Emigracija, taika ir Lietuva
Štai ir išlindo yla iš maišo. Pasirodo, ne materialinės priežastys lemia, kodėl didžioji dalis išvykusių tautiečių vis dar vengia grįžti į Lietuvą. Užsienio reikalų ministerijos (URM) užsakymu atliktas tyrimas parodė, kad emigrantų elitą (žmones, turinčius aukštąjį išsilavinimą, einančius aukštas pareigas ir pan.) slegia mintys apie Lietuvos psichologinį klimatą, tolerancijos, pagarbos žmogui stoką, baimę, kad čia niekur neprasisuksi neturėdamas pažinčių.
Masinė emigracija Lietuvoje išlieka reiškiniu, savotišku skauduliu, tad keistoka, kad minėti rezultatai bent jau kol kas neįžiebė didesnių diskusijų ir straipsnių (nors apsižodžiavimų komentaruose, kaip visada, netrūksta). Kita vertus, tai rodo, kad iš mūsų viešosios erdvės po truputį traukiasi isteriškas ginčų dėl emigracijos diskursas, paremtas perskyra „jie“ ir „mes“. „Jie“ – tai tie, kurie yra akli, neva dėl savanaudiškų paskatų išvykę, ir „mes“ – oriai ir toliau dirbantys tėvynės labui.
Po truputį randasi supratimas, jog čia susipina pernelyg daug skirtingų istorijų ir motyvų, kad būtų galima rasti bendrą „kodėl“ ir pulti smerkti. Žinoma, nusiteikusieji nacionalistiškai nepamiršta šliūkštelėti alyvos į ugnį, kartais ir labai juokingais būdais. Pavyzdžiui, dar šių metų žiemą vienas patriotinis sambūris užsipuolė Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazijos mokinių vykdomą projektėlį ,,Balti gandriukai“. Projekto tikslas – puoselėti vietos ir užsienio mokyklinio amžiaus lietuvių ryšius. Sambūris ragino nebūti akliems ir nepraleisti šio projektėlio (tiesiogiai įtraukiančio gal tik keliasdešimt vaikų) pro akis kaip nekaltos iniciatyvos, nes čia slypi Lietuvos, kaip šalies, turinčios aiškią teritoriją, sunaikinimo planas, jos išskaidymas į globalią virtualią bendruomenę, o tai jau siejasi ir su komunistiniais postulatais apie pasaulį be tautų. Interpretacija nėra visiškai klaidinga, bet juokinga tai turbūt visiems.
Vytauto Landsbergio pasisakymus, kad lietuviai į užsienį vyksta tik brangesniam karstui užsidirbti, nulydėjo ne tik daugybė asmeninių įsižeidimų ir piktų komentarų, bet ir adekvatesnės reakcijos: profesorius juk tik erzina, o emigrantai skuba loti. Lietuvos lietuviai irgi pradeda išskirti pozityvųjį emigracijos aspektą: nuteka juk ne vien protai, bet ir kita masė, kuriai pakanka žuvų galvas Norvegijoje kapoti arba stroikėse Anglijoje patirties semtis (pamenate Vitalijaus Cololo suvaidintą Andžejų iš „Redirected“?), tai kam čia tokių ir reikia.
Ko reikia, tai šiek tiek daugiau simbiozės ir supratimo iš abiejų pusių. URM tyrimas, sutraukęs emigrantų nuomones į vieną, rodos, turėjo galų gale atskleisti, kas čia objektyviai blogai: Lietuvoje trūksta tolerancijos, trūksta pagarbos žmogui, trūksta galimybių realizuoti savo gebėjimus (tiesa, reikia turėti galvoje, kad tyrimas nebuvo visiškai reprezentatyvus ir kiek apėjo darbo jėgos diasporą). Kiekviena iš šių nuomonių – unikali asmeninio žmogaus santykio su Lietuva istorija. Šis asmeninis santykis gali būti kurstomas įvairių kitų nelabai sėkmingų istorijų, tokių kaip Mildos Dargužaitės, pasitraukusios iš „Investuok Lietuvoje“ direktorės pareigų. Lygiai tiek pat daug yra ir sėkmingų istorijų atrandant savo santykį su Lietuva ir visai nematant čia jokios tolerancijos ar savirealizacijos stokos.
Pamenu vieną šiandien Lietuvoje labai gerbiamo režisieriaus paskaitą, kurioje teko dalyvauti dar mokantis mokykloje. Ten susirinkusiai meninio būrelio auditorijai buvo pabrėžta: „Baigę mokyklą, maukite kuo greičiau iš Lietuvos. Čia jūs nesulauksite jokios paramos ir palaikymo.“ Panašios mintys sukasi ir mokyklas bebaigiančių jaunuolių galvose – neaišku, kas, kaip ir kada įkalė į galvą, kad Lietuvos aukštasis mokslas yra žemo lygio, todėl baigus 12 klasių reikia kuo skubiau mauti į abejotinos reputacijos universitetą Anglijoje. O paskui burnoti, kokia Lietuvos darbo rinka maža ir neišsivysčiusi, nors į tą rinką dar nė nosies įkišta nebuvo. Arba viską suversti pažintims. bet palaukite – ar socialinio kapitalo sąvoka buvo sugalvota Lietuvoje? Pažintys juk visur veikia panašiai, net ir švogerizmas bei nepotizmas.
Priekaištais galima žarstytis į visas puses ir iš visų pusių, bet tokiu būdu pusės milijono išsivaikščiojusios Lietuvos nesusigrąžinsi. O jei visi tiesiog būtų nusiteikę pozityviau? Emigrantai neturėtų imti į širdį pavienių patriotiškai nusiteikusiųjų išsišokimų ir galvoti, kad Lietuvoje viskas blogai, kad čia jie nelaukiami. Priešingai: juk užsienio universitetuose ir kompanijose įgyta patirtis Lietuvai gali labai praversti. Po truputį pradedama kalbėti ne vien žodžiais, bet ir darbais: globalios Lietuvos viziją piešianti strategija „Lietuva 2030“, užsienio universitetų absolventus atgal grąžinanti programa „Kurk Lietuvai“, pasaulio lietuvių suvažiavimai ir diskusijos, kaip tuos ryšius stiprinti, o ne atkirsti. Daugiau darbų, o ne ginčų, daugiau taikos ir tarpusavio supratimo, ir visi greitai pajus to naudą.
Pabaigoje tiesiog paminėsiu, kaip Rygoje sutikta jauna vokietė Hannah pradėjo su manimi šnekėtis sklandžia lietuvių kalba. Man paklausus, kodėl ir kaip, ji atsakė: „Nežinau. Turbūt tiesiog įsimylėjau Baltijos valstybes.“
