Kas trukdo mums uždirbti? (IV)

Pinigų keliami jausmai yra dalykas, dažniau trukdantis, nei padedantis mums uždirbti.

Kokius jausmus jums kelia pinigai? Kai galvojate apie juos, kokios emocijos vyrauja – džiugesys ar nerimas? Pirmiausia įsivaizduojate jų perteklių ar stygių? Iš pradžių pagalvojate apie pajamas ar apie išlaidas? Kai girdite apie kitų žmonių praturtėjimą, džiaugiatės dėl jų ar pykstate, kad pasisekė ne jums? O gal pavydite? Kaip jaučiatės, gavę atlygį? Nusipelnę jo? Ar niekad nėra buvę taip, kad jautėtės neverti gautų pinigų? Ar būna, kad kažkieno pokalbiai apie pinigus jus užgauna, o gal supykdo? Ar supykdo labiau nei pokalbiai apie gėlių rūšis, vaikų sauskelnes ir žvejybos būdus? Jei taip, dėl kokių priežasčių taip yra?

Nors feisbuke kur kas dažniau nei apie uždirbti trukdančius ir padedančius dalykus rašau apie dvi kates, darbą mokyklose, atostogų nuotykius, keliones po Lietuvą ir matytus filmus, kartkartėmis kokiam skaitytojui išmuša saugiklius ir mane užgriūva kaltinimų lavina, kad „kalbu vien apie pinigus“. Pirma, rezonuojančias temas pastebim geriau. Antra, man pinigų tema iš tiesų kelia tokias pat emocijas kaip ir obuolių veislių, maudynėms tinkamiausių ežerų ar perskaitytų knygų temos. Kadangi ankstyvoje jaunystėje skurdau, o vėliau su patirtimi ir kūrybine drąsa augo ir mano pajamos, kalbėti tiek apie patirtus nepriteklius, tiek apie mažas savo finansines sėkmes man vienodai paprasta. O pasidalinti dalykais, padėjusiais man išbristi iš skurdo, tikrai negaila.

Mes, lietuviai, esame išmokyti slėpti savo (dažniausiai nedidelius) atlyginimus – žiūrėk, darbuotojams tarpusavyje pasikalbėjus paaiškės, kad vienas gauna keliais šimtais litų daugiau už kitą, reikės ir tam algą kelti. Slepiame dažniausiai tai, dėl ko gėdijamės, ar ne? Taip pat sunku pradėti kalbą dėl atlyginimo kėlimo – irgi kažkaip nesmagu, kažkaip… gėda. Neseniai vos prabilusią apie mokesčius, mane kaipmat apspito patarėjai, aiškinantys, kaip sumokėti jų kuo mažiau. Palaukit, mielieji, man mokėti mokesčius – malonumas. Man tai reiškia, kad dirbu ir uždirbu, ir mokesčiai – viso labo šio iš esmės smagaus proceso dalis.

Tačiau ne baimė prabilti apie pinigus ir ne nenoras mokėti mokesčius yra blogiausias dalykas. Blogiausias dalykas, mano galva, yra neapykanta patiems pinigams ir jiems suteikiamas gėdos, nešvaros, nedvasingumo šleifas. Pataisykit mane, jei klystu, tačiau pinigai tėra viso labo popierėliai, kurie ilgainiui nušiūra ir yra pakeičiami naujais. Tiesą sakant, ir tuos popierėlius vis dažniau keičia tiesiog skaičiai kompiuterio ekrane, kai vis daugiau operacijų atliekame internetu. Ar tie popierėliai ir tie skaičiai ekrane patys savaime yra blogi, gėdingi?

Jie tėra mūsų kažkam skirto laiko ekvivalentas, atitikmuo, leidžiantis mums tą savo skirtą laiką lengvai paversti kitkuo – mokesčiu už būstą, vakariene restorane, burnos higienos procedūra ar auka labdarai. Jie nėra tikslas. Jie, tie popierėliai, tėra priemonė. Taip jau yra, kad gyvename visuomenėje, kurioje ta mainų priemonė yra pinigai, kaip kadaise Pietų Amerikoje indėnams tokia priemonė buvo kakavmedžių pupelės. Žinoma, galime prašyti atlyginimo puponautais arba plunksnomis, jei mums toks atlygis kels mažiau neigiamų emocijų. Tačiau, kaip galite įsivaizduoti, atsiskaityti puponautais bus kiek sudėtingiau nei litais.

Kaip suvokti, kokius jausmus mums kelia turtas? Neseniai vienoje knygoje radau neblogą pratimą: susidarykite nedidelį sąrašą turtingiausių savo pažįstamų. Surašykite žmones, kuriuos pažįstate iš matymo, vyrus ir moteris, visai nesvarbu, kokio amžiaus, ir kol darysite tą sąrašą, neskaitykite teksto žemiau.

O dabar susirašykite blogiausias tų žmonių asmenines savybes, ateinančias jums į galvą.

Tiesą sakant, buvau nustebusi. „Šaltas“, „arogantiška“, „paviršutiniškas“, „lėkšta“ – parašiau net apie man patinkančius žmones. Pratimo esmė – pažvelgti giliau į savo vidų ir suvokti, kad pinigus daugelis nesąmoningai laikome blogų dalykų šaltiniu. Sakoma, kad mūsų pasąmonė mus nuoširdžiai saugo nuo to, ką laikome blogiu. O kai į pinigus žiūrime tiesiog kaip į pinigus, neteikdami jiems papildomo emocinio krūvio, jie į mūsų gyvenimą ateina kur kas lengviau.