Gabo žvilgsnis į tolį

Naktys. Ten, kur stovėjo Gabrielio Garcíos Márquezo lopšys, Arakatakoje, nebėra nieko, net tuštumos. Jei eisi vienas, praeisi pro tą vietą, lyg ji nuo neatmenamų laikų būtų tik niekam nereikalingo akmens gabalas. Bet staiga į tą vietą beda pirštas:

– Ten gimė Gabito, ten stovėjo lopšys.

Ir tada tuštuma įgauna formą, pasidaro konkreti, virsta vieta, kuri, nors ir neegzistuoja, turi pavidalą, lyg skaitytum apie ją romane. Jo paties sukurta legenda apgaubia tą erdvę, ir tuomet jau vaizduotė prišaukia telegrafininką, Gabito mamą, senelius ir knygas, o namas, kuriame gimė „Šimto metų vienatvės“ autorius ir kuris iki tol legendiniame žemėlapyje dar buvo apgaubtas rūko, ima panėšėti į stovinčius jo romanuose. Vaizduotė ir faktai, tikrovė ir pasakojimas.

Ir viskas tik todėl, kad žvelgei į tuštumą, o namų prižiūrėtojos pirštas staiga atgaivino šitos sustingusios vietos praeitį – vietos šalia didžiulių medžių, užimančių dalį kiemo ir vis dar tokių pat vaiduokliškų kaip ir tais laikais, kai čia gyveno Gabo šeima, o jis pats dar buvo vaikas.

Netikėtai toje tuščioje erdvėje, kurioje nieko nėra, pasirodo moteris ilgais žilais plaukais, ji išnyra lyg koks vaiduoklis iš šito tuščio namo gilumos. Jei būtų užėjusi audra, ji tą audrą būtų sustabdžiusi vien savo žvilgsniu, giliu ir abejingu, – kaip ir tų moterų, kurių portretus nutapė Gabrielis García Márquezas. Jai praėjus pro šalį lieka jausmas, kad ji kažkokio vidinio uragano, kuriam vardą galėjo sugalvoti tik Gabo, dalis.

Reikia paklausti jos vardo, sužinoti, kas ji tokia. Pirštu rodanti mergina žvilgtelėjo į arogantiškai nueinančios moters nugarą ir tarė, lyg tarp kitko:

– Soledad Noches*.

Toldama ji atrodė lyg naktis, judanti į niekur; tiesą sakant, nemačiau, kad būtų išėjusi pro kokias nors duris, atrodė, tarsi ir toliau sklandytų tarp mūsų ore. O kai išėjome į dulkėtą gatvę ir patraukėme takeliu palei tvenkinį, kur kažkada gulėjo (ir vis dar guli) priešistoriniai Garcíos Márquezo žymiausio romano akmenys, pamatėme vyrą, besisupantį dailiame mediniame krėsle. Jis rūkė ilgą karibietišką cigarą ir vilkėjo baltais marškiniais bei anglies juodumo kelnėmis. Pirštu rodanti mergina pasakė:

– Tai Nelsonas Nochesas, Soledad brolis, buvęs Arakatakos meras. Juodu buvo draugai su Gabo, arba Gabito, kaip jį čia vadino. Jau daug metų Arakatakos telegrafininko sūnus nebuvo lankęsis savo kaime, bet Nelsonas, žvelgdamas į tolį, mėgaudamasis cigaru ir besisupdamas krėsle, apgaubtas gatvės karščio ir dulkių, vis dar kartodavo: „Gabito? Vakar čia buvo, lošėm kortom.“

Paskui nuėjom apžiūrėti ledo, kur Garcíos Márquezo senelis buvo nusivedęs savo anūką, ir taip paliko jo atmintyje vieną ryškiausių metaforų, paženklinusių jo kūrybą. Ten buvo ledo tuštuma. Mano palydovė vėl bedė pirštu:

– O ten ledas.

Arakatakoje apie viską kalbama esamuoju laiku, kaip ir romane „Šimtas metų vienatvės“. Ledas yra, Gabo buvo vakar, Soledad tebevaikštinėja, lyg braidytų po puslapius, kuriuose skraido tikri netikros istorijos personažai, gimę (ir gyvenantys) Arakatakoje.

Dienos. Yra tokia nuotrauka, kurioje Gabrielis García Márquezas apsivilkęs mėlynu kombinezonu, daugelį metų buvusiu jo darbiniu drabužiu. Į gatvę – su raštuotu švarku ir auliniais batais; darbe – basas vyras su kombinezonu priešais rašomąją mašinėlę.

Jo kompanionas toje nuotraukoje – Juanas Carlosas Onetti, laikantis iki pusės nurūkytą cigaretę. Abu susimąstę, García Márquezas atrodo toks, koks yra, toks, koks liks šalia jo buvusiųjų atminty, – žmogus, kuriam rūpi ir kuris klausinėja. Jo žvilgsnis – liūdno žmogaus, kuris klausydamasis kitų atrodo taip, lyg būtų iš kito pasaulio, lyg būtų ką tik pažadintas ir sugrąžintas į realybę.

Stokholme, per visą tą šurmulį, kai jį supo šimtai su juo švenčiančių kolumbiečių ir daugybė iš Kolumbijos ir Barselonos atsiųstų gėlių, jis atrodė patenkintas visu tuo rumbos ritmu. Ir vis dėlto jo žvilgsnyje visuomet būta kažin kokio liūdesio, jo atspindžių yra ir nuotraukoje su Onetti.

Lyg būtų apniukusi diena ar jo galvoje būtų sukęsis kažkoks neišspręstas klausimas, sielvartas, García Márquezas buvo visąlaik apsuptas to jausmo. Tas pats jausmas ryškus ir toje garsioje nuotraukoje, kurioje jis dar jaunas žurnalistas ir kažkur, gal Barankiljoje, kalba telefonu. Gabo neturėjo juoko užtaiso, bet visada turėjo klausimų; aplink jį kiti juokdavosi, o jis tik žiūrėdavo, ir jo žvilgsnis visada būdavo nukreiptas į begalybę.

Tie, kurie atkreips dėmesį į jo žvilgsnį (netgi tada, kai iškiša liežuvį (garsioje Indiros Restrepo nuotraukoje) ar kai ploja savo draugams (Álvaro Mutisui, Carlosui Fuentesui…), pastebės tame žvilgsnyje liūdesio, kurį jam siuntė gyvenimas, ženklų. Taip buvo tol, kol galiausiai, atminčiai visai sumenkus, jis vėl susigrąžino jaunuolį, kurį savyje nešiojosi, ir pradėjo elgtis taip, lyg nebeturėtų jokių skubių reikalų, jokių siužetų, jokių neparašytų straipsnių ir romanų, nieko, netgi nepasiekiamo horizonto. Lyg metai (ir laikas bei viskas, ką šis atsinešė su savimi) būtų sustoję, kad daugiau nebereikėtų jų įvardinti.

Tada jis pasidarė rūpestingas ir laisvas, vis siūlė savo pagalbą ir nuolat šypsojosi. Panėšėjo į vaiką, apie kurį pasakojo savo vaikystės prisiminimuose, visada stengėsi būti kuo svetingesnis šeimininkas, netgi tiems, kurie gyveno su juo. Skambindavo telefonu, kad parūpintų svečiams ledo, ir stengdavosi dalyvauti pokalbiuose, į kuriuos įsiterpdavo, kai tik susigaudydavo, apie ką kalbama, pasakydamas ką nors, kas jam atrodė tinkamiausia tą akimirką.

Paskui išeidavo laukan atsisveikinti su mumis ir toliau šnekučiuodavosi, o pokalbis dažniausiai prasidėdavo taip: „Prieik arčiau…“ Jau tada Gabo tai tardavo su šypsena, lyg lauktų, kad aplinkiniai jam pasufleruotų, apie ką kalbama, jis jau nebeklausinėdavo apie politiką ar Ispaniją, ar bendrus draugus. Nuolat kartodamas klausimus, jis vis tiek liko be atsakymų, bet jo veidas pralinksmėjo, lyg būtų begrįžtąs arčiau žemės, galbūt į tą vietą, kur jo kasdien laukė Nelsonas.

Arakatakos vakarai. Vieną tokių vakarų Mercedes, jo žmona, mus nusivedė į karibietiškų ritmų barą. Buvo toks dėmesingas, lyg nieko daugiau pasauly nebūtų buvę. Jo rankos, jau paženklintos amžiaus dėmių, kaip ir pirštai, judėjo pagal ritmą ir kartais jis atsilošdavo kaip ir tose nuotraukose, kuriose, galima justi, jis laukia, kol jo ko paklaus. Lyginant su ta nuotrauka, kurioje šalia jo Onetti, ir su daugybe kitų, buvo akivaizdu, kad tąkart jis šypsojosi taip, lyg būtų šokęs Arakatakos dulkėtų dienų laikais. Juokas. Ir tūkstančio demonų vertas drovumas. Sykį, praėjus kiek laiko, jis paskambino man į Bogotą. Vienas jo geras draugas tikėjosi jį prikalbinti perskaityti pranešimą viešame knygos pristatyme. Netgi oficialiai jį įrašė tarp organizatorių.

García Márquezas tiesiog sprogo pykčiu. Jis juk nekalbąs viešai, nežinos, ką sakyti! Vieną kartą Madride perskaitė apsakymą, – viskas! Ir per pokalbius leisdavo šnekėti kitiems, jis pats tik įterpdavo (kaip sakydavo Jorge Luisas Borgesas apie save) išmintingas pauzes. Tai nebuvo apsimestinis drovumas, jis buvo tikras, tarsi kokia įgimta liga.

Kad pralaužtų ledus, savo pirmuose namuose Barselonoje, Kaponatos gatvėje, jis buvo įrašęs juoką, kuris automatiškai pradėdavo skambėti, kai kas įžengdavo pro duris. O paskui jau būdavo nuo ko pradėti, ir pokalbis rutuliodavosi, lyg jie su svečiu jau būtų valandų valandas kalbėjęsi.

Jau susirgęs vėžiu, buvo atvykęs į Madridą. Nukamuotas chemijos, miegodavo vos ištaikęs progą ir nuolat snūduriuodavo. Vieną tokį kartą lydėjome jį į Madrido kalnus – vežamas automobiliu, jis miegojo, kol nuvyko į vietą, kur jo laukė žurnalistikos studentai – jiems turėjo papasakoti apie savo reportažą „Noticia de un secuestro“ („Pagrobimo naujienos“). Atrodė palaužtas laiko skausmo ir sielvarto, gal netgi liūdesio, kurį sukėlė suvokimas, kad jis visų vyriausias; visgi Gabo tebebuvo geriausias iš žurnalistų, taigi atsisėdo tarp jaunuolių ir pradėjo pasakoti. Būtų galėjęs šimtą metų kalbėti apie žurnalistiką, tarsi žurnalistika būtų buvusi vienatvės priešingybė.

Kartą mačiau jį po jo agentės Carmen Balcells langais Barselonoje. Ir ten žvelgė nuotraukose jau matytu žvilgsniu. Norėdamas užkalbinti pasakiau, kad būtų gerai kada nors dar paimti iš jo interviu: „Nenoriu numirti, negavęs iš tavęs interviu.“ Atsakymas atskriejo įprastai greitai: „Tai nemirk.“ Jis nemėgo dalinti interviu, nes jam patiko uždavinėti klausimus.

1981-aisiais, kai jau buvo parašęs savo legendinę knygą, „Paris Review“ nusiuntė Peterį H. Stone’ą paimti iš jo interviu. Stone’as paklausė, ką jis veikia, o šis jam atsakė: „Esu visiškai įsitikinęs, kad dar parašysiu geriausią savo gyvenimo knygą, bet nežinau, kokia ji bus nei kada ją parašysiu. Kai kažką tokio jaučiu, – o jau kurį laiką jaučiu, – stengiuosi būti labai susikaupęs, kad galėčiau tą kažką pagauti, kai tik prisiartins per reikiamą atstumą.“

Gali būti, kad tas ilgesingas žvilgsnis į tolį visad ir buvo tos nuojautos padiktuotas susikaupimas belaukiant to kažko. Bent jau turėjo toks būti nuo tada, kai Gabo parašė savo nepakartojamą romaną.

„El País“, IV.17

Vertė Vaida Bitinaitė

 * Isp. soledad – vienatvė, noche – naktis.