Eilėraštis proza

Mano žmonai šios eilės.

Jas sukūriau paprastai ir atvirai:

Ant jų matos žymė

Lyg rauplė ant peilio.

 

Jas sukūriau ne dėl pagyrų.

Jai reikia jų ne daugiau

Nei vasarai

Ar virtinei dienų giedrų.

 

Ir visur, kur moteriai pritinka,

Jos žodžiai, būdas gražūs:

Meilės pareiga miela,

Pašluotas kambarys.

 

Kur tik ji, ten laikas, saulė skaisti,

Oras dvelkia saldumu:

Ten ramu,

Darbai baigti.

 

Ten visad užuolaidos, gėlės,

Žvakės, duona stalo vidury

Ir staltiesė švari

Ir namai iškuopti.

 

Jos balsas dainuojant mena jaukų

Gaivaus šaltinio balsą auštant,

Kur banga pašoka

Vėjyje ir džiaugias.

 

Kur tik ji, ten esti dabar.

Čia, kur obuoliai visi:

Čia, žvaigždėse,

Lakioj valandoj.

 

Skalsiausią turtą iš visų,

Šį gyvenimą, kurį gyvenu,

Ji davė tai man –

 

Jei tai įmanu iš tiesų.

 

Vertė Lanis Breilis