Eilėraščiai

Dieviškojo Matmens Takas

 

žvakėje dega medis

medyje dega gyvybė

toje gyvybėje aš

nusimetu pulsuojančius audinius

ištrupėjusį kūno lukštą

kol laikas

erdvė ir tūris susilieja į Vienį

 

welcome to alter-reality

 

nebėra jokių kontūrų

tik palei švytinčią liniją

skriejanti sąmonė

fluidiškos spalvų gamos

ir simboliai

absoliutus Žinojimas

tekantis

pro plačiai atvertus vartus

virš kurių visomis kalbomis

užrašyta skaidri Begalybė

kur anapus išgalvoti dievai

su sapnais ir idėjomis

susikimba už rankų

ir nuo pačios visatų

pradžios

sukaupta Išmintis

virsta į vientisą psichokinetinį

virpesį

 

milijarduose žvakių dega giria

bekraštėje girioje dega gyvybės

kiekvienoje gyvybėje degame mes

 

 

tryliktas lygis

 

vienintelė gera sistema yra

garso sistema

taip girdžiu iš viršaus

krentančią rutinos tetrio

detalę

seniai nepataikančią

į reikiamą vietą

dar kvėpuoju

tulžies plėvė tarp dantų

pusgaminiai vakarienei

ir už sienos besipisančių kaimynų

dejonės

viskas gerai

dar valdau situaciją

 

gyvenu iš inercijos

vis greitėjančiame duomenų

lietuje

aplinkos programuojamas

kaip išlikti nuolankiai visuomeniškam

jog negalima keiktis viršun

ir kiekvieną penktadienį būtina

juodai prisigerti

žiūrėti į moteris

anapus baro tvoros

kadangi esi anemiškas liurbis

ir geri kambary

pilname suglamžyto triukšmo

lavonų

ant sprando

vis joja vienspalvės detalės

kursinis darbas bonus lygis

ir level up

iki trečio karjeros

laiptelio

viskas gerai

aš tik kartais verkiu

kol nesuveikia valiumas

plačiai šypsausi perdozavęs

krisdamas į užtemstančią duobę

pabundu kaip visi

kad pabunda jei į gerklę sukištum

skrandžio turinį siurbiančią žarną

kaip kiekvienas doras pilietis

iki kito

game over

 

 

akys už purvino stiklo

 

rūkau prie atviro lango

dešimtą iš eilės

ir nejaučiu kad rūkau

ir nejaučiu lango

ir nejaučiu atviro

žinoma nejaučiu dešimtos

kol pelenai ir žarijos

kiaurai neišsvilina rankų

vėjas ir suodžiai burnoj

mirę laimingi žmonės anapus