikšmę ratas (ratlankis) yra turėjęs ir germanams. Nors iš pradžių P. Galaunė baltų į tarptautinių simbolių aiškinimo kontekstą nebuvo įtraukęs, vėliau paaiškino, kad „spinduliai ir aureolės bei nimbai [ratai – A. K. K.] nėra grynai krikščioniški simboliai, bent tokio pavidalo, kokio jie tos rūšies mūsų kryžiuose yra vartojami. Tai yra Saulės simbolis, lietuviams žinomas nuo seniausių laikų [...], geležinės kryžių viršūnės pradėjo rutuliotis iš Saulės ir Mėnulio simbolikos.“

Mediniai kryžiai su medinėmis ir geležinėmis viršūnėmis

Mediniai antkapiniai stulpai, stogastulpiai ir koplytstulpiai, ypač jų viršūnės, turi sąsajų su ikikrikščioniškąja baltų kultūra. Epochų lūžis ir pasikeitusi valstybinė religija nenutraukė tradicijų perimamumo ir baltų genčių pasaulėjautos tąsos. Antkapiniai stulpai, stogastulpiai ir koplytstulpiai toliau buvo sakralūs nekrokulto statiniai, kartu simbolizuojantys naują epochą. Katalikiškos pakraipos tyrinėtojai A. Mažiulis ir J. Grinius pripažino, kad „didysis kryžius nebuvo labai paplitęs Lietuvoje, ten krikščionybę įvedus [XV a. pr. – A. K. K.]. [...] XV–XVI a. jis negalėjo būti populiarus tarp paprastų kaimiečių, nes krikščionybė jų tarpe plito palengva.“

Mediniai kryžiai, nors ir vėlai Lietuvoje atsiradę, kaip ir kiti sakraliniai statiniai, perėmė senąsias laidojimo, šventų vietų ženklinimo tradicijas. Kryžių viršūnėse buvo tvirtinami papildomi sakraliniai mediniai ar geležiniai Saulės, vainiko, krikščioniški graikų ir lotynų simboliai. Šis dvigubo sakralumo faktas liudija, kad į didįjį kryžių žiūrėta kaip į tradicinį stulpą.

XX a. pirmajame dešimtmetyje etnologai Vandelinas Šukevičius ir Michailas Brenšteinas sudarė tipologines pietryčių Lietuvos, Žemaitijos, Panevėžio, Šiaulių (vidurio Lietuvos) regionuose stovėjusių medinių kryžių, stogastulpių ir koplytstulpių schemas. Jas minėtoje knygoje pateikęs P. Galaunė atkreipė dėmesį, kad Žemaitijoje, vidurio, rytų, pietryčių Lietuvos regionuose „mediniai kryžiai buvę skirtingi“. Amžiaus pradžioje sudaryta tipologinė medinių kryžių schema nebuvo išsami. Vėliau, apie 1930 m., švenčiant LDK valdovo Vytauto 500-ąsias mirties metines, įvairiose krašto vietose buvo pastatyta daug naujų kryžių.

Didieji kryžiai su ilgosios kryžmos viršuje buvusiais Saulės, vainiko, krikščioniškais graikų ir lotynų mediniais ar geležiniais simboliais aptinkami plačiame areale: rytų Lietuvoje – Ignalinos r., Žemaitijoje – Kretingos, Plungės, Šilalės r., vidurio Lietuvoje – Panevėžio, Šiaulių, Kauno, Raseinių, Jurbarko r., pietryčių Lietuvoje – Lazdijų, Varėnos r. (žr. Lietuvių liaudies menas. Mažoji architektūra, II t., V., 1990, iliustracijų sąrašas). Šis unikalus reiškinys, susijęs su lietuviškų memorialinių stulpinių paminklų puošybos tradicijų tęstinumu, aprašytas šio rašinio autoriaus straipsniuose (pvz., Arūnas Kynas, „Vėjarodės šiaurės ir vidurio Lietuvos mažojoje architektūroje“, Liaudies kultūra, 1997, Nr. 1, p. 36–44).