Suvyniok ugnį į popierių

Už ispano, vardu Mario, nutekėjo mano vyro pusbrolio duktė. Ji man – niekas, reikalų su ja neturėjau, žinojau tik, kad visada troško ištekėti už užsieniečio, na, kaip sakoma tame SMS: „Jei bachuras is letuvos tai jis bednas i bukas nieko nezinantis…“ Tačiau keliaujant kaip tik į tą šalį, į tą miestą, kur jaunieji gyvena, teko jai šį tą nugabenti. Siuntinuką, kuriame buvo: antpirštis, auksinis laikrodukas be sekundinės rodyklės, senovinio sidabro plaukų segė, iškelta iš laiko vandens nuskandintų papuošalų dėžutės triumų, šliūbinis žiedas, škaplieriai ir paskutinė valia. Prieš pusmetį netikėtai mirė jaunosios motina, vyro pusbrolio žmona, – romi moteris, siuvėja, prie i žodžio pradžioje visur pridėdavusi j: „jir“, „Jirkutskas“, „Jirutė“, dar sakydavusi „paletas“, „obaliai“, „paskuitės“, – ir supratau, kad nepaimti paketėlio negalėsiu: leistis į diskusijas su mirusiaisiais, su Jirute, o dar tie „obaliai“, tas mano tėvų jaunystės „paskuitės“…

Atsiimti siuntinuką, kaip sutarta, turėjo Mario, nes jaunoji jau buvo išvežta į pietus prižiūrėti senos senjoros, Mario motinos (gal todėl jis ją ir vedė?). Kai nuvykusi pavakariais prisiregistravau viešbutyje ir iš penkto aukšto balkono žiūrėjau į siauros gatvės tarpeklį, viešbučio telefonu man paskambino kažkoks Pedras. Mario giminaitis. Taip ir taip, į susitikimą ateisiąs ne Mario, bet jis. Koks gi skirtumas, pasakiau, kas ateis – Mario ar Pedras – Mario aš vis tiek nepažįstu.

Susitikti sutarėm prieplaukoj devintą vakaro.

– Kad neklaidžiotumėt, senjora, visą laiką laikykitės kairės, čia jei eisit iš vakarinės pusės, na, o jei iš rytų… – balsas telefono ragelyje buvo žaismingai ironiškas, kiek pakimęs, pietietiškas, ir aš bandžiau įsivaizduoti tą vyrą. – Tiltas, Triumfo arka ir parkas, senoji gotikinė katedra, nepraraskit kaip orientyro katedros, tada žemyn… Perspėjimas: ypač būkit budri Didžiojoj gatvėj – ten kasdien į trasą išeina 600 vagių… Lygiai devintą stovėsiu ant prieplaukos molo. Kaip atpažinsit? – Pedras svarstė. – Rankoj ką nors laikysiu. Mandariną. Ne? Tada apelsiną, – jis jau kikeno. – Irgi ne? Gerai gerai – tada laikraščio tūtą, senjora. Adios!

Iki devynių vakaro turėjau laiko, ir jis visas buvo mano. Šmaikštuolį Pedrą išgarinau iš galvos.

…Kai tave apsiaučia baltas ir minkštas svetimo krašto pajūrio oras, nusimeti namie įdiržintą skūrą ir apsivelki kitą – plonesnę, aštuonianytę. Imlesnę. Apsivelki kaip (dar) galimybę, kad ir kas tai būtų – bėgant metams jau į nieką, net į užprogramuotą pralaimėjimą nebegali nusispjauti lengva ranka…

Ėjau viena pagrindinių gatvių, nors, kaip mano pamėgtas rašytojas sako, nebūna pagrindinių gatvių, kaip nebūna pagrindinių žmonių. Juodbruviai veidai, bežieviai platanai, skverų ūksmė ir žiedų kekių konsteliacijos (Lietuvoje medžiai jau visai pliki), šviesoforai, automobilių klaksonai, motorolerių, daugybės zujančių motorolerių garsai – spalvų, kvapų, garsų chaosas, pirminių įspūdžių krioklys, kol – kaip visada – ima ryškėti detalės, ir tavo kelionė, kurioje niekam nieko neprivalai, na, jei ne tas paketėlis, laisva nuo visko, net nuo tavęs pačios, nuo tavęs – ypač, įgauna tikslą. Jis ima belsti kaip kelio ritmas.

Pačioj judrumoj, prisiglaudus rūmų sienos, ant išlankstytos kartoninės dėžės lakšto sėdėjo sena moteris. Tie žmonės-namai… Su begale vienas ant kito segimų sijonų ji buvo panaši į spintutę prie lovos – „tumbočkom“ tokias vadinam, šalia ant šilko pagalvėlės su spurgais tupėjo katė, jai po kojų du porceliano dubenėliai, maža to, katė buvo su senoviniais moters jaunystės karoliais. Kartais į senatvę taip savotiškai pasistūmi svorio centras: kai svarbiausia gyvenime tampa šaukštas, perlus jau drąsiai galima atiduoti katei. Intymiausios akimirkos, pavakarių metas… Katė ant pagalvėlės prausėsi, o senoji moteris dar skaitė pro lupą storą talmudą, lapus versdama paspjaudžiusi smilių. Kas tai – laikydamasi atstumo spėliojau – Cervanteso „Don Kichotas“, šventųjų gyvenimo knygos, gal tas talmudas prikaišiotas džiovintų dobilų, čiobrelių ar anemonių? Jei staiga pakiltų vėjas kaip reikiant, o jis galėtų kilti ir iš toj knygoj siaučiančių karų ir viesulų, tikriausiai priešistorinių, biblinių, ir tai būtų tas pats vėjas, kuris siūbuoja vandenynus, gena debesis, suka ant kalvų malūnus ir džiovina skalbinius, nes fikcija ir realybė kartais taip netikėtai „persikloja“, – iš buities ant šaligatvio neliktų nieko. Nes ta buitis jau išmetusi visa, kuo dar bandytum šioje žemėje šaknytis, bet ko tau, kaip paaiškėja, nebereikės, likęs tik iki baltumo likimo apgraužtas kaulas: knyga, lupa, katė. Dar, tiesa, – šakutė, štai močiutė, padėjusi į šalį knygą ir lupą, iš savo nesuskaičiuojamų sijonų kišenės išsitraukia šakutę, galimas dalykas, nukniauktą kokioje nors labdaros valgykloje. Tokios šakutės, kaip ir šaukštai, pavalgius paprastai yra aplaižomos ir vėl rūpestingai įtaisomos atgal į kišenę. „Laikas vakarienei, senjorita, – pasakė pasisukusi į savo draugę, – vakarienė bus karališka.“

Ji nė nenumanė, kad tuo metu rūmuose priešais princas Karolis Pilypas, Švedijos karaliaus Karolio Gustavo sūnus, trečiasis pagal eilę paveldėti sostą, atvykęs „privataus vizito“, saugomas kaip akies vyzdys (lauke bėgiojo kostiumuoti vyrukai su juodais akiniais ir žurnalistai, laukiantys savojo „kaulo“ vakarinio „Expressen“ numeriui), žiūrėjo į ją pro langą. Palietė ant stalo sidabro šakutę. Ne, ne tą, kurią pats ir sukūrė, „sudizainino“ (ta, sako, tokia nefunkcionali, kad ja neįmanoma naudotis, muziejinis eksponatas, beje, labai brangus), o kitą, su kuria galima, o svarbiausia – labai norėtųsi dabar pavalgyti. Ji galėtų būti net paprastesnė, tiesiog visai paprasta, filosofiškai svarstė princas, dizainerio akimis apžiūrinėdamas šakutę priešais šviesą, jai užtektų būti su keturiais nagais ir koteliu be jokio dizaino. Galima būtų net paėsti vienais pirštais, išvis nusispjovus į etiketą. Bet lyg tyčia niekas neaptarnauja! Kur jie visi, po velnių, pasidėjo, negi turėsiu mirti iš bado, – irzo princas po dešimties metrų aukščio lubomis ir sietynais kaip žvaigždynais, Didžiaisiais ir Mažaisiais Grįžulo Ratais, kurie kol kas, pavakarių metą, rūmuose dar neužžiebti… Princas stebeilijosi į tą vargetą už lango, ir pavydas sugniaužė širdį. Ant kartono lakšto ji sėdi komfortiškai, kaip ant minkščiausios kanapos, betrūksta taurės putojančio „Champagne Perrier-Jouët Belle Epoque“ (gal imti ir nusiųsti „ant durniaus“?). Be to, jos gyvenimas, išpleiktas visos gatvės apžiūrai, – toks privatus, o jo, užrakintas devyniais užraktais, akylai saugomas „pilkųjų kostiumų“, savų ir svetimų specialiųjų tarnybų, – toks viešas. Antai jis nuotraukoje su Afrikos vaikais susirūpinusiojo mina turi glostyti jų susiraičiusių plaukų vielutes arba pritūpęs jautriai paliesti pilvuko „būgną“ (kas pilvelyje gyvena? Badas jis vardu?), štai tarptautiniame virėjų konkurse priverstas mojuoti miniatiūrine savo valstybės vėliavėle, o paskui ragauti kulinarinį eksperimentą iš fazanų šlaunelių vidinės filė, kurios nepakentė nuo vaikystės, na, bet ko gi nepadarai dėl savo šalies, o štai jis kerpa simbolinę atidarymo juostelę. Apsisukęs, žiūrėk, ir vėl kerpa, kartais net sapne regi save su žirklėmis – nykiausias visų princų, taip pat ir Danijos Frederiko, Norvegijos Hokono ir Olandijos „mandarino“ Vilhelmo Aleksandro, sapnas. Ir po VISO TO jis dar tituluojamas išlaikytiniu, Disneilendo personažu? Siurbėle, parazitu? Pakabu nešioti karinio jūrų laivyno karininko uniformai?! Nedėkingieji…

Užsižiopsojau – sutikit, ne kasdien pamatysi karališką šurmulį – į vakarinę saulę tų rūmų languose, į apsaugos darbuotojus su racija, į lūkuriuojančius žurnalistus, tada pasukau į Didžiąją gatvę. Mane iškart pagavo minios srovė, apraibo akys, ir aš, galima sakyti, „apsinešiau“: pro šalį plaukė Kleopatra bronziniu veidu ir bronzinėm tunikos klostėm, „sidabrinis“ Michaelas Jacksonas, ponas Niekas su tuštuma vietoj galvos ir ore kabančiais akiniais; paveikslai – peizažai, natiurmortai ir portretai – nutapyti ir tapomi čia pat, gatvėje, prisėdę įvairių rasių ir tautybių, daugiausia japonų su fotoaparatais ant krūtinių, „modelių“; narveliuose triušiai, pelėnai, kanarėlės ir papūgos; „dinozaurų“ (stručių) kiaušiniai, krabai ant paparčių lapų, miškai gėlių, kalnai apelsinų su šakelėmis… Kai galiausiai prisišvartavau prie laikraščio pardavėjo, prekiaujančio nuogybėmis, ir nusipirkau miesto žemėlapį, prie ausies, kone liesdamas spenelį, prigludo balso aksomas: „Senjora, čia turite būti itin budri – geranoriškiausias patarimas…“ Atsilošiau: varno juodumo suaugę antakiai, akys – riešuto branduoliai, baltymai net melsvi, valingas, šiek tiek nuožmus žandikaulis, skeltas smakras, koks moteris visais laikais varyte varė iš proto, dantų blykstė – ausų galiukais pajunti siunčiamas bangas…

Ir štai jūs jau geriat raudoną vyną lauko kavinukėje po platanu, o tu sau sakai: kelionė ne tada, kai, lenkdama kuprą, plūguoji kilometrų kilometrus nelyginant lietuvis artojas, o kai gali va taip atsipalaidavusi sėdėti lauko kavinėje su nepažįstamuoju ir siurbdama į save aplinką džiazuoti… Chulijas. Chulijas Mendosa, tėvas ispanas, motina marokietė. Beautiful, pasakiau… O aš esanti iš Lietuvos, čia kur ribojasi su Slovėnija? Sostinė – Ryga? Smėlio paplūdimiai? Gražios merginos? Biutifulll, señora! – Chulijas pilna burna puikių dantų džiaugėsi, kad neapsikiaulino kaip koks mulkis, akyse neregėjęs Europos žemėlapio („žinau žinau, kad Lietuva yra kažkur čia, Europoj, bet, dėl Dievo, kokioj valstybėj“). Biutifulll… – jis vėl pakartojo, kad aš išgirsčiau paskutinio priebalsio minkštumą, kai liežuvis prie gomurio prilimpa per tris l, žinoma, išgirdau, ne tik išgirdau – pro jo prasegtą odinę striukę mane pasiekė mustango kvapas… Argi ne biutifulll mūsų miestas, señora? Argi ne coolll? – jis akimis riestomis blakstienomis kiek vangiai, ir tai suprantama, nes tas grožis jam įprastas kaip namų durų rankena, apvedė pro šalį plaukiančią minią, gatvę, juk aš, be jokios abejonės, norinti aplankyti visas tas lankytinas vietas ir patirti įspūdžius, kuriuos patiria visi?.. Ne, Chulijau, nusijuokiau, mane domina – tik mano nuosavi įspūdžiai, bet tavo miestas… Taip, tavo miestas – cool… Na, o ką gi gyvenime senjora veikianti?.. Na, šiuo metu tiesiog keliaujanti. O jis – ką? Jis – dailininkas, Chulijas užsirūkė, ir tik tada pamačiau juodas, čia labiau tiktų sakyti – vešlias panages, bet jos man, keista, įspūdžio nesugadino. Kaip matot , čia daug dailininkų, konkurencija beprotiškai didelė, – pešdamas dūmą Chulijas kiek nervingai, kaip man pasirodė, pašnairavo į žmonių būrelį netoliese, ten tikriausiai kažkas kažką gan triukšmingai piešė ar tapė, – tačiau jis, Chulijas Mendosa, kuriąs išskirtinį meną, regimą tik pro mikroskopą, – aguonos grūdely, plaukely, blusos kojelėj, ar esu girdėjusi apie tokią mikrochirurgiją? Nevalingai susijuokiau… „Tuo metu, kai atlieki meninį veiksmą, senjora, – Chulijas, ūmai surimtėjęs, įdėmiai pažvelgė man į akis, į patį dugną, veikiausiai iš mano rainelių grūdelių jau dėliodamas kokią mikroskopinę mozaiką, – negalima varstyti durų, net kvėpuoti, viską turi atlikti tarp įkvėpimo ir iškvėpimo. Tarp širdies dūžių, senjora…“ O, beautiful, Chulijau, vėl pasakiau, ir staiga, tiesiog mirksniu, kažkas atsitiko, ėmiau nebegirdėti, ką tas žavus jaunuolis kalba – galinga jėga šnerves uždavė pavakarės ir siūbtelėjusio gyvenimo kvapai: į cigaretės galiuką godžiai įsikirtusios ugnies, vyriškų kvepalų – odos, šilto konjako, nuotykio, ir moteriškų – mimozos, snapučių, svajonės, dar tabako, ąžuolo žievės, aronijų, samanų, vėjo, žemės, muskuso, pipirų, o šis raudonas, tirštas vynas, jis juk spaustas ne iš Riochos regiono vynuogių – iš eritrocitų… Ir man daugiau nieko nebereikėjo, pakilau eiti, norėjau susimokėti, bet Chulijas griežtai uždraudė apie pinigus net užsiminti: ne ir ne, dėkingas už drauge praleistas nuostabias akimirkas, tokie susitikimai… – jis, manau, kiek įsiteikdamas sušnabždėjo lyg man, lyg sau, tačiau nepabaigė… Mes ėjom tylėdami, dvelkė šiltas jūrinis vėjas, Chulijas pasisukęs vis nusišypsodavo ta atvira dar labai jauno ir, žinoma, naivaus žmogaus šypsena, kuriam viskas, taip pat ir visi privalomi patirti nusivylimai, tik prieš akis, ir man jaunuolio pagailo… Atsisveikindamas švelniai, veik nejuntamai glustelėjo skruostu, delnan įbrukdamas popieriaus skiautelę su telefono numeriu, ilgai šildytą saujoj, jei vis dėlto panorčiau patirti „tuos įspūdžius“, nusilenkė ir dingo už durų. Ką dar tą pavakarę nufotografavo mano atmintis? Sunkią rūmų durų, už kurių išnyko Chulijas, rankeną-belstuką, vitražinių langų košiamą vestibiulio prieblandą, laiptai ten viršun sukosi kaip milžiniškos sraigės kiaukuto įvijos, na, o viršų, žinoma, skalavo nurimę dangaus vandenys. Biutifulll, Chulijau, biutifulll…

Eini taip… Lauki, kol nutiks tai, kas nutinka visose kelionėse: nuo vaizdų nukris senas sukepęs tvarstis. Atkus nosis, ne tik šeimininkaujanti juslių puotoje, bet ir išvedanti per minų laukus. Sugrįš ir ausis apkurtins džiaugsmas, kad vėl esi savo gyvenimo viduje, o ne stebi jį iš šalies. Kad visi daiktai aplink vėl tikri, žmonės – neatspėjami, o pasaulis pilnas paslapties, ir kad tos paslapties užteks, kol būsi gyva.

Basčiausi kojų nusvidintais šaligatvio akmenimis po viduramžių gatvelių labirintus, tarpekliuose tarp pastatų. Balkonuose augo apelsinmedžiai ir krūmai. Kartais į tuos akmeninius gatvelių šulinius įkrisdavo aptrupėjęs vakaro saulės spindulys ir be garso ištikšdavo į dulkes… Staiga aštrus šarmo ir šviežių skalbinių gūsis – jie kabo tau tiesiai virš galvos ir laša. Ažūrinio balkono, nunerto vąšeliu iš metalo siūlo, atbraila sliuogė katė, grįžtelėjusi tarp šakelių į mane, sustingo ir nusišypsojo. Tai vis tos pavakarės stebuklai: spindulys, svetimi skalbiniai, katė…

Dar – senas smuikininkas iš Balkanų juodu švarku ir daug regėjusia skrybėle, griežiantis skersgatvyje „Karmen“ melodijas. Rankoje, kuri vedžiojo stryką, tarp pageltusių smiliaus ir didžiojo, smilko cigaretė. Kaip, sustojau užhipnotizuota, nesiliaujant griežti, nesutrikdant melodijos nukrėsti pelenus, jau sugulusius į pieštuką? Tarp taktų? Tarp širdies dūžių? Jau augantis žemyn, saulėj išdžiovintais sausais raumenimis, su rūkstančia ta pačia tikriausiai vaikystėje tuoj po žinduko uždegta cigarete, sušaudyta, bet trečiąją dieną iš numirusiųjų prisikėlusia skrybėle, – neįsivaizdavau nieko nenugalimesnio ir nieko oresnio kaip tas Europos tarpuvarčių smuiko virtuozas. Į išskleistą futliarą raudona flanele, ta pačia, kuria „išklojami kaliošai“, jis priiminėjo jūsų smulkius, bet kaip… Kadaise taip Turkijoje, ūkininkų turguje, kuriame pirkdavo poilsiautojai užsieniečiai, tarp kalnų vaisių ir daržovių, klegančių paukščių mačiau seną batų valytoją turką – archajiškais įrankiais, kokiais jau šimtas metų niekas nebesinaudoja, jis darbavosi kaip kardiochirurgas savo instrumentais. Kai lininis, glamžytas, rich wrinkled, rusas ant paaukštinimo užkėlė savąją „Pradą“, klešnę pasitaisė ranka su „Rolexu“, kaustytu deimantais, rodyti prabangiam laikui, ne laiko prabangai, ir per petį minioje kažkam riktelėjo aikštingu pono vaiko balsu: „Vera, smotri, tolko ne beri fuflo. Beri vsio iskliučitelno kačestvennoje. I iskliučitelno vkusniatinu“ („vkusniacinu“), senis, nuvalęs batus, rusui numetė – nesvarbu, kad veiksmas buvo atvirkštinis ir iš tikrųjų jis paėmė – keletą grašių. Jie buvo iš jo lobyno – šimtmečių už nugaros ir visko šiame pasaulyje tikrosios vertės žinojimo kaip juodojo aukso: imk, sūneli, tau dar ilgas kelias eiti, gal tik ties savo proproproanūkiais jau kiek atsipūsi, jei labai pasistengsi, tau gali pasisekti…

Eini taip… Miestas vakarėja. Žiebiasi gatvės žibintai ir langai. Nei iš šio, nei iš to prapliumpa lietus kaip siena, pro vandens strėles net neįžiūri nieko anapus gatvės, stovi po kažkieno stogeliu, laša už apykaklės, girdi, kaip namo viduriuose barasi vyras ir moteris, temperamentingas antausis, tuoj kitas, atsakomasis, kažkas dūžta, ridenasi laiptais, bet lietus baigiasi taip, kaip ir prasidėjo, tik žibintų šviesas apsupa spindulingos ūkanos ir gatvelėm atplūsta jūros kvėpavimas. Jūrą uoste užuodi, siauru šaligatviu imi leistis prieplaukos linkui. Kai taip rankove brauki namų sienas, vakaras tave apipila dovanomis, kas, kad viskas vogta, kaip dabar įprasta sakyti, nelegitimu: langai – pasauliai, langai – siužetai, langai – tik pasuk laiką atgal, tapyk šešėlius ir spindinčią šviesą – gatavi vermerai, velaskesai ir gojos, infantai, infantės, meninos, neūžaugos, tarnaitės…

…Kambaryje su kokline krosnimi, paukščio narveliu palubėje, tiesa, tuščiu, už to vaizdo pro atviras duris dar kambario vaizdu su langu, už jo – horizonto žarija, moteris guldė pulką vaikų. Chaosas, skraidantys pagalviai, drabužiai ir žaislai, pūkai, moteris kilojo patalus: kol suguldydavo tris padaužas, kiti jai už nugaros vėl sukildavo ir imdavo siausti. Staiga mane pastebėjo nužydėjusios pienės galvutė su peršviečiama plaukų aureole, „pienei“ iš paskos – „piratas“ su akies tvarsčiu, mažieji nenaudėliai rodė į langą pirštais, tuoj, sukilę lovose, ištiesė kaklus ir kiti, išdarinėjo grimasas, krizeno. Kur aš visa tai jau mačiau – moteris pavargusi lėtai atsitiesė ir tuoj atsigręš…

…Už drapiruotos gazinės užuolaidos vyras nurenginėjo moterį, stovėdamas už nugaros: nuvilko šlapią apsiaustą, dviem pirštais nutraukė šalį, tada apgniaužė sprandą, manau, šiek tiek lenkdamas žemyn ir spusteldamas, vyrai taip lenkia, spusteli pareikšdami teises – valandos ar viso gyvenimo, paskui atsegė vėrinį, jai nematant pasvarino „iš akies“ saujoje, tada ėmėsi ilgo, iki pat sėdmenų, suknelės užtrauktuko. Kas jai galėtų būti tas vyras ir kas jam ta moteris – jis visą laiką nepaleido iš burnos cigaretės, perstumdamas iš vieno lūpų kampučio į kitą…

…Jauna mergina, beveik mergaitė, su žaliomis guminėmis pirštinėmis iki alkūnių vaikštinėjo po senovinę virtuvę, visa siena ten nukabinėta rykais: žalvariniai puodai, keptuvės, prikaistuviai. Į stovą susmeigta peilių armija: pėstininkai ir generolai mėsai kapoti. Grindys – šachmatų lenta. Pro langą laukan sruvo geltona lyg šiltas medus vakaro šviesa ir nežinia iš kur – raudona, tarsi gyvenimas toje virtuvėje slapčiomis kautųsi su mirtimi, nors ten nieko tokio nevyko – kasdienybė, įsibodėjusi buitis, ir tiek: mergaitė visus tuos puodus turėjo nušveisti, peilius – išgaląsti, o pupeles, žinoma, perrinkti ir atskirti nuo žirnių. Peilio, kurį ji laikė, ašmenys, atrodė, nusvidinti taip gerai, kad per kaklą pereitų kaip per sviestą, ir ji, nešdama jį per virtuvę, smakrą dėl visa ko prispaudė prie raktikaulio… Pastebėjusi mane, nusijuokė dideliais, kokie būna visų paauglių, dantimis, ir aš pagalvojau: kas tu?

Paskui užsižiopsojusi, nikstelėjusi koją, pasiklydau, nusukau ne ten, jau ką moku, tai moku – pargriūti lygioj vietoj – teko porą kartų apsukti visą rajoną, kol radau katedrą, pasirodo, ji buvo čia pat, visai nebejaučiau laiko, kaip ir, atrodo, erdvės – užėjau. Kodylo kvapas, dar dūzgė vargonai, nors mišios jau buvo pasibaigusios, ką tik sudilę ir pro gotikinius langus besileidžiančios saulės spindulių kolosai su amžinosiomis dulkelėmis, navose spragėjo žvakės, ir prieblanda rudo kaip senuosiuose paveiksluose su „rūsio“ apšvietimu. Miesto gausmas buvo toli, kitoje epochoje. Kunigas ėjo tarp suolų, rinkdamas maldų knygeles.

Staiga pro pagrindines duris įžūliai, su visa gatvės drastika ir akustika, įskriejo futbolo kamuolys. Šovė kaip įvartis… Netikėtumo ištiktam kunigui išsprūdo: „DIABLO!“ Ūmai atsigręžęs jis tikėjosi tarpdury užklupti kažką tokio, juk jau nesibodima įsilaužus ne tik naktį išmaukti šventintą vyną, Dievo Kūnu užsikąsti it bulvių traškučiais, o paskui išeinant dar begėdiškiausiai išžaginti aukų dėžutę… Tačiau tarpdury stovėjo tik vaikas – gal aštuonerių metų berniukas sukryžiuotomis petnešomis ir nusmukusiu kelnių klynu, apmiręs iš baimės ir sužavėtas savo smūgio. Atgijęs lyg gyvsidabris nėrė laukan. Išėjusi į gatvę ir aš mačiau, kaip tarpdury su kamuoliu ant delno pasirodo kunigas – dar jaunyvas džinsuotas vyras, kaip jo šnerves masina vakaro kvapai, kaip jis kovoja su savimi, su tuo niekur neišnykusiu „diablo“ – pasikaišyti sutaną ir atsivėdėjus spirti kamuolį aukštyn, į vakarėjantį dangų, iššauti virš šio pasaulio, vis vienišesnio ir vis didėjančiu pagreičiu riedančio į savo pabaigą, iš visų plaučių surikti. Tačiau… Kartais, sėdint klausykloje, klausantis nuodėmių banalybės – tos gyvenimiškosios fantazijos stokos, – jį apakindavo šviesa, ji nušvisdavo, kai jau nieko iš tos dienos nesitikėdavai, tiesa, patirtis ilgainiui išmokė nebesistengti už pinučių pamatyti veido, ir taip beveik neapsirinkamai žinai, ką ten pamatysi – kvailį, mūsų dienų nevykėlį ir autsaiderį, nė nenutuokiantį, kas yra veržlumas ir sėkmė, išpažįstantį „kantrų pasyvumą“, taip taip, kokį nors idiotą myškiną, o, jų dar pasitaiko.

Ir t. t., ir t. t…

Buvau „sunki“, taip bitės grįžta vakarop į avilį – kojomis, aplipusiomis būsimu medumi. Kai nusigavau iki prieplaukos, danguje, ore jau baigė tirpti plonyčiai dienos kaulai. Du vyrai sėdėjo prieplaukoje ant suoliuko ir, užmiršę viską aplinkui, ką tik praūžusį lietų, vėl išsiskleidę lentą, žaidė šachmatais, tuoj nebeskirs juodųjų nuo baltųjų, jau dabar žaidžia pilkaisiais – bomžas ir inteligentas. Ten, kur baigiasi šaligatvis, veidu į jūrą, ištiktas euforijos, stovėjo nuogas vyras tik su juodais batais, jo penis slypėjo rainame linksmų spalvų kapšelyje, prilaikomame už kaklo užkabintų petnešų, – kadaise, kai buvau maža, tokius nerdavo nešiotis rašalinėms, kad rašalas neišsilietų kuprinėse. Klausiausi tolumoje uosto, nenutylančio nei dieną, nei naktį, kranų, takelažų, kransų, „aimanuojančių“ laivų korpusų – jei tik rūdims duotas bent koks balsas, jis niekur taip nesigirdi kaip uoste. Kartais, kaip dabar, rūdis išgirsti kirų balsuose.

Praėjau rūmus, greičiausiai telegrafo, su plevėsuojančia valstybės vėliava, jos kraštai buvo vėjo suplakti į skutus.

Praėjau prilytą batą.

Toks vakaras, kai viskas sklidina ir išsipildę, baigta, tik nerimas, nepaaiškinamas nerimas, kad kažkas vejasi, ir tu niekur nepabėgsi, mynęs iš paskos pėda pėdon, jis, tasai, su kuriuo nesinori niekuo dalintis, nei pėdomis, nei lova, nei kiaušiniene, o jis tavo nori visko, – kvėpuoja tau į pakaušį.

Pedras laukė… Vyras su laikraščio tūta, įsivaizdavau, turėjo būti kitoks – garbanotas, ilgaplaukis, kartu su plikės „mėnuliu“, tokie paprastai būna raiškaus temperamento, humoristai, šnekūs, nepakaltinamai užmaršūs, per skubą ir išsiblaškymą kleckuotais, o gal dar ir šių metų spaudimo raudoną vyną padegustavusiais lietpalčio skvernais, be to, numintais mažiausiai šešeto vaikų, žodžiu, žmogiškas ir šiltas, dar iš balso galėjo būti nokautuojančio žvilgsnio macho su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, bet šis… Žemas ūgis, per trumpas lietpaltis, džinsai išduobtais keliais, guminiai sportbačiai, tamsiai mėlyna kepurėlė su snapeliu, nusmauktu ant akių, ir užrašu „Boston Red Sox“ su išsiuvinėta pora sukryžiuotų puskojinių, iš po kepurėlės skysti, sakytum, butaforiniai plaukai. Pinčiukas!

Kai prisiartinusi pasisveikinau, jis, nusisukęs į jūrą, nė negrįžtelėjo. Na, šnekučiuotis tokia maniera, stovėdami šonu, nežiūrėdami į pašnekovą, bet matydami jį visais rakursais, mėgsta režisieriai ir fotografai, gal jis koks fotografas, pamaniau. O gal čia ne tas?

– Vėluojam, senjora?.. – tas pats kimus balsas iš telefono, ta pati ironija… Tik staiga nuojauta, kad toks balsas labiau nei kieno nors kito gali būti – kriminalinės praeities, n-ojo teistumo, sifilitikų (paskutinės stadijos)… – Trisdešimt septynios minutės…

– Jūs pedantas, Pedrai?.. – dar bandžiau juokauti, aišku, nevykusiai, o galvoje tuo metu jau, kaip žmonės sako, ėmė kruštis triušiai: krantas toli, vaikštinėjančių ten nė vieno, jau nuėję ir šachmatininkai, ir nuogas vyras. Čia – tik jūra, tu ir tipelis.

– …ir šešios sekundės, septynios, aštuonios, devynios… – Pedras po kepurės snapeliu, nusiteikęs, regis, filosofiškai, pakėlęs smakrą, kaip įsivaizdavau, pro siaurus akių plyšelius, sulig kiekviena sekunde laikraščio tūta bilsnodamas sau į delną, žvelgė į horizontą manęs nė nesiklausydamas.

– Bet…

– Bet mes vėluojam visur ir visada, ką?

– Pedrai…

– Pedrai Pedrai… – jis maivydamasis ironizavo. – Pedras aš jau seniai, labai seniai, so what, señora?

– Matot…

– A, žinau, jums, einant čia, pamušė koją akmeniu?

– Koją? Akmeniu?

– Neapsimeskit kvailele, nukritusia iš dangaus, rašytojams tai nedovanotina. Bet tu, atrodo, prasta rašytoja, ką?

Bandžiau nuryti prie gomurio pridžiūvusią seilę…

– Kalbu apie žmones, kuriuos tu sutikai, – tasai kimus balsas kas žodis darėsi vis valdingesnis, keistai derantis prie skystų, jau neabejojau – priklijuotų, plaukų, išlindusių iš po kepurėlės ir kedenamų vėjo, išaugtinio lietpalčio, mokyklinių sportbačių, visos tos tipelio išvaizdos, tokie tipeliai – esat pastebėję? – atsiradus reikalui išnyksta plyšyje tarakonams slėptis, susilieja su siena, šaligatvio plytelėmis, tirpsta ore. – Bet labiausiai tave pačią, kurią tu, vaikščiodama tais skersgatviais, sutikai. Ir susitinki kasdien, bet apsimeti, kad tu – tai ne tu, skubi apsilenkti. Aš stebiu tave…

Stebiu tave… Kai taip, kaip dabar, pergnyba baimė, kas į galvą ateina pirmiausia? Kad tokia stovėsena profiliu, nežiūrint į pašnekovą, yra būdinga ne tik režisieriams ir fotografams. Ir – kitai profesijai… O, ji gerai, kaip reta kas, pažįstama mums, posovietico. Gali sakyti – kaulų čiulpuose. Kad ir ką ta profesija vilkėtų, mados, aišku, klauso laiko vėjų, jos visų laikų uniforminis rūbas buvo ir bus – šešėlis. Nesiglamžantis, nespūrantis, nedylantis, atsparus viskam, net napalmui, neretai – kaip Lietuvoje ir visame pasaulyje numylėto Vladimiro Putino atveju – priaugantis nenusivelkamai. Tik dydį pataikyk: S, M, L ar XL. Slaptosios prieblandos manufaktūros šešėlius dieną naktį audė, siuvo, grūdino (pilkumą it plieną) ir toliau, nemažindamos gamybos mastų, tik didindamos, audžia ir siuva visokių dydžių – S, M, L, XL, XXL, XXXL… Aš visada bijojau tų mažų, vilkinčių S-ais. Turbūt todėl, kad mano mama bijojo „pirdžių“, S-ai juk jos jaunystės laikais dar išvis nebuvo išrasti…

Žinau, žinau, sakysit, nebeverta pasakot tokių „užgruzinančių“ istorijų – lietuvių literatūroje jų jau ir taip nors vežimais vežk, be to, užteks gąsdinti okupantų tankais, ir vis dėlto… Kai iki mano gimimo dar buvo likę penkiolika metų, t. y. kai užėjo „antrieji“ rusai, 1946-aisiais, tėvą, įskųstą kaimyno, mergišiaus ir sukčiaus, – tais laikais, žinia, netruko iškilti „visokie padugnės“, „ką tik užraugti komunistėliai“, – nuteisė dešimčiai metų. Už nieką. Už „disputą“ bulvių lauke (už nieką teisė dešimčiai, jei nagus vis dėlto prikišai – dvidešimt penkeriems). 58-asis – Tėvynės išdavimas. Saulėtą žiemos rytą, pyškant tvoroms, tėvą išsivedė trise ledu per užšalusį Nemuną į Šančius, paltą iš kareiviško šinelio, pamuštą rudu avikailiu, pakeliui tuojau atėmė, dėl jo, sakė, vedliai net susitąsė, gražu buvo žiūrėti, ir įdavė šimtasiūlę, o namuose tuo metu jau surašinėjo (penkiese) turtą – vienintelį jo juodą kostiumą, po vestuvių paties darytą spintą, mamos kraitinę lovą nikeliuotais galais, virtuvės bufetą, sofą ir šveicarišką JAZZ firmos laikrodį, dar kažko ieškojo, badydami patalus šakėmis. Gal optikos? Optika, kaip ir šveicariški laikrodžiai, labiausiai tais laikais klausė šakių, kūjų, priekalų, spragilų. Bet čia jos būtų neužtekę – mama kiek vėliau dar gavo kvietimą į „rūmelius“ ir, palikusi kaimynei prieš šešis mėnesius pagimdytą sūnų, mano vyriausiąjį brolį, ėjo tos įstaigos, kurią žmonės jau ir dieną įprato aplenkti spinduliu, koridoriais be kėdžių, be suolų, su blausiom lemputėm palubėje, iš aukšto į aukštą, iš prieblandos į prieblandą, paskui prie vienų durų ilgai ramstė sieną, kol išvargusi atsitūpė, galiausiai ant grindų atsisėdo, ten žmonės taip sėsdavosi, kol atsisėsdavo ilgam ir labai toli, tik vakarop buvo apklausta „kviestinio“ tardytojo iš Vilkaviškio – tai jo tiek laukta. Tas mažas rusas su antakių galybe (Didžiųjų antakių protėviais) vis kėlė balsą ir kartojo žodį, kurio ji nesuprato, – „tysučiara“, ji, galima sakyti, nesuprato nieko, buvo labai jauna, devyniolikos metų, o jau ir temo, namai toli, už Linksmės kalno, už geležinkelio, pėsčiomis eiti, ir ji, aišku, bijojo… Tardymo metu dar vienas vyras sėdėjo kambario kampe ir skaitė laikraštį, užsidengęs veidą, sako, tas vyras atlikdavo „pagalbinius“ darbus, bet čia to neprireikė, staiga jis pakilo ir iš kambario išėjo, ir tada pasakojime atsiranda balta dėmė… Visa visų laikų istorija pilna baltų dėmių, jas būtina tyrinėti, dokumentuoti ir uždažyti, nepalikti baltuoti ateičiai, bet šitą reikia užsimerkus (ir, pageidautina, užkandus amą) tiesiog peržengti, tik tada pasakojimas tęsiasi: tardytojo krumpliai buvo apžėlę „gaureliais“, o jis pats – itin mažo ūgio, jai, aukštai, išlakiai moteriai, tik iki tarpkrūčio: „toks pirdžius“, ir tai ją paniekino labiausiai, tokio ūgio, sakė, kol gyva, jam neatleisianti… Žodžiu, spėju, jo dydis buvo S. O juk per karą jos šeimą dar tardė ir SS. Ilga istorija… Bet jie išgyveno. Ji išgyveno. Tėvas grįžo. Jis prakalėjo Vorkutoj už Tėvynės išdavimą bulvių lauke septynerius metus; nukritęs nuo barako stogo pateko į Abezės invalidų lagerį, ten mūrijo pečius, baltino palatas, iš po nakties surinkdavo ataušusius nabašninkus, su lazda saugodavo, kad kaliniai negertų prausimosi vandens, nuo „bankrutkės“, kurią žįste sužįsdavo, karštos dervos įsitaisė apatinės lūpos vėžį, buvo operuotas, nutarus, kad dykai šerti invalido, nors ir tokio jauno, neapsimoka, po lagerio iškart paleistas, grįžtantis traukinyje atrodė kaip Repino Volgos burliokas, kažkoks žmogus iš gailesčio susikeitė su juo kepurėmis, grįžus namo, mama tuos drabužius, vatines kelnes ir šimtasiūlę, taip pat ir kepurę, sudegino, o jis nusiskuto barzdą, atsiprausė iki „aniuolo baltumo“ ir, įkvėpdamas į įdubusią krūtinę oro, pasakė, ko labiausiai pasiilgęs – sumaigytų keptų kiaulės smegenų ir ypač „galansko“ sūrio, kurio buvo ragavęs tik kartą… Tėvo skundikas lyg niekur nieko tebegyveno už keleto namų ir sutikęs mamą, kaip ir anksčiau, merkdavo akį. Paskui, jau visai senukas, kretantis ir be dantų, burna kaip ola, merkdavo akį man. Mirties patale, slaugos ligoninėje, jau beveik be sąmonės, merkė akį seselei. Toks jau buvo – nekaltas, akis kalta… Mano tėvai baimės taip niekada ir neatsikratė, nors tėvas, kai smarkiai užkaušdavo, ir imdavo rėkti gyvulio balsu: „Duokit man čia ruskį!“, mama tuo metu skubėdavo užstumti orlaidžių…

– Tie žmonės… Jie visi tokie nuspėjami, ką? Tokie nuobodos, – Pedras prakalbo prispaustu, miaukiančiu balsu, garsus leisdamas pro nosį plonomis srovelėmis. – Atmintinai žinai, kada išduos. Kada iš baimės pristums į kelnes ir parduos. O kada įskųs, kad būtų šilčiau. Kada – iš sportinio azarto… – ir kur tas katinas man girdėtas?

– Bet…

– Nuobodūs! Verčiau tylėk! Kartu – įtartini… – antai tas balsas prieblandoje blėsta, priglunda prie žemės, riesdamas nugarą ir šiaušdamas keterą, pasirengęs šuoliui. – Įtartini visi be išimties, įtartinas, rašytoja, jei dar nežinojai, visas žmogaus gyvenimas, nuo pat gimimo!

– Bet…

– …žmogus iš prigimties geras? Lietuvių žemdirbiškos prozos humanistinis patosas? Cha cha cha!.. Duokit man šešias eilutes, kurias būtų parašęs garbingiausias iš garbingiausių, ir aš surasiu, už ką jį pakarti – kardinolas Rišeljė, „Trys muškietininkai“. Bet mes turbūt skaitom tik tai, ką patys parašom, a, senjora rašytoja?

Bandytum dar žiotis, bet…

– …Meilė, meilė, atjauta, dora, skaista, rasa, ašara Dievo aky, gerumas tas gyvenimas, kliudžiau, brisiaus galas… – Pedras po kepurės snapeliu jau netvėrė linksmybėmis. – Tie žmonės, sakai, tiesiog sau gyvena? O, aš tau papasakočiau apie kurį nori tavo sutiktąjį, išversčiau tą suskį kaip pirštinę, ir tu pakrauptum, mes leisimės gilyn, į juodas šachtas, señora, tik diržą prisisek… Serbas smuikininkas… Ar bent nutuoki, ką per karą gali daryti ploni, tik muzikai sukurti, beje, ketvirtį tono girdintys smuikininko iš Dievo malonės pirštai? Papasakočiau apie jo vizitą priešaušriais pas kaimynus, jauną makedonų šeimą, kai naktį į kaimą jau buvo įžengę serbų kareiviai, – dar ir šiandien ten kai kas rausiasi po žemę, ieškodamas nors kokio sãvo kaulo, – bet paliksiu šį tą ir tavo fantazijai, jums, korespondentai, tik sukramtyk ir į burną įdėk. Gal už jus dar ir nuryt?! – staiga jis nei iš šio, nei iš to įsiplieskė, sušnypštė svaidydamas elektros kibirkštis, net pagaugai nuėjo… – Elgeta… Ta kadaise garbinga senjora iš kilmingos giminės – gali patikėti? – prasivogusi iki ausų. Šluoja viską, kas tik pakliūva po ranka, papurtyk ją, ir iš mielos močiutės, šventųjų raštų skaitytojos, pabirs: sidabriniai šaukšteliai, samteliai ir rėteliai, medalionai, žiedai, sąsagos, laikrodis, žvakidė iš Švenčiausiosios Širdies bažnyčios, net socialinės rūpybos įstaigos antspaudas – šitą iš savo geradarės kabineto nukniaukė vos prieš keletą dienų, o, aš pãskui tą senjorą nė nespėju, – jis kikeno patenkintas nelyginant kipšas… – Karaliaus sūnus, tinginys pleibojus, motoprincas, dizaineris – šitas nuplagijavo, galima sakyti, viską, visas idėjas, savo nesugalvojo ničnieko, tyčia pasekiau jo pėdomis, – japonų stalo įrankiai, Matteo Mocchi „degančių rūmų“ židinio grotelės ir kt., o jei dar pridėsim, kad nė prie vieno savo kurto daikto nė neprisilietė… Jis ir jo soft porn žvaigždė, kurią iš sugedimo pasiryžęs vesti, plika apsivyniojusi smaugliu, kartais išvis vilkinti tik kvepalų debesėlį, užtat su Motinos Teresės rūpesčiu veide (suprask, dora, auka, atjauta, cha cha cha), apsimeta užsiimą labdaringa veikla, koks cinizmas, net man – badaujančius vaikus išnaudoti, vos nepasakiau – išnuomoti, fotografijoms, bet tie tinginiai tik tą ir veikia – apsimetinėja ir meluoja, idant, švaistydami iždą, gertų „Louis Roederer Crystal Rose“, ilsėtųsi nuo atostogų, pavargę ilsėtis vėl ilsėtųsi ir taip be galo – parazitai parazitai… Virtuvės mergaitė, kas ji? O, ji – nejau neatpažinai? – „meilus ir švelnus žvėris“, tik per medžioklę jos niekas nenušaus, su anuo duonriekiu pajuokaus pati, viskas baigsis laimingai: keturiasdešimt metų vyresnis ponas šalia, šokdinamos pasaulio viešbučių kambarinės, ūdijami tarnai – niekas taip neengia tarnų kaip buvusieji – puikybė, gangreit trigubas pagurklis ir „gelbėjimosi ratai“ ant liemens, ir tinginystė tinginystė… Pasakočiau ir pasakočiau, kas lieka iš mergaičių rasotais vainiklapėliais, kas – iš berniukų pienių pūkų galvelėmis, bet tai tooookia nuobodyyybė, – Pedras jau begėdiškai atvirai žiovavo: iš pradžių sumurkė, paskui sukniaukė, galiausiai išgirdau švilpesį, – žmogus, rašytoja, kad ir kiek aš į jį investuočiau fantazijos ir žaismės, polėkio, rizikos, provokacijos – kraujui išjudinti, yra tokia nuobodybė, tokia nuspėjamyyybė, krnmmjaaauuuu, tad verčiau pakalbėkime apie talentus. Tikrą talentą iš veln…, t. y. Dievo malonės. Chulijas Mendosa… To meno, apie kurį tau jaunuolis pasakojo, tobuliausiai išmoko – laisvės ilgesys: kai tave pasodina jau šeštą kartą, gimtinės oras, išdegintas karščio, atsiveria cinamono smiltelėj. Prakaito laše suošia jūra. O juoduma panagėse, kurią atsinešei į kamerą, – tai žemė, kurioje buvai laisvas… Tas talentas – užuosti klientą iš tolo, iš pradžių nuskenuoti jo mintis, budrumą, artimiausių dešimties minučių planus, tada panteros judesiu priartėti prie piniginės, „pederastkės“, kišenių, net slapčiausių, vidinių, galiausiai sakalo kritimu į žemę stverti grobį – prapjauti skalpeliu, perlaužtu skutimosi peiliuku (šį gali slėpti kumštyje) arba be jokio vargo paprasčiausiai atsegti, taip pat ir tą kišenę, kuri prie kliento širdies, ypač tą, tarp dūžių, tarp įkvėpimo ir iškvėpimo, išsirinkti tik tai, kas reikalinga (beje, rašytojai kaip reta pavėpusi publika), paskui lyg niekur nieko užsegti vėl ir viską padaryti taip, kad klientas jaustųsi komfortiškai, pamalonintas, na, sutik, paslaugų sferoje be to – nė pro kur. Būti apvogtai su liukso pojūčiu, senjora, – išskirtinė paslauga, kol kas už ją dar nereikėjo susimokėti, bet ateity…

Iš siaubo „nuniemusiais“, kaip sakydavo mano giminėje, pirštais atsidariau rankinę. To ir reikėjo tikėtis… Nebeturėjau ne tik piniginės su visomis banko kortelėmis. Ir – fotoaparato, mobiliojo, net aksominio maišelio su auskarais, bet nuostabiausia, kaip rankinės tamsoje išlukštentas Jirutės paketėlis: išlestas auksas ir sidabras, užtat kilniaširdiškai paliktas antpirštis – siūk sau į sveikatą, señora. Asmens tapatybės kortelė… Ją kartu su „avariniais“ 300 eurų ir lėktuvo bilietu laikiau saugiausioje vietoje, švarko kišenėje ant krūtinės, ir ką gi. Kišenė buvo tuščia. Ir – užsegta.

– Ne ne, Lietuvą mes kol kas pamiršim… – Pedras, jau pagautas medžioklės azarto, nekantriai mindžikuodamas, niūniavo sau po nosimi. – Bet mes susisieksim su tavo kontora ir pasakysim, kad tu vėluosi… Mes vėluosim… – taip filmuose niūniuoja žmogus, vaikščiodamas po savo virtuvę vienas, o tas, su kuriuo jis ką tik kalbėjosi, kuris turėjo nelaimės paprieštarauti, jau būna kompaktiškai, dalimis, supakuotas į kelioninį lagaminą plaukioti jūromis niekada nebeužsukant į jokį uostą. – Aš žinau, rašytoja, kad tu esi kelioniniame lagamine. Visi ten anksčiau ar vėliau atsiduria. Atmirštantys daiktai… Tik ne tu juos, neįsijausk, – jie tave, kurios jiems niekada daugiau nebeprireiks, išmeta iš savo ir, žinoma, iš tavo gyvenimo. Kaip jau išmetė tikras, nesudėvėtas, jausmas. Tikras juokas, tikras… Na, prisipažink, kada pavyko iš širdies pravirkti paskutinį kartą, a? Sakai, tai patirtis? Išmintis? Kliedesiai, tai – senatvė. Tas nepopuliariausias šiais laikais dalykas. Juk jau kadai tave išmetė ir net pamiršo – nuostaba. Bet labiausiai – kasdien, step by step – pamiršta atmintis, o tu ar ją dar prisimeni? Cha cha cha… Ta pabaiga, kuri ateina anksčiau, nei ateina iš tikrųjų, nes pasaulis blėsta – blėsta tavo akys, kepenys, kapituliuoja kaulai, traukiasi plaučių skliautai, o širdis… Jauti, kaip ji gniaužiasi? Kokia jau nepakanti. Pikta. Abejinga. Smulkmeniška. Užmiršusi juoktis. Finita la commedia? „Net smirda žiūrint į surimtėjusius, o amžinai jauni – tai luxus! Jaunystė veža!“ – sako griežtai sau uždraudusieji (net jei šaudytų!) senti… Ir tau, señora, aš dar galėčiau padėti – laiką sustabdysiu. Akimirksnį žavingą. Tik menka sąlyga, o tai vieni niekai: mainais kai ką pasiimsiu, kaip šiais laikais – visai smulkmeną…

Siūbuojant, kylant ir leidžiantis pajuodusioms vandens plokštumoms, ištykštančioms į molo akmenis, tirštėjant prieblandai, vėjuotai, sūriai, prisisunkusiai žalsvo švytėjimo, galutinai perpranti, kad Pedro profesija ne fotografo ir ne režisieriaus. Ir ne putino raudonojo (ką ten ta neaukštaūgių medžių, krūmų gentis…). Senesnė. Labai sena. Jos apsiausto vidus išmuštas ne pamušalu – gaisrų pašvaiste… Aukštai, negyvenamuose kalnynuose, dykynėse, kur vėjas nešioja dar tik rūko ir dūmų draikanas, trykšta žemės gelmių syvai ir garuoja karšto vandens purslai, kur dar tik jungiasi pirminiai elementai ir nė nepradėtas skaičiuoti Žemės laikas, pradžių pradžioje, iš po tų skvernų jau pažyra žiežirbos. Tebežyra kasdien, kas žingsnis. Seka tau iš paskos arba užbėga už akių – kilpuoja kelią, kartais, tik užsižiopsok, prarask orientyrus, ir tą kilpą užners tau ant kaklo koridoriaus spintoje tarp rudeninių paltų. Bet tam, žinia, puikiai tinka ir vonios vamzdis, pušies šaka, virtuvės rankena, aišku, čia pageidautinas S dydis… (Ir kodėl tie lietuviai taip strimgalviais, lenktyniaudami puola kartis?) Ar bereikia nuovokiam skaitytojui šioje vietoje dar prikergti sieros kvapą?

O jeigu aš nesutiksiu? Jei aš jo sąlygos nepriimsiu ir to prakeikto popieriaus, kurį jis man jau, be abejonės, parengė ir laiko užanty, nepasirašysiu? Krauju? Ir kada jis man jį pakiš? Juk jam užteks atpakalia ranka ar laikraščio tūta – į ją įsukta dviašmenė špaga arba lazdelė! – stumtelti mane nuo molo, ir niekas nieko. Pliumptelsiu, ir nė šuo nesulos. Kas čia manęs ieškotų. Dingsiu kaip nė nebuvusi.

Aš išnyksiu amžinai…

Už mūsų nugarų, tolumoje, kylant aukštyn į miestą, tirštumoje tarp nuauksintų bažnyčių kupolų ir bokštų, smailių, rūmų, pilių ir namų, medžių, šviesų, balandžių sugaudžia varpas… Sutirtėjęs, išgąsdintas Pedras atsigręžia, ir staiga išvysti, ką slėpė kepurės snapelis: kirai, kol čia ėjai, išlesė to senjoro akis. Snapų kirtikliais iškirto, kaip kasvakar, toli, iki pat horizonto. Klykaudami nardo dabar pro tas didėjančias akiduobes ten ir atgal, jau nei pradžios joms, nei pabaigos – taip ir sunyksta diena. Užeina naktis. Žmonės, įvykiai, prilytas batas. Akimirka, kai po svetimu dangumi lieki visai viena, be nieko, švari (ar galėtum tikėtis būti apšvarinta geriau?), toli palikusi namus ir biografiją, viską, be ko tu nesi tu, kai ničniekas tavęs negina ir nesaugo. Na, oda nebent. Tas plonytis epidermis, kurį persivilkai… Bet kas gi tave puola, tragike? Kas vejasi? Niekas, tik laikas, kuriam nuo pat gimimo esi atiduodama… Jis štai įsikūnija į ką panorėjęs, mėgsta Pedrą, labai mėgsta, ko tu bijai, bet visada buvo ir bus panašiausias į ugnį: nematoma, neužuodžiama, negirdima, nejuntama, nesama, ji slenka ir pakeliui sudegina plėnimis paversdama – vėl dulkėn sugrąžindama: princus ir elgetas, vyrus ir moteris, smuikininkus ir siuvėjas, mergaites ir mažus berniukus šilko garbanėlėmis, vagis, kunigus, pornožvaigždes, šachmatininkus, valkatas, kates. Tave. Antai kaip be vargo įveikia šią dieną, žinoma, negali sakyti, kirai čia suskrido į pagalbą, pagaliau kas ji, diena, jei net saulei, kaip teigiama, liko gyventi tik penki trilijonai kvadratu metų, ir tai visatoje – mirksnis… O tu? Girdžiu, kaip kažkas man į pat ausį kužda: na, jei jau dediesi rašytoja, tai išbandyk, ar ne per skystos blauzdos – suvyniok suvyniok tą ugnį į popierių, šiame kelyje daug pašauktų, bet mažai išrinktų. Ir – kikena. Gundo ir kikena: tik su Jo pagalba? – taip taip, žinoma, Jis visur ir visada. Kaipgi be Jo. Tik kas gi tu, mieloji, būtum be manęs? Bespalvė ir prėska. Netikra, negyva. Ir – verčiau nė nesiginčyk! – ne visa, neįdomiausia tavo dalis. Nebūtum!