Ir jis trenkė durimis
Vaizduotės daiktų spaudimą įveikti galbūt tegali tik kiti, už juos galingesni vaizduotės daiktai, spaudžiantys kita kryptimi arba iškeliantys pirmuosius lyg į viršų šaunantys oro balionai.
Įsivaizduokite du ar daugiau žmonių, kurstančių nesutaikomų nuomonių lauželį: užkaitę veidai, džiūvančios ir jau imančios peršėti gerklės, sausėjančios lūpos ir auganti neviltis, kad kelios nuomonės virs viena, kuri atstovaus tiesai, arba tiesiog bus pasiekta skirtingų krypčių išvestinė. Vieną akimirką vienas iš ginčininkų mosteli ranka – ši virpteli lyg šaka, nuo kurios nukrito niekada į savo buvusią padėtį nebegrįšiantis obuolys. Tas žmogus – jei tik jis sėdėjo – atsistoja, žengia prie durų, šios užsitrenkia jam pavymui. Ir visi likusieji ginčininkai supratingai susižvalgo tarpusavyje, kiekvienas jų veido raumens virptelėjimas apie tą, kuris paliko jų žaidimą, nevienaprasmiškai sako, jog buvo trenkta durimis. Arba „trenkta durimis“ – ši frazė galima ir kabutėse, jei tik norima pasakyti, kad būta ne vien fizinio veiksmo, o daugeliui žinomo emocinio ar dvasinio judesio. Ir jau niekas nesumos pastebėti, kad duris užtrenkė klastinga spyruoklė arba neatsakingas skersvėjis, nes ginče dalyvavo ir visa tai, kas į kambarį patenka pro atvirą langą. Geriausiu atveju žmogui, kuris „trenkė durimis“, bus papriekaištauta už nesusilaikymą ar nemandagumą, ir jis pasiaiškins, galbūt sukels abejonių dėl to, kas jau buvo nuspręsta, tačiau dar dažniau visiems bus taip viskas aišku, kad nieko nebus atrasta patogiau nei „trenktų durų“ iliuzija, kurią lengva nuryti lyg subtilų, nei per sausą, nei per riebų vieno kąsnio sumuštinį. Situacija tokia dažna, banali ir nereikli, viena iš tokių, kokias galėtum palyginti su mažu slidžiu rutuliuku, prie kurio nelimpa joks antirutuliukas ar šiaip šiukšlelė, iš kurios sudygtų sveika, kilni abejonė.
Slidus rutuliukas! Vaizduotės daiktelis! Jį sugauti galėtų tik kitas toks, kokia nors prabangi vaizduotės dėžutė, stebuklinga gaudyklė, nupinta iš žodžių, kuriais, kaip pasakytų Laozi, prieš žmones nusižemina išminčius, leisdamas sau išsprūsti iš auksinės Dao formulės „žinantis nesako, sakantis nežino“. Ir kartu visiškai nenusižengiantis taisyklei, kad išminčius „moko nesakymu“. Nes juk vaizduotės daiktas nėra tas pats, kas pamokantis sakymas – vaizduotės daiktas yra daiktas, ir jo tobulas žodinis pavidalas priartėja prie nebylaus daikto liudijimo. Šitoks vaizduotės daiktas, įveikiantis tariamai „trenktų durų“ pavidalą turintį kitą vaizduotės daiktą, yra daiktas-formulė, įvardijanti kažką priešingo visoms trenktoms ir netgi netrenktoms durims. Negana to, tas antrinis vaizduotės daiktas, daiktas-gaudyklė privalo turėti pribloškiančią formą, kuri apstulbintų grožiu arba pabaisiškumu – šis pabaisiškumas privalėtų turėti jėgos, dėl kurios pabaisos įgyja subtilaus, didingo grožio.
Jeigu ši pabaisa yra žodis, tai kaip tik tas, kurio vaidmenį, lyg paneigdamas Dao ar Naujojo Testamento perspėjimus apie liežuvio piktybes, nusako turkų rašytojas Orhanas Pamukas savo romane „Juodoji knyga“: „Nieko nėra nuostabesnio už gyvenimą, tik žodis.“
Nuojauta, kad žodis gali būti toks nuostabus, o toji nuostaba tokia didelė, kad netgi turinti galios sustabdyti širdis ir pasiųsti myriop visus, kurie nustebo. Ši nuostaba įkvepia mane kurti vaizduotės daiktus, kurie įkūnytų neišreikštus – dar neišsakytus, dėl kokių nors priežasčių negalimus išsakyti žodžius arba kažką, kas dar netapo žodžiais. Tegalima pasakyti, kad jie tampa; galbūt šis tapsmo būvis netgi neturi pabaigos, o galbūt ta pabaiga pernelyg toli, kad, būdami trumpaamžiai, ją pasiektume.
Štai jūs kartu su manimi žiūrite pro langą, ten matote paukštelį, kuriuo lyg muzikos instrumentu groja vėjas ir šaltis. Žodžio „barškutis“ pavyzdžiu šį instrumentą galėtume pavadinti „šiurenučiu“. Jo plunksnelės plazda lyg kažkas, kas galėtų būti nusakyta kaip dar netapę žodžiais veiksmažodžiai, įvardijantys širdies plakimą, suteikiantys neturinčias pabaigos vardų pynes vieninteliam veiksmui, ir jis toks įvairialypis ir beribis – ypač tada, kai artėjama į tašką, kuriame širdis nustoja plazdėjusi, nurimsta visam laikui.
O štai dabar jūsų akys nukrypsta į šviestuvu paverstą druskos luitą, ant rašomojo stalo jis stūkso tarytum didelis voras, o gal nelyginant liga ar šešėlis, tvyro lyg rūkas ar substancija, kuri paskleidžiama vietoj to, kas liūdna ir kas linksma. Tarytum daiktavardis, barstantis veiksmažodžių sėklas, palengva nustojantis būti savimi.
Išrašydama šį savo vaizduotės daiktą, naudojausi dviem „Juodojoje knygoje“ duotais patarimais. Vienas jų yra: „Rašykite paprastai, ir tada būsite suprasti.“ Ir kitas: „Rašykite sudėtingai, ir tada būsite suprasti.“
Apie tokius dalykus Laozi sako: „Neišjuoktas jis negalėtų būti Dao.“ Dėl to Witoldas Gombrowiczius sukuria savo „Transatlantą“ ir jo Personažą, tikrą vaizduotės daiktų kūrėją, kurio visi patarimai skamba maždaug taip: „Nesu toks beprotis, kad Šiais Laikais ką nors manyčiau arba nemanyčiau. Bet kad jau čia likai, tai nedelsdamas eik į Pasiuntinybę arba neik, ir ten užsiregistruok arba neužsiregistruok, nes jei užsiregistruosi arba neužsiregistruosi, gali didelių nemalonumų sulaukti arba nesulaukti.“
Galbūt kažkaip panašiai turėtų atrodyti vaizduotės daiktas, kuris būtų antidaiktas kitam vaizduotės daiktui, jo vardas šiandien „Ir jis trenkė durimis“.
