Nimfomanė

Dauguma kalbėtojų apie Larso von Triero „Nimfomanę“ skuba pabrėžti – tai nėra pornografinis filmas. Viena vertus, kur buvęs, kur nebuvęs tose kalbose šmėsteli nusivylimas, kita vertus, vaikiška nuostata – suprask, jeigu tai būtų pornografinis filmas, mes apie jį nekalbėtume, net jeigu tai būtų neįtikėtinai geras pornografinis filmas. Mat pornografija, pagal apibrėžimą, turėtų kelti žiūrinčiajam susijaudinimą. Kaip rašytų recenziją toks sujaudintasis, kaip jis išlaikytų savąjį mokslinį šaltį? Ne veltui kalbant apie „Nimfomanę“ vengiama vartoti žodį „patiko“ – jis skambėtų kažkaip nekorektiškai.

Kadras iš filmo „Nimfomanė“

Taigi mokslingas žiūrovas būtų linkęs laikytis aseksualaus Seligmano, kuris klausosi nimfomanės Džo istorijos, pozicijos. Tiesa, Seligmanas ne tik klauso, jis ir normalizuoja – vis iš naujo pabrėžia, kad Džo gyvenimo istorija nėra amorali ir jos prigimtis toli gražu nėra demoniška. Negana to, jis įnirtingai ieško Džo patirties analogų tose kultūros srityse, kurios nėra tiesiogiai siejamos su seksualumu – žvejyba, muzika, matematika, kas tiktai norit. Taigi Seligmanas gina Džo gyvenimo istoriją, viena vertus, remdamasis sąsajomis, kita vertus, gyvu įrodymu, kad štai bent vienas klausytojas klausosi ir nešiurpsta. Tai nėra joks griežtai mokslinis Džo normalumo (atitikties natūraliai žmogiškai prigimčiai ar apskritai fundamentaliems pasaulį valdantiems dėsniams) įrodymas – veikiau tai yra terapeuto, kuris siekia padėti, strategija. Jeigu prisimintume kiek ankstesnį Triero depresijos trilogijos filmą „Antikristas“, jame irgi manipuliuojama tam tikru terapiniu (arba tiksliau – pseudoterapiniu) santykiu. Visgi ten taikytas gydymas buvo ne tik neefektyvus, bet ir iš esmės netaisyklingas. Gydyti vaiko netekusią žmoną imasi vyras, beje, ir pats išgyvenantis tą patį gedulą. Negana to, jų terapija neturi jokios struktūros ar rėmo, taigi gana natūraliai išsigimsta į tikrą orgiją miške, kur kalba gyvūnai ir demonai, o finale triumfuoja tragikomiška destrukcija. Užtat Seligmanas kur kas subtiliau padeda savo ligonei ir didžiausias to įrodymas yra tai, kad įpratusi save niokoti (iki kraštutinių mazochizmo apraiškų) ir netgi pokalbio su Seligmanu pradžioje tik ant savęs ir savo netikusios prigimties kaltę vertusi Džo išties pasikeičia. Finale ji tiek pažengusi, kad tampa pajėgi kaip reikiant supykti net ant paties pono Seligmano – jį nimfomanė tiesiog nušauna. Visgi nušovimo momentą mes tik girdime, jam išplaukiant į pusiau realybės sferą. Taigi ši scena atrodo kaip pačios Džo fantazija, kurioje ji ryžtingu judesiu nukerta paskutinę priklausomybės šaką ir patraukia savais keliais.

Kadras iš filmo „Nimfomanė“

Trieras yra kažkada pasakęs, kad vyrai jo filmuose yra nieko nesuprantantys idiotai. Šiam režisieriui įdomios tik moterys, su kuriomis jis pats tapatinasi. Dažnai tai būna rašančiųjų apie jo filmus argumentas, esą būtent dėl to jo nuomonė apie moteris nėra svarbi. Kam gi įdomūs moterų kailiuose tupintys vyrai? Žinoma, moterų klausimu daug natūraliau būtų nagrinėti šūsnis nepaprastai turtingų moterų režisierių darbų. Tiesa, kada paskutinį kartą matėte moters režisuotą filmą? Be to, kas yra moteris ir kas yra vyras? Visgi akivaizdu, kad Trieras apie moterį kalba kaip apie anima – žmogaus psichikos savybes, kultūriškai priskiriamas moteriai, o jam tai visų pirma yra jausmingumas, aukojimasis ir transcendencija. Su šiais kauliukais režisierius žaidė jau nuo seno, užtenka prisiminti su Dievu kalbančią Bes filme „Prieš bangas“. Visgi kas atsitiko depresijos trilogijoje: šios anksčiau veik garbintos moterų savybės pateko į bėdą – prie jų prilipo blogio etiketė. Užtat „Antikristą“ išties žiūrėjau su šleikštuliu ir, tiesą sakant, negaliu savęs priversti nesigailėti, kad jį žiūrėjau – būtų užtekę perskaityti aprašymą. Galbūt tai yra mano asmeninė silpnybė, tačiau labai nemėgstu visokių velniškų dalykų. Vis dėlto būtent tai ir yra puikus įrodymas, koks aktualus galėtų būti kalbėjimas apie niekingąją pinčiuko peklą. Juolab kad man pragaras, velniai, o ir apskritai nuodėmė kaip tokia nuo gilios vaikystės yra tvirtai susieti būtent su seksualumo arba geismo plotme. Būtent šią sąsają išryškina „Antikristo“ herojės atradimas, kad pati moters prigimties esmė yra jos demoniškumas. Džo šitą moterišką blogį pamėgina įgyvendinti savo realiame gyvenime su nutrūktgalviška drąsa, netgi naivios revoliucionierės aureole (ak, tryriška ironija). Jos blogis yra apčiuopiamas, realistiškas, „apsėdimo“ įvaizdis nebedominuoja, vos ataidi. Galime palyginti: „Antikriste“ susižavėjęs snaigėmis vaikas iškrenta per balkoną, kol jo tėvai aistringai mylisi ir netyčia nepastebi, kad jis pabudo; „Nimfomanėje“ identiška scena įvyksta po to, kai Džo sąmoningai apsisprendžia palikti vaiką ir išeina ieškoti kūniškų malonumų. Apskritai Džo, ko gero, yra pati sąmoningiausia Triero veikėja, kokią tik jam yra iki šiol pavykę sukurti. Būtent jos sąmoningumas leidžia jai atsigręžti ir sistemingai peržvelgti savo gyvenimo istoriją, kas savo ruožtu įgalina prisiimti atsakomybę už savo poelgius ir rinktis, kaip gyventi toliau. Jeigu Džo laikytume tam tikru jos pirmtakių, veikusių ankstesniuose Triero filmuose, tęsiniu, galėtume sakyti, kad sąmoningumo būklę pasiekusi moteris pagaliau nustoja save tapatinti su jai tokiais pažįstamais pirmykščiais blogio vaizdiniais ir palieka juos ten, kur jų ir vieta – kolektyvinėje pasąmonėje. Tuomet visos peklos su įmantriais jų gyventojais lieka funkcionuoti tik kaip vienas iš žmogiškos patirties turtingumo aspektų.

Štai taip Trieras užbaigia depresijos trilogiją – kaip feministinis režisierius. Šitoje šviesoje netgi režisieriaus stilistiniai fuksai, jo nuorodų ir nuorodų į nuorodas žaidimai, sprogstančios mašinos ir netgi pats akiplėšiškas žodis „nimfomanė“ , ypač kartojamas iš tylos užklumpančių „Rammstein“, skamba kaip triumfas. Išties, žiūrint į filmą kaip moters transformacijos ciklo pabaigą, visos tos fanfaros atrodo tikrai simpatiškai. Visgi galima tik spėlioti, ką Trieras veiks rytoj. Galbūt toliau depresuos, netikėtu mostu vėl išmušdamas moters pamatą jai iš po kojų, o gal pagaliau imsis vyro, pavyzdžiui, išmokys jį valgyti rankomis, nebe šakute. Mat vyras kol kas Triero pasaulyje egzistuoja tik kaip pusžmogis, žmogus-automatas arba mutantas vėžliukas nindzė. Geriausiu atveju jis žavi tuo, kokiu mįslingu algoritmu vadovaudamasis pakelia ir nuleidžia įvairiausius daiktus. Natūralu, kad su tokiu vyru susidūrusiai moteriai meilė ir tegali tapti tik noru būti pakeltai ir nuleistai tų pirmykščių rankų, nesugadintų mąstymo ar sudėtingų jausmų.

P. S. Šitas straipsnis gulėjo elektroniniame stalčiuje daugiau kaip mėnesį. Keista, filmas man juk taip patiko, o kalbėti apie jį vis tiek nepaaiškinamai baisu.