Eilėraščių vertimai
Jaunosios kartos latvių poetas Martas Pujatas (Marts Pujāts, g. 1982) išleido trečią poezijos rinkinį „Eina švieson pati lempa“ („Nāk gaismā pati lampa“) ir pernai pelnė žurnalo „Latvju Teksti“ poezijos apdovanojimą, o šiais metais gavo Latvijos literatūros metų premiją už geriausią praėjusių metų poezijos rinkinį. Šiame kukliame 38 puslapių rinkinyje poetas bando sukelti transcendencijos ir nežinomos akivaizdos jauseną, priartinti prie kosminės arba metafizinės patirties. Jo proziška intonacija ir dalykiška, ir ironiška, kasdienybę jungianti su paraleliniu pasauliu. Viena jo poezijos ypatybių – intelektinis žaismas su poetui būdingu vandens motyvu.
Keli M. Pujato eilėraščiai publikuoti užpernai išleistoje šiuolaikinės latvių poezijos antologijoje „Pavasaris bus kaip visuomet“ (vertė Erika Drungytė).
- Gimiau po tūkstantmečio virsmo ir prislėgė mane sunki tuštybė. Anam tūkstantmety gimusieji pasaulį suvokė savaip, nesuprantamas man jų menas ir mokslas. Jiems bepigu su vokišku demonišku ekranu, o man šičia tai fiziška, tai daiktinė tuštybė, ranka pasiekiama egzistencinė painiava operuoja mano smegenis su informacijos amžiaus devalvuota informacija ir serialais. Aš juk niekuo nesiskiriu nuo Tavęs, nuo Pabsto, keturmečio Čilės būgnininko. Tai kodėl metai skiria mane nuo kino vaikystės? - bažnyčių bokštų vietoj šuliniai į juos kibiruose leidau žemyn turistus žemyn jie leidosi sunkiai aukštyn lengvai aukštyn jie kilo lengvi ir tušti į tuščiuosius sėdosi turistai žemyn jie leidosi sunkiai aukštyn tušti tik kartą kibiras pakilo netuščias – kažkas dugne prie virvelės kapeikų laikiklį pamiršo - upė buvo sulaužyta iš vandens išniręs upės kaulas greitai aplink išilginį upės lūžį ėmė stingti gimdymo stangos suėmė tada upė lūžo kitur iš vandens išniro upės kaulas ir tuojau aplink išilginį upės lūžį ėmė stingti gimdymo stangos suėmė iš vandens išnirus upės kaului gimdydama stingdama upė sukūrė senupę ne šone ar šalia o viršuj viršuj upės buvo senupė – iš vandens išniro ir pakibo upės kaulas - kaip dulkės palovy susiveja į rutulį, taip vejasi į kamuolį kūnas ir siela per plonyčius vokus skverbiasi pirmas spindulys, laikas dar netiksi bet viršum galvos lengvas kaip dulkė lemties kirvis plevena tada braukia tave į šio pasaulio semtuvę, kur akių žvilgsniai it gartraukiai riebaluoti nutraukia lengvas širdies plėves ir tu ropoji į šviesą paskui save tempdamas lipnią vėžę Faktai apie Manao Manao – tai sala viršum žemės: 20 km pločio ir 10 km ilgio. Salą juosia švendrais užaugęs ramus ramus vandenynas. Per visus šiuos metus salos krantus tik aštuonios bangos skalavo. Saloje sudėtinga šliuzų sistema, ji leidžia sujudinti ilgai užsistovėjusį vandenį. Prie kiekvieno šliuzo, arba upės kaulo, kaip juos vadina vietiniai, mažame namiūkšty tūno prižiūrėtojas. Podraug su darbu gyventojai šliuzuose augina rabarbarus. Jų auginimo metodas ypatingas – ant kiekvieno rabarbaro uždeda šunų kūgių, kad vešlūs lapai priimtų kuo daugiau saulės spindulių. Rabarbarai čionai yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Gyventojai dar maitinasi obuoliais, mangustomis ir pilvotų krokodilų mėsa. Pilvoti krokodilai sutinkami už kiekvieno kampo. Jie maitinasi švendrais ir mėgsta sekioti paskui žmones, nes jiems patinka šildytis žmonių šešėliuose. Salos vyriausioji yra moteris, jos pakopiškai apkirptos šukuosenos pavyzdžiu pastatytas viešbutis Manao Inn. Iš jo viršutinės terasos matyti už penkių kilometrų mažoji Manao. Manao – tai sala viršum žemės. Ant šios salos pasodintas sodas. Kai tik nukrenta obuolys, jį tuojau pačiumpa ir kažkur nugabena mangustų šeimynėlė.Vertė Arvydas Valionis