Kontrastas keičias: mėlyna keičia balkšvą, lietus keičia sniegą
Sakė, kad snigs. Labai sakė. Per kažkurį TV kanalą orų mergelė sudirigavo trumpą intermezzo paklusniam finaliniam žinių žemėlapiui ir, nelyginant nupirktos publikos (o ji visada perkama) plojimai, balti brūkšneliai Lietuvos vakaruose užplūdo ekraną. Norėjos tikėti, nes buvo nepakenčiamai šalta. Netgi bute penketas laipsnių žemiau nulio, ką ir kalbėti apie išorę. Užšalo netgi dvigubų, dar nesenų langų krašteliai viduje, o taip neturėtų būti. Bent pagal instrukcijas, o instrukcijos, brol, dabar svarbiausia už bet ką. Jos viską gali paneigt, nes žino, kaip yra ir kaip turi būti iš tikrųjų. Nors to tikrųjų, patys žinote, iš tikro juk nėra. Tesama gražaus ar mažiau gražaus mūsų įsivaizdavimo, tikriau, įsivaizdavimų. Ir ne vien fenomenologai tą žino.
Autoriaus nuotrauka
Tarkim, šįryt. Sėdėjau prie lango tik prabudęs ir nuo 7 ryto sekiau ar bent iš pradžių mėginau įsivaizduoti, kaip sninga. Jei tiksliau – mėginau sukataloguoti sniegkritos būdus. Kai tik atsikėliau ir išsyk švystelėjau šalin užuolaidas, išvydau, kad rūkas apėmęs visą šlaitą. Pušų viršūnes vos begalėjai įžiūrėti, o tie aukštėliau augantys keli berželiai matėsi tik dėl to, kad buvo balkšvi, aukštesni ir labiau išsikėtoję nei nuokalnėje išsidriekęs pušų masyvas. Krintantis sniegas buvo apsimetęs rūku ir, jei įdėmiau nežvilgtertum, taip ir pamanytum: Nidoje rūkas. Ne pirmą ir ne paskutinį kartą. Tačiau tai nebuvo rūkas, tiesiog ramiai snigo ir sniego marška buvo užgulusi erdves tarp dangaus ir žemės visais frontais. Beveik nejudėjo. Paskui palengva kaip koks vaiko oran mesteltas popierinis lėktuvėlis kilo vėjas, ėmė draiskalioti tą kontempliuojančią, rūku apsimetančią sniegkritą ir, tarsi kažkam ten aukštai spragtelėjus pirštais, pusvalandį tetrukusi harmonija iširo. Tarsi į kokią mieguistai meditatyvią Boccherini violončelės partiją būtų įsiliejęs Igoris Stravinskis su savo žaibuojančiu ir niekus tauškiančiu šiaudiniu „Petruška“. Vėjas, matyt, jau iš pradžių buvo apsisprendęs kaitalioti sniego kryptį: pūtė tai iš kairės, tai iš dešinės, tarytum praktikuodamasis, tarsi netikras savim. Tas jo kaip neįgudusio pianisto arpeggio perbėgant per visą mano akiračio klaviatūrą buvo nuobodokas – jėgos turėjo ir pasirinkimo laisvės kiek tik širdis geidžia, o stiliaus ir mąstymo būdo lyg ir stigo. Bent jau taip atrodė man, stebinčiam šį mažą pasaulio ruožą. Kiti stebėtojai, jeigu jų ir buvo, greičiausiai dar tik sapnavo sniegą (jei, žinoma, klausė, o tai labai tikėtina, TV orų prognozių). Kaimynė augino pusės metų kūdikį, tad ji, žinoma, dar miegojo. Jos vyriškis, spėju, greičiausiai jūreivis, retai būnantis namie, šįsyk buvo sudėtine šventos šeimos dalimi. Tą liudijo įsispiriami vyriški sandalai prie pat durų. Nei sniegas, nei vėjas negrėsė kaimynės būstui, saugiai įspraustam į namo nišą. Mano balkone buvo pilna sniego ir jis švelniai, pasteliškai kontrastavo su pilkšva padebesių spalva. Kokie ten padebesiai? Tiesa, galėjai įžiūrėti atsargius, labai jau intymius tarsi besigėdijančius sniegkritos debesų dryžius. Jūros nesimatė, nors skaidriu oru ji visada čia – regima siaurutė jos atplaiša, pridengta pušų masyvo. Vėjas darsyk pakeitė kryptį, apsisprendęs, jis ėmė pūsti iš dešinės ir medžių orkestras su balta pagarba pakluso jo batutai. Pabandytų nepaklusti! Mestų rašalinę kaip Lutheris! Kas žino? Labiau išklaipytų pušų nei Nidoje niekur neteko regėti. Nelyginant cirko artistės jos rangosi mėgindamos atsispirti vėjui, tačiau tai dar labiau komplikuoja vyksmą: pušų kamienai išrangyti pagal vėjo įgeidžius. Čia, smėlio žemėje, privalu jo paisyti. O be to, jos privalo atminti, kad kenčiantiems dangus. Minėtos nelabai feministiškai nusiteikusios pušys nori tos kančios. Daugiau – stiebtis, kabintis į debesis, bandyti pamatyti ir jūrą, ir marias. Nelengva užduotis. Pernai viesulas be gailesčio nuraškė jų viršūnes, baltos atvipusios žaizdos ilgokai žėrėjo balandžio saulėje, kol galop lietus ir laikas aptemdė baltį ir subrandino naujas, tamsžalias šakas. Kas į šią melancholišką pušų kompaniją įsileido beržus, sunku pasakyt. Kaip atsitiktiniai praeiviai iš kitos aplinkos, kitos laiko juostos jie atrodė, snyguriuojant siūbuojami vėjo. Keista tiek daug rašyt apie vėją ir sniegą. Jie juk nedalyvauja akcijose, parlamento rinkimuose, nežaidžia populiariose sporto rungtyse, tačiau apie juos nuolat kalba intrigas mėgstantis pasaulis. Orų prognozės – vienas populiariausių TV žanrų, kuriuos seka visi: nuo premjero vairuotojo iki namų šeimininkės, kuriai ryt teks eit krautuvėn, pristigus perlinių kruopų ir druskos, ką ir kalbėti apie raugintus agurkus. Kaipgi be viso to išvirsi gerą agurkynę? O kaipgi – nežinant, snigs, lis ar bus giedra? Kol svaičioju apie mano mėgstamą agurkynę, sniegas su vėju vėl keičia santykių būdą, snaigės dabar leidžiasi sūkuriuodamos mažais spiečiais ir vėl kyla, tarsi neapsisprendusios. Pirmapradė vėjo galia, regėjos, grasanti pasaulio stabilumui, kažin kur dingo ir į avansceną išėjo subtilus scherzo. Kas jį atlieka? Žinoma, tu, vėjau, tačiau prie tavęs mieliausiai prisidėtų ir koks Mozartas ar bent jau Ravelis. Pušys pritariamai linguoja, tarsi būtų staigiai įmetusios kokį šimtgramį, nors joms turbūt reikėtų daugiau. Tada galbūt galėtų susitelkti ir laikykis išvien. Geriau pritarti, nei priešintis stichijai. Jos žino – ir tai praeis. Išsidūks, išsišėls ir tiek. O jos liks, saugodamos varnalizdžius ir vieną kitą retokai beužklystantį genį. Kokie geniai? Net kregždžių dabar nesimato, o juk jos kone kiaurus metus čia suka ratus, rudeniop, niūkstant orams, retsykiais įskrisdamos ir į kambarį. Įkyrios kaip musės, o kurgi sulindusios jos dabar? Kažkur slepias, negeisdamos su vėju ir sniegu turėti ką bendra, joms artimiau lietus, drėgmė, debesys, o jų dabar, kaip sakiau, bemaž nesimato. Sniegas vėl atsiduoda vangaus oro srovei, užkloja priešais mane ekraną, tarsi sakydamas: „Nebeskaičiuok tų sniegkritos būdų, beprasmiška.“
Nida, sausis
