MARTS PUJĀTS

Eilėraščių vertimai

Jaunosios kartos latvių poetas Martas Pujatas (Marts Pujāts, g. 1982) išleido trečią poezijos rinkinį „Eina švieson pati lempa“ („Nāk gaismā pati lampa“) ir pernai pelnė žurnalo „Latvju Teksti“ poezijos apdovanojimą, o šiais metais gavo Latvijos literatūros metų premiją už geriausią praėjusių metų poezijos rinkinį. Šiame kukliame 38 puslapių rinkinyje poetas bando sukelti transcendencijos ir nežinomos akivaizdos jauseną, priartinti prie kosminės arba metafizinės patirties. Jo proziška intonacija ir dalykiška, ir ironiška, kasdienybę jungianti su paraleliniu pasauliu. Viena jo poezijos ypatybių – intelektinis žaismas su poetui būdingu vandens motyvu.

Keli M. Pujato eilėraščiai publikuoti užpernai išleistoje šiuolaikinės latvių poezijos antologijoje „Pavasaris bus kaip visuomet“ (vertė Erika Drungytė).

 
-
 
Gimiau po tūkstantmečio virsmo
ir prislėgė mane sunki tuštybė.
Anam tūkstantmety gimusieji pasaulį suvokė
savaip,
nesuprantamas man jų menas ir mokslas.
Jiems bepigu su vokišku demonišku ekranu,
o man šičia tai fiziška, tai daiktinė tuštybė,
ranka pasiekiama egzistencinė painiava
operuoja mano smegenis su informacijos amžiaus
devalvuota informacija ir serialais.
Aš juk niekuo nesiskiriu nuo Tavęs,
nuo Pabsto, keturmečio Čilės būgnininko.
Tai kodėl metai skiria mane nuo kino vaikystės?
 
 
-
 
bažnyčių bokštų vietoj šuliniai į juos kibiruose leidau
žemyn turistus
žemyn jie leidosi sunkiai aukštyn lengvai
aukštyn jie kilo lengvi ir tušti
į tuščiuosius sėdosi turistai
žemyn jie leidosi sunkiai aukštyn tušti
tik kartą kibiras pakilo netuščias –
kažkas dugne prie virvelės kapeikų laikiklį
pamiršo
 
 
-
 
upė buvo sulaužyta
iš vandens išniręs upės kaulas
greitai aplink išilginį upės lūžį ėmė stingti
gimdymo stangos suėmė
 
tada upė lūžo kitur
iš vandens išniro upės kaulas
ir tuojau aplink išilginį upės lūžį ėmė stingti
gimdymo stangos suėmė
 
iš vandens išnirus upės kaului
gimdydama stingdama upė sukūrė senupę
ne šone ar šalia o viršuj
viršuj upės buvo senupė – iš vandens išniro
ir pakibo upės kaulas
 
 
-
 
kaip dulkės palovy susiveja į rutulį, taip vejasi į kamuolį
kūnas ir siela
per plonyčius vokus skverbiasi pirmas spindulys, laikas dar netiksi
bet viršum galvos lengvas kaip dulkė lemties kirvis plevena
tada braukia tave į šio pasaulio semtuvę, kur akių žvilgsniai
it gartraukiai riebaluoti nutraukia lengvas širdies plėves
ir tu ropoji į šviesą paskui save tempdamas
lipnią vėžę
 
 
 
Faktai apie Manao
 
Manao – tai sala viršum žemės:
20 km pločio ir 10 km ilgio.
Salą juosia švendrais užaugęs ramus ramus vandenynas.
Per visus šiuos metus salos krantus
tik aštuonios bangos skalavo.
Saloje sudėtinga šliuzų sistema, ji leidžia sujudinti
ilgai užsistovėjusį vandenį.
Prie kiekvieno šliuzo, arba upės kaulo, kaip juos vadina vietiniai,
mažame namiūkšty tūno prižiūrėtojas.
Podraug su darbu gyventojai šliuzuose augina rabarbarus.
Jų auginimo metodas ypatingas – ant kiekvieno rabarbaro
uždeda šunų kūgių, kad vešlūs lapai priimtų
kuo daugiau saulės spindulių.
Rabarbarai čionai yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis.
Gyventojai dar maitinasi obuoliais, mangustomis
ir pilvotų krokodilų mėsa.
Pilvoti krokodilai sutinkami už kiekvieno kampo.
Jie maitinasi švendrais ir mėgsta sekioti paskui žmones,
nes jiems patinka šildytis žmonių šešėliuose.
Salos vyriausioji yra moteris, jos pakopiškai
apkirptos šukuosenos pavyzdžiu pastatytas viešbutis Manao Inn.
Iš jo viršutinės terasos matyti už penkių kilometrų
mažoji Manao.
 
Manao – tai sala viršum žemės.
Ant šios salos pasodintas sodas.
Kai tik nukrenta obuolys, jį tuojau pačiumpa
ir kažkur nugabena mangustų šeimynėlė.
 

Vertė Arvydas Valionis

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.