Skolų knygelė f generacijai (10)
Gegužės 4 d.
1890 m. gimė Jurgis Savickis, lietuvių diplomatas ir modernistinės krypties rašytojas (m. 1952).
Bene tiksliausiai apie Savickį „Trečiame fronte“ 1931 m. yra rašęs Valys Drazdauskas: „Savickis perdėm prašmatnus, ne paprastas, bet ceremoniškas, su uodegaitėm ir su panašiais blogo tono padarais. Žodžiu, stiliuje de bonne campagnie. Dažnai nesupranti, su kuo turi reikalą: ar su menininku, ar komediantu. Perdėm palinkimas prie butaforiško, prie navatno, prie nenatūralaus. Vietoj kraujo – burokų rasalas. Savickis didis tik suktumu.“ Ekstravagantiška šeimos istorija: vedybos su kitataute, konfliktai dėl meilužės – kažkas ne visai tipinio tuometinių lietuvių rašytojų kontekste. Ir, žinoma, įvaizdis su katiliuku, smarkiai išsiskiriantis rašytojų portretų galerijoje. Sūnus tapytojas Augustinas Savickas atsiminimuose liudija, kad tėvas nemėgo sėdėti su menininkais, politikieriais ir biznieriais „Konrade“; buvęs ne pozų žmogus.
Gegužės 5 d.
1969 m. mirė poetas, prozininkas, vertėjas Teofilis Tilvytis (g. 1904).
Itin dviprasmiška, margos biografijos asmenybė; kinematografiškiausia jos dalis – gimnazijos metai Utenoje, kai šapirografu leistas literatų laikraštėlis, dainuota operetėje ir „mandrai“ šėliota. „Ištremtas“ ne tik iš gimnazijos, bet ir iš Utenos – rodos, už ateizmo proveržius referate ir laikraštėlyje. Į avangardizmą pretenduojantys eilėraščiai – nei Majakovskio, nei Bukowskio stiliaus. Ypač kairiesiems šiandien patiktų jo poetinis antiklerikalizmas, jeigu nuo jo būtų nubrauktos dulkės. Parodijų knygos „Nuo Maironies iki manęs“ pretenzija atpažįstama ir šiandien: ritualizuotai nuvainikuoti autoritetus (Dieve, koks vis dėlto tai nuobodus užsiėmimas).
Gegužės 7 d.
1942 m. gimė išeivijos mokslininkė, literatūros tyrinėtoja Violeta Kelertienė.
Kovo mėnesio „Metuose“ Aušra Jurgutienė, užsimindama, kad traumos teorija veda ir prie postkolonializmo problemų, kalbasi su Violeta Kelertiene, kuri konstatuoja: „Išeivių problemas geriau supratau tada, kai atsirado traumos teorija. Visi išeiviai dėl priverstinio pasitraukimo iš Lietuvos buvo traumuoti. Tai juos padarė tokius, kokie jie buvo. Jie gyveno savo pačių sukurtuose getuose – ir fizine, ir dvasine prasme.“ Pokalbis nebanalus ir asmenybė simpatiška. Nors traumos teorija man kelia abejonių dėl to, kad, ja įtikėjus, baisiai sunku kvalifikuoti ribas tarp išorinės ir imanentinės traumos.
Tą abejonę sustiprino Viktoro Gerulaičio laida, kurioje jis klausė Mindaugo Nastaravičiaus: „Kodėl jūs neemigravote?“ Bijau, šiuo atveju irgi tektų kalbėti apie traumą (bet ne Mindaugo).
Gegužės 26 d.
1859 m. mirė Karolina Praniauskaitė, žemaičių poetė ir vertėja (g. 1828).
Apie Karoliną Praniauskaitę įprasta galvoti kaip apie poetę Baranausko šešėly: norėčiau sulaukti monografijos, kurioje išaiškėtų, kad būta kiek kitaip. O dar geriau – meninio filmo, kuris būtų įdomesnis už „Blindą“. Vien ko vertas romantizuotas, nelabai tikroviškas epizodas, kai, grįžęs iš dvasinės akademijos į Uteną pas širdies seserį, Baranauskas jau randa tik žemės kauburėlį. Nors gal geriausia, kai filmai sukami skaitančiųjų galvose. Mirė trisdešimt vienų, jaunesnė už dabartinę mane; džiovos požymių atsirado vaikystėje. Nuo septynerių rašė eilėraščius, vyresnysis brolis stačiai kovojo su „poetomanija“, šaipydamasis iš jos jautrumo. Galbūt tik pagreitino ligą; troškimo rašyti nenustelbė. Kitas brolis, Otonas, kunigas ir Motiejaus Valančiaus sekretorius, vėliau skatino rašyti ir rūpinosi leidybos reikalais.
Gegužės 27 d.
1902 m. gimė Stasys Santvaras, poetas, publicistas, dramaturgas, lietuviškų operų libretų autorius, operos solistas (m. 1991).
Aptikau Vytauto Kubiliaus straipsnį „Stasys Santvaras“, kuriame taip referuojamas vienas draminis Santvaro veikalas: „Tik pjesėje „Moterų santarvė“ (parašyta 1943 m.) teigiamoji programa – „aš tikiu, kad mūsų laikų moteris gali ir save, ir visą žmoniją perauklėt“ – palydima komiškų scenų ir komiškų dialogų. Jaunos architektės teatro rūmų projektas pripažįstamas pačiu geriausiu, bet negali būti užbaigtas ir realizuotas be vyro pagalbos. O feminisčių sąjunga neįsileidžia vyrų į savo tarpą, niekindama jų padermę. Feministės kaltina šių laikų vyrus, kad jie „pavirto žudikais ir žvėrim“, kad atima iš moters – „pasaulio motinos“ – jos vaikus ir nužudo, kad trukdo moterims atlikti „didelių darbų ir žygių“. Bet paslapčiomis feministės ieško meilužių. Pjesės komizmas grindžiamas programinių šūkių ir konkrečių veiksmų kaktomušomis.“ Aišku, iš karto susidomėjau. Feminizmo recepcija vyrų kūryboje – ne toks ir dažnas reiškinys. Pjesę (dekonstrukcijos sumetimais) galėtų pastatyti „Feministinis Frontas“ ar kiti mieli idėjiniai saviveiklininkai.
-
1956 m. gimė Aušra Jurgutienė, literatūros tyrinėtoja, humanitarinių mokslų daktarė, profesorė.
Naujoje Aušros Jurgutienės monografijoje „Literatūros suvokimo menas. Hermeneutikos tradicija“ (LLTI, 2013) – ir skyrelis pavadinimu „Vinco Mykolaičio-Putino versija“, kuriame racionaliai paaiškinta, kaip Putinas, rašydamas disertaciją iš Vladimiro Solovjovo teurgijos, ją (nesąmoningai?) paneigia. Pagaliau kritikuojama ir gražbyliaujanti Putino humanistinės meno teorijos retorika; turbūt pirmas atvejis kultūroje. Bet man dar įdomesnis skyrelis apie Vandą Zaborskaitę, kuriame jos knyga „Eilėraščio menas“ akcentuojama kaip nauja interpretacijos kryptis, pamynusi vulgarų propagandinį literatūros sociologizavimą. Pati Jurgutienės monografija – titaniškas darbas; sunku ir įsivaizduoti, kad vienas žmogus gali aprėpti tiek teorijų.
Gegužės 30 d.
1933 m. gimė poetas, vertėjas Jonas Juškaitis.
Nepaliauju stebėtis neįprasta Juškaičio poetine vaizduote, kuri man atrodo nesąmoningai erotiška. Pavyzdžiui, reprezentacinis eilėraštis iš rinkinio „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“: „Vilnis viršūnėj auksu plykstels, / Ji, mėlyna, dejuoja. / Oi žeme! Tarp žvaigždynų klyksmas / Išdildo raukšlę juodą. // Duok mėlyną žibutę pirmą: / Tegu apšvies likimą.“ Gaivalų jungtis, intymumą rezonuojanti akustika (nors tasai klyksmas, kaip numanoma, gulbių) – atsiribojant net nuo to, kad mano ir jaunesnėms kartoms Juškaičio retorika gali kelti įtarumo dėl šiandien jau kiek pakitusios kalbos: net ir vien formaliai žvelgiant, jaustukai ir šauktukai poezijoje beveik išnykę.
-
1884 m. gimė Vosylius Sezemanas, filosofas, vertėjas, kritinio realizmo atstovas, filosofijos profesorius (m. 1963).
Norėčiau dabar paskaityti Sezemano „Estetiką“ ir iš naujo persvarstyti grožio sąvoką: ar tikrai visiems būdingas estetinis nusistatymas, kuris padėtų bent dėl šio to susitarti. Zaborskaitė „Autobiografijos vietoje“ perpasakoja Eugenijaus Meškausko prisiminimus, veikiausiai jau po grįžimo iš lagerio (Sezemanas 1950 m. buvo apkaltintas antisovietine veikla ir ryšiais su sionistinėmis organizacijomis, ištremtas į Sibirą): „Parašiau vienai studentei penketą iš logikos, nors nelabai girdėjau, ką ji pasakojo; ji buvo nepaprastai graži ir aš tik žiūrėjau į jos grožį, negirdėjau, ką ji sakė, bet parašiau penkis.“ Šiandien skaitančiajai feisbuko generacijai akivaizdus būtų tik seksizmas; man ne, man suprantama toji klaida, neteisingumas ir silpnumas. Estezės nuodai, gyvybingesni už silpnaraumenį politinį korektiškumą.
-
Laidoje „Ką man skaityti“ kalbinamos merginos, skaitančios viešajame transporte, – viena, netgi labai apsiskaičiusi, sumaniai referuoja, ką sužinojo iš knygos apie kiną. Kitai, poetei, gyvenančiai Londone, dingojasi, kad žmonės metro neskaito to, kas jiems iš tikrųjų įdomu (pavyzdžiui, detektyvų), o skaito, tarkime, Dostojevskį, kuris juos reprezentuoja kitiems kaip tauresnius ir intelektualesnius. Pagalvojau – juk Dostojevskis irgi yra ne kas kita, kaip dvasingi detektyvai, kuriuos skaitė daugybė Sovietų Sąjungos piliečių (nebuvo tiesiog kitų pramogų), tačiau tai, manding, nepridėjo jiems nė gramo taurumo. Kai neseniai važiavau autobusu, šalia angliškai kalbėjosi studentės iš Filologijos fakulteto (tikriausiai mainų programa ar pan.). Viena jų, malonios, mažumėlę bohemiškos išvaizdos, guodėsi: „Man reikės perskaityti šešis šimtus puslapių… „Idioto“. O paskui dar reikės skaityti „Aną Kareniną“ ir „Nusikaltimą ir bausmę“. Nežinau, kada spėsiu.“ Mintimis nevalingai grįžau į prisiminimus, kaip antrame kurse, kai ėjome rusų literatūrą, naktimis rijau visą Čechovą (nors nemažai ką buvau skaičiusi mokykloje; Dostojevskio su Tolstojumi – visus esminius kūrinius). Paryčiais nusnausdavau kokias keturias valandas ir eidavau į paskaitas. Buvo nuostabūs laikai, nereikėjo antidepresantų.
-gk-
