Zuikių gaudymas

Anuomet zuikių buvo tiek daug, kad pagauti zuikį buvo vienas juokas.

Tai, žinoma, buvo juokinga tik tam, kuris tą zuikį pagaudavo. Sučiuptas zuikis niekada nesijuokdavo. Toks atsitikimas sugadindavo jam ūpą.

Zuikių tais laikais buvo pilna visoje Dantuvoje. O daugiausia jų gyveno Cepelinų kaime. Netyčia parvirtęs čia galėjai sugauti nebe vieną zuikį, o visus du.

Ypač daug zuikių žmonės pagaudavo, šokinėdami per griovį. Peršoka per griovį į vieną pusę – zuikis. Peršoka atgal – dar vienas. Kartais pasitaikydavo zuikį pagauti tiesiog ore, nes zuikiai šokinėdavo kartu su dantuviais.

Šokinėdami daugindavosi ne tik dantuviai, bet ir zuikiai. O kadangi zuikiai šokinėdavo greičiau negu žmonės, jų daugėjo greičiau nei žmonių.

Pasitaikydavo, kad šokinėdami per griovį dantuviai tą patį zuikį pagaudavo net kelis kartus. Tai dar labiau sugadindavo zuikiui ūpą. Todėl Cepelinų kaime sugadinto ūpo buvo nors vežimu vežk.

Būtų kas nors visa tai ir išvežęs, jei ne zuikiai. Jų buvo tiek tiršta, kad vežimas čia negalėdavo pajudėti iš vietos.

Blogiausia tai, kad žmonėms gaudyti zuikius tapo taip malonu, jog jie ėmė griuvinėti tyčia. Kai kam tai virto tikra yda. Teko šį pomėgį įrašyti į „Ydų knygą“.

Vis dėlto tai ne ką tegelbėjo. Ydingas pomėgis tyčia griuvinėti ir gaudyti zuikius plito lygiai taip pat greitai, kaip ir daugėjo zuikių.

Matydami, kad gyvenimas tapo visiškai nepakenčiamas, zuikiai ir sako:

– Laikas mums keliauti ten, kur mažiau griovių ir mažiau žmonių. Australijoje pilna žmonių neapgyventų plotų. Dauguma tenykščių žmonių netgi nežino, ką reiškia sugauti zuikį.

Keli Dantuvos zuikiai buvo gavę laiškų iš Australijos. Jų giminaičiai ten pasivadino triušiais ir gana linksmai gyveno. Niekas jų negaudė, nes nežinojo, kad jie zuikiai.

Vieną rytą zuikiai atsivertė „Dantuvos rytą“ ir rado jame naudingą skelbimą. Ten buvo parašyta apie zuikiams organizuojamą kelionę į Australiją.

Jau po mėnesio Cepelinų kaime pagauti zuikį buvo labai sunku. Zuikių taip sumažėjo, kad net pamatyti kurį iš jų buvo laikoma sėkme.

Ir tik iš įpročio žmonės iki šių dienų prisimena zuikių gaudymą. Kai parkrinta koks vaikas, jie sako: „Na va, zuikį pagavai.“ Tačiau vaikas to zuikio nėra net matęs.

Šiais laikais zuikių geriau negaudyti. Mat parvirsti ant šaligatvio ar gatvės kur kas skaudžiau nei ant minkšto, švelnaus zuikio.