Kaip “niekas neperskaitė” svarbiausio Koperniko veikalo

Józefas Gawłowiczius (g. 1942) – buvęs jūrų laivininkystės kapitonas, rašytojas, knygų jūrine tematika ir navigacijos vadovėlių autorius. Bendradarbiavo su Jerzio Giedroyco Pa-ryžiuje leistu mėnraščiu „Kultura“, dalyvavo nelegaliai gabenant ir platinant šį leidinį Lenkijoje.

 

Kai mano laivas 1965 metais stovėjo Londone, gavau iš Juliuszo Mieroszewskio¹ dovanų Arthuro Koestlerio² kūrinį The Sleepwalkers („Lunatikai“) su kontroversišku beveik dviejų puslapių skyriumi, kuriame itin negatyviai pavaizduotas Mikalojus Kopernikas, taip pat ir jo veikalas De revolutionibus³, kurio neva n i e k a s n e s k a i t ė ir kuris neva buvo blogiausiai istorijoje parduodama garsi knyga. Mieroszewskis prašė manęs atsiliepti į tuos teiginius, nes nujautė Koestlerio melą, bet, menkai išmanydamas astronomijos subtilumus, baiminosi, kad pats galėtų suklysti.

Nors Lenkijos Liaudies Respublikoje buvo mielai leidžiami leidiniai apie Koperniką, išspausdinti repliką apie Koestlerio išvadas man nepavyko, nes apie tą antikomunistinį rašytoją nebuvo galima rašyti nei gerai, nei blogai – jis buvo įtrauktas į cenzūros visiškai uždraustų autorių sąrašą.

Koestlerio knygą atidžiai perskaitė amerikiečių astrofizikas iš Harvardo universiteto Owenas Gingerichas, panašiai kaip Mieroszewskis įtaręs, kad Koestlerio skyrius apie Koperniką (visame kūrinyje kalbama apie 1500–1800 metų mokslininkus) yra klaidingas.

2002 metais išėjo Koestlerio „Lunatikų“ vertimas į lenkų kalbą, o metais vėliau – Gingericho veikalas klastinga antrašte: Książka, której nikt nie przeczytał⁴ („Knyga, kurios niekas neperskaitė“). Iš įžangos sužinome, kad knygos autorius 1946 metais – tuomet dar jaunas kaubojus – atplaukė amerikiečių laivu „Mallory“ į Lenkiją kaip vienas iš 32 geltonsnapių, kurie to reiso metu prižiūrėjo UNRRA⁵ gyvą dovaną mūsų šaliai – 847 arklius. „Man tada ką tik sukako 16 metų ir buvau antras iš jauniausių kaubojų laivo denyje, tad vargu ar tikau į prekybinio laivyno jūreivius. Laikas išdildė tos pirmos kelionės per vandenyną įspūdžius, bet giliai įstrigo į atmintį nusiaubtos Lenkijos, kurioje klestėjo juodoji rinka ir prostitucija, vaizdas. Po dvidešimties metų tapau ką tik iškeptu astrofizikos daktaru, turinčiu polinkį į astronomijos istoriją. Tarptautinėje astrofizikos konferencijoje susipažinau su Jerziu Dobrzyckiu, lenkų astronomu, kurio interesai buvo panašūs.“⁶

Ta pažintis lėmė ne tik amerikiečio domėjimąsi Koperniku, bet ir jo dažnus vizitus į Lenkiją. Jau būdamas profesorius Gingerichas 1973 metais gal ketino skaityti kažkokias „progines“ paskaitas. „Bet ką begalima buvo atrasti po šimtmečius trukusių Koperniko gyvenimo ir veikalų tyrinėjimų? Kokių naujų idėjų galėjau pasiūlyti artėjančių sukakčių proga? Dar galėjo paaiškėti, jog Koestleris buvo teisus teigdamas, kad Koperniko „Apie dangaus sferų sukimąsi“ yra toks specifinis ir nuobodus kūrinys, jog jo niekas neperskaitė.

Nušvitimas įvyko mažiausiai lauktu momentu: Edinburgo karališkojoje observatorijoje, kur 1970-ųjų lapkritį knisausi milžiniškame seife, pilname senų knygų astronomijos temomis, knygų lentynoje aptikau pirmą Koperniko veikalo leidimą. Mano nuostabai, to egzemplioriaus paraštėse nuo pirmo iki paskutinio puslapio buvo gausybė pastabų.

Tad, priešingai negu autoritetingai teigė Koestleris, Koperniko veikalas buvo nuodugniai išstudijuotas. Šis egzempliorius priklausė garsiam XVI amžiaus penktojo dešimtmečio astronomijos dėstytojui Erasmui Reinholdui.

Jo Koperniko veikalo egzempliorius suveikė kaip katalizatorius – pagimdė apsėdimu tapusią mintį savo akimis išvysti kiekvieną išlikusį mokslininko iš Fromborko veikalo egzempliorių. Per tas paieškas įveikiau šimtus tūkstančių kilometrų – nuo Orhuso iki Pekino, nuo Koimbros iki Dublino, nuo Melburno iki Maskvos, nuo Sankt Galeno iki San Diego. Taip pat ir Edinburgas ne iš karto atskleidė visas savo paslaptis. Turiu garbės pranešti, kad Koestleris smarkiai klydo teigdamas, jog „Apie dangaus sferų sukimąsi“ buvo knyga, kurios niekas neskaitė, nors tam, kad tuo įsitikinčiau, prireikė beveik 10 metų, ir praėjo 30 metų, kol kruopščiai dokumentavau to veikalo įtaką.“⁷

Gingericho darbas (kurio šiandien nesiimtų joks mokslininkas dėl milžiniškų sąnaudų) yra įrodymas, kaip smarkiai klydo Koestleris. Nenoriu šiandien atgrasyti skaitytojų nuo to garsaus rašytojo kūrybos, tik neigiu jo nepagrįstą nuomonę apie Koperniką. Jo bestselerį „Vidudienio sutemos“ verta perskaityti. Jis prasideda citata iš Machiavelli Discorsi: „Kas įtvirtindamas diktatūrą nenužudys Bruto arba įtvirtindamas respubliką nenužudys Bruto sūnų – tas viešpataus tik trumpą laiką“, o po jos eina trys skyriai: „Pirma apklausa“, „Antra apklausa“ ir „Trečia apklausa“, kuriose psichiškai ir fiziškai kankinamas romano veikėjas Rubašovas prisipažįsta dėl tikrų ir nepadarytų nusikaltimų. Paskutinis skyrius „Gramatinė fikcija“ baigiasi, kaip Katynėje, egzekucija: „Virš jo palinko beformė figūra, suuodė šviežios diržo odos kvapą; kokie ženklai yra ant tos figūros munduro rankovių ir pečių – ir kieno vardu ji kelia tamsų pistoleto vamzdį? Antras, kurtinantis smūgis pataikė jam į ausį. Paskui stojo tyla. Štai vėl jūra su jos ošimu. Jį iš lėto kelia kažkokia banga. Ji ateina iš tolo ir ramiai slūgsta. Tai amžinybė gūžteli pečiais.“

Autorius nepateikė vienareikšmiško atsakymo, bet klausimai, kuriuos iškėlė knygoje, yra puikūs. O štai kitus Koestlerio kūrinius galima praleisti, nors minėta knyga „Lunatikai“ pateikia solidžią informacinės medžiagos porciją sensacinga forma. Tos skubotai parašytos knygos pasirodymas lėmė bent tai, kad solidus astrofizikas paaukojo 30 kūrybingiausių gyvenimo metų išgalvotiems priekaištams Kopernikui paneigti. Savo ieškojimų metu Gingerichas daug kartų lankėsi Lenkijoje ir, žinoma, Krokuvoje, kur astronomijos profesoriumi buvo Eugeniuszas Rybka. Senojoje Lenkijos sostinėje, be Vavelio ir muziejų, apsilankė kamerinėje astronomijos gerbėjų Mekoje: „Vizitas suteikė mums galimybę pamatyti Collegium Maius, kur XV amžiaus paskutiniame dešimtmetyje studijavo Kopernikas. Nuostabios viduramžių salės su mediniais suolais ir geometrinių raštų freskomis padengtos sienos išsaugojo dvasią laikų, kuriais Kopernikas perėjo quadrivium. Šioje vietoje jautėsi istorijos dvasia. O Collegium Maius pirmame aukšte sukaupta įspūdinga žalvarinių Koperniko laikų prietaisų kolekcija; jie pateko čia praėjus keleriems metams po to, kai jis išvyko studijuoti į Italiją. Rinkinio puošmena yra gaublys – pirmasis, kuriame parodyta Amerika; tai subtilus priminimas, kad jaunasis Kopernikas gyveno Kolumbo ir Vespucci laikais. Kad visų Krokuvos eksponatų vertingiausias ir svarbiausias yra De revolutionibus rankraštis.“⁸

Jogailos universiteto profesoriais XV ir XVI amžiuje daugiausia buvo dvasininkai, tad jie mirdavo neturėdami palikuonių ir mokslo įstaigai palikdavo šiandien neįkainojamų dovanų – prietaisus. Tarp astroliabijų yra musulmoniškoje Ispanijoje pagamintas prietaisas, atsiradęs nepraėjus 30 metų po Boleslovo Narsiojo⁹ karūnavimo! Atostogų metu Collegium Maius pirmame aukšte kas valandą nutįsta ilga eilė astronomijos gerbėjų ekskursantų, jie vedžiojami po salių amfiladas, kurių paskutinėje, portretų auloje, virš durų lotynų kalba išraižyta sentencija: „Protas yra svarbiau už jėgą.“

Gingerichas yra ir dėmesingas skaitytojas, ir kruopštus tyrinėtojas. Jis teigia, kad ne Kopernikas, bet Kepleris¹⁰, kuris suteikė Koperniko sistemai baigtinį pavidalą, yra Koestlerio „Lunatikų“ herojus. Kai kurių žmonių (taip pat ir mano) nuomone, Koestlerio knyga turėtų vadintis „Lunatikas“, nes autorius surado tik vieną teigiamą tamsoje klaidžiojančio mokslininko pavyzdį – būtent Keplerį, kuris iki gyvenimo pabaigos nesugebėjo pagrįsti savo sukurtų planetų judėjimo dėsnių.

Gingericho veikale yra nemažai gardžių fragmentų, o kai kurie pakeri humoru. Įdomūs Gingericho pasakojimai apie kautynes aukcionuose dėl De revolutionibus: „Įvairių pozicijų varžytinės vyko tvarkingai ir sklandžiai: parduodant pigesnius objektus aukciono dalyviai kainą nuo pradinės didino po 25 dolerius, bet jei pradinė kaina viršydavo 5000 dolerių, ji augo po 500 dolerių. [...] Aukcionas truko kokį pusvalandį, kai ekrane pasirodė 34 numeris (De revolutionibus). Įjungiau chronometrą. Varžytinės prasidėjo nuo 100 000 ar 200 000 dolerių? Buvau per daug susijaudinęs, kad tai įsiminčiau, bet aukciono dalyviai teigė, kad nuo 150 000 dolerių. Vėliau apgailestavau, kad neįsiregistravau ir nepasiėmiau lentelės kainai siūlyti; galėjau paskelbti pirmą pasiūlymą, nors būtų tekę skolintis pinigų dalyvio mokesčiui. [...] netikėjau savo ausimis, kai „Sotheby’s“ atstovas paskelbė:

– Dabar kaina 600 000 dolerių. Kas daugiau?“¹¹

Varžytinės baigėsi pasiekus 675 000 sumą, bet kartu su mokesčiais aukcione knyga kainavo beveik 750 000 dolerių, o spektaklis truko 2 minutes ir 16 sekundžių. Varžytinių eiga priminė autoriui knygos antraštę, o Gingerichas padarė išvadą, kad aukcione buvo mažiausiai keli kolekcininkai, laukę progos pakloti už pirmo Koperniko veikalo leidimo egzempliorių milijoną dolerių (po kito 2008 metų aukciono – jau per du milijonus). Paskutiniame sakinyje prieš epilogą Gingerichas parašė: „Arthuras Koestleris, parašęs, kad De revolutionibus „buvo knyga, kurios niekas neperskaitė“, negalėjo labiau suklysti. Jis buvo neteisus. Visiškai.“¹²

Po šios sėkmės Gingerichas (kartu su kolega iš Kanados Jamesu MacLachlanu) išleido Lenkijoje, gavęs Pultusko aukštosios humanitarinės mokyklos paramą, dar vieną knygą – Gdy ziemia stała się planetą („Kai Žemė tapo planeta“). Tai panašaus įdomumo studija, nors labiau mokslo populiarinimo pobūdžio, skirta skaitytojui, kuris mažiau išmano astronomijos slėpinius.

Janas Parandowskis kažkada rašė: „Niekas iš jūsų nenutuokia, kad kastuvas, kurį matote daržininko rankose, kasant šulinį, statant namą, kuriuo kapinėse kasama kapo duobė, – turi mirusiųjų prikėlimo galią. Taip yra iš tikrųjų. Kastuvas, kuris supila kapą virš žmogaus, po daugelio metų vėl tą kapą išblaško. Tai vyksta ne dėl bedievystės, bet būtent iš didžiausios pagarbos žmonėms, gyvenusiems ir mirusiems iki mūsų.“¹³

Pastaraisiais metais didžiausia archeologine sensacija tapo Mikalojaus Koperniko palaikų atradimas Fromborko katedroje (panaudotas tas pats simbolinis kastuvas).

Dar vienas svarbus Gingericho veikalas yra Boski wszechświat („Dieviškoji visata“), išleistas Varšuvos universiteto pastangomis. Ją verta rekomenduoti ir tikinčiajam, ir ieškančiam žmogui.

„Ta gili, provokuojanti ir sąmojinga knyga yra liudijimas, kad tas pats asmuo gali būti ir kūrybingas mokslininkas, ir žmogus, kuris karštai tiki dieviškuoju buvimu visatoje“14, – parašė leidėjas. Išsamus to mokslininko kūrybos aptarimas ir jo citatos pasitelktos dėl to, kad jis ėmėsi titaniško darbo ir tapo nekonjunktūriniu kovos už genijaus iš Fromborko gero vardo apgynimą sąjungininku.

Pažymėtina, kad Koestlerio kūrinyje nuskambėjusias klaidingas gaidas nepriklausomai vienas nuo kito pastebėjo jau 1959 metais Gingerichas ir įžymiausias lenkų emigracijos publicistas Juliuszas Mieroszewskis. Labai geras dalykas yra tai, kad neigti Koestlerio paskvilį ėmėsi astrofizikas, tai yra tiksliųjų mokslų atstovas. Humanitaras Mieroszewskis juto „Vidudienio sutemų“ autoriaus melą ir paviršutiniškas išvadas, bet dėl savo kuklių žinių astronomijos srityje pats nesiryžo jų neigti.

„Zeszyty Literackie“, 2014, Nr. 1 (125)

Vertė Kazys Uscila

 

1 Juliuszas Mieroszewskis (1906–1976) – lenkų publicistas, rašytojas, bendradarbiavo su mėnraščiu „Kultura“.

2 Arthuras Koestleris (1905–1983) – anglų rašytojas.

3 Mikalojus Kopernikas (1473–1543) – lenkų astronomas, matematikas, heliocentrinės sistemos kūrėjas. Jo svarbiausias veikalas De revolutionibus orbium coelestium („Apie dangaus sferų sukimąsi“).

4 Owen Gingerich, Książka, której nikt nie przeczytał, Warszawa, 2004.

5 UNRRA – Jungtinių Tautų 1943 metais įsteigta organizacija, teikusi pagalbą po Antrojo pasaulinio karo nusiaubtoms šalims.

6 Owen Gingerich, Książka…, p. 8.

7 Ten pat, p. 9.

8 Ten pat, p. 46.

9 Boleslovas Narsusis – pirmasis Lenkijos karalius (nuo 1025 metų).

10 Johannesas Kepleris (1571–1630) – vokiečių astronomas ir matematikas, atrado pirmuosius planetų judėjimo dėsnius.

11 Owen Gingerich, Książka…, p. 209.

12 Ten pat, p. 242.

13 Jan Parandowski, Trzy znaki zodiaku, Wrocław, 1972, p. 7.

14 Owen Gingerich, Boski wszechświat, Warszawa, 2008.