Dangaus kūnų simbolika
Šiuolaikinėje astronomijoje dangaus šviesuliai, planetos ir jų palydovai kartais žymimi gana keistais simboliais. Vieni šių simbolių schemiškai atkartoja tam tikrą kosminį kūną, kitus iššifruoti kiek sunkiau, nes čia jau nepakanka paprasto panašumo ir intuicijos.
Patys seniausi dangaus kūnų simboliai nebuvo sukurti visuotiniu susitarimu vienu metu, tačiau kilo iš archajiškų piktogramų, mitologinių ženklų ir paslaptingos alchemikų simbolikos. Pagal senąją tradiciją tokių astrologinių kosminių kūnų buvo septyni: Saulė, Mėnulis, Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris, Saturnas. Jeigu prie jų pridėsime ir Žemę, tai gausime dangiškąjį aštuonetą, kurio ženklų kilmę ir aptarsime šiame rašinyje, pasiremdami žymiąja Johno Foley „Ženklų ir simbolių enciklopedija“.
Taškas apskritime – astronominis Saulės simbolis, kuriuo kadaise alchemikai žymėjo auksą. Gali būti, kad grafiškai šis ženklas išreiškia tam tikrą nejudantį centrą ir jį supančią periferiją.
Juk žinia, kad Saulė yra aplink ją besisukančios planetų sistemos centras, o auksas laikytas pačiu tobuliausiu, kilniausiu ir karališkiausiu metalu tarp visų kitų. Pirmieji teiginiai, kad Žemė sukasi apie Saulę, o ne atvirkščiai, gimė dar antikos laikais, tačiau viduramžiais šios idėjos buvo pasmerktos ir su nauja jėga atgimė tik Atgimimo epochoje. Senieji graikai Saulę žymėjo iš apskritimo kylančiu spinduliu, egiptiečiai – apskritimu apskritime. Jau nuo senų senovės Saulė buvo susieta su sekmadieniu – Saulės diena (lot. dies Solis, angl. Sunday).
Astronominis Mėnulio simbolis, ko gero, labiausiai atpažįstamas iš visų dangaus kūnų piktogramų. Nors visiems puikiai žinoma, kad mūsų planetos palydovas yra apvalus, norint pavaizduoti Mėnulį dažnai piešiamas būtent pusmėnulis – faktiškai tam tikra Mėnulio fazė. Raguoti pusmėnuliai buvo kalami ant pagonybės laikus menančių šventų akmenų, archeologams žinomi senoviniai pusmėnulio formos pakabučiai, pusmėnuliai dažnai vaizduoti skulptūroje, dailėje ir paprastesniuose liaudies meno dirbiniuose, tad nenuostabu, kad būtent pusmėnulio ženklas ėmė „atstovauti“ visam Mėnuliui paslaptinguose alchemikų traktatuose, o vėliau ir astrologų bei astronomų simbolikoje.
Tikriausiai būtent blyški Mėnulio spalva leido jį susieti su sidabru – antruoju pagal svarbą metalu, praėjusių amžių mistikų akimis, o pirmadienis tradiciškai vadintas Mėnulio diena (lot. dies Lunae, angl. Monday, vok. Montag).
Sudėtingesnis grafinis ženklas priskirtas Merkurijui – arčiausiai Saulės esančiai planetai, kurios pats pavadinimas sako, kad ji buvo susieta su antikiniu keliautojų, prekybos ir apsukrumo dievu Hermiu – Merkurijumi. Šios garbės planeta nusipelnė tikriausiai todėl, kad palyginti greitas jos judėjimas dangaus skliautu galėjo priminti stebuklingais sparnuotais sandalais avinčios dievybės judrumą.
Vienu iš tradicinių Merkurijaus atributų buvo kaducėjus (lot. caduceus) – dviem susirangiusiomis, viena į kitą žvelgiančiomis gyvatėmis papuošta stebuklinga priešybių suvienijimo ir santarvės lazda, ji ir tapo planetos simboliu, nors kiti šiame ženkle įžvelgia sparnuotą Hermio šalmą. Skersinė kryžma kaducėjaus apačioje buvo pridėta vėliau siekiant „sukrikščioninti“ pagonišką simbolį, kas buvo būdinga daugelio planetų ženklams. Lygiai tokiu pat žymeniu alchemikai žymėjo gyvsidabrį – keistą skystąjį metalą, iš kurio, kaip buvo tikima, gali būti išgaunamas grynas auksas. Priešybių sutaikymą liudijantis Merkurijaus ženklas atrado savo vietą ir biologijoje, nes čia jis simbolizuoja hermafroditiškus, „vyriškų“ ir „moteriškų“ ypatybių turinčius organizmus.
Veneros – su romėnų meilės deivės vardu susietos planetos – ženklą galima apibūdinti kaip iš apskritimo besileidžiantį lygiakraštį kryžių, tačiau iš tiesų tai stilizuotas veidrodėlis. Europietiškoje dailės tradicijoje nuostabioji dievybė dažnai vaizduota žiūrinti į save veidrodyje, tad ir šios planetos ženklas paprastai vadinamas Veneros veidrodžiu. Tiesa, yra ir kitokių simbolio kilmės versijų. Pagal vieną jų – Veneros ženklas vaizduoja auskarus, pagal kitą – tai pakeistas žymusis egiptietiškasis kryžius ankhas, kuris nuo senų laikų buvo sietas su gyvybe, amžinybe ir sveikata. Alchemikai „Veneros veidrodžiu“ žymėjo varį, iš kurio kadaise ir buvo gaminami pirmieji veidrodžiai.
Lygiai kaip ir Merkurijaus simbolyje, apatinė kryžma prie Veneros ženklo buvo pridėta kiek vėliau. Biologijoje „veidrodžiu“ pažymimi moteriškosios giminės organizmai, neretai šis simbolis apibrėžia ir visą moteriškąją žmonijos dalį.
Arčiausiai Žemės esantis Marsas pavadintas romėnų karo dievo vardu dėl savo rausvos spalvos, kuri priminė mūšių liepsnas ir kraują, todėl planetos simboliu pasirinktas dievybės skydas (apskritimas) ir ietis (rodyklė). Tai – aktyvios ir kryptingos energijos, užkariavimo troškimo ir dominavimo ženklas ir juo kartais pažymima visa vyriškoji lytis. Savaime suprantama, kad Marso simboliu alchemikai žymėjo ginklakalių mėgstamą geležį.
Beje, su karo dievo Marso vardu susijęs ir kovo mėnesio pavadinimas daugelyje Europos kalbų (pvz.: angl. March, vok. März, rus. Март). Šioji tradicija kilo iš romėniškojo kovo pavadinimo – martius mensis (lot. Marso mėnuo), kai prasidėdavo ne tik žemės ūkio darbų, bet ir karo žygių sezonas.
Didžiausia Saulės sistemos planeta pavadinta galingiausio senųjų romėnų dievo Jupiterio vardu, kurio graikiškas atitikmuo yra griausmavaldis Dzeusas. Jupiterio simbolis kiek primena riestą ketvertą, tačiau iš tiesų manoma, kad tai stilizuota graikiška raidė zeta, kuria prasideda Dzeuso (gr. Zeus) vardas. Kiti šiame ženkle įžvelgia šventą Jupiterio paukštį – skrendantį erelį pakeltais sparnais, prie jo vėliau irgi pridėta statmena kryžma. Būtent šioji kryžma padaro simbolį panašų į ketvertą, nors su pačiu skaičiumi ženklas niekaip nesisieja.
Be jokios abejonės, žieduotasis Saturnas – viena gražiausių, jei ne pati gražiausia ir kartu keisčiausiai atrodanti planeta. Atrodytų, kas, jei ne Saturno žiedai turėtų būti pavaizduoti šio tolybių giganto simbolikoje, tačiau taip nėra ir kosminį Saturną reprezentuoja pjautuvas – neatsiejamas mitinio Saturno atributas.
Saturnas – vienas seniausių ir kadaise labiausiai garbintų dievų Apeninų pusiasalyje. Jis globojo žemdirbystę ir pasėlius, jam buvo atnašaujama pjūties ir kitokio derliaus nuėmimo metu. Romėnų Saturnas neretai tapatintas su graikų Kronu, kurio atributas irgi buvo pjautuvas. Senovėje Saturno garbei rengtos šventės pasižymėjo linksmumu ir dovanų dalijimu, mitologinis jo viešpatavimo amžius buvo įvardijamas žmonijos aukso amžiumi, tačiau krikščioniškuoju periodu pjautuvu ar dalgiu ginkluoto žemdirbių dievo vaizdinys tampa senatvės ir mirties personifikacija, o derliaus pjūtis pradeda simbolizuoti gyvenimo pabaigos pjūtį. Astrologijoje Saturno simbolika nelinksma, tačiau kai kuriose Europos kalbose su Saturno vardu susietas šeštadienis (angl. Saturday, ol. Zaterdag iš lot. dies Saturni – Saturno diena). Pačiam simboliui taip pat pridėta kryžma.
Žemės simbolis – kryžius apskritime – pradėtas naudoti maždaug nuo XI a. Tiesa, iš pradžių kryžius kilo virš apskritimo ir atkartojo apverstą Veneros ženklą. Tai buvo globus cruciger – krikščionišku simboliu papuošta sfera, Vakarų simbolistų akimis jis turėjo liudyti Kristaus valdžią mūsų pasaulyje. Vėliau kryžius nuslinko į apskritimo vidurį ir dabar paprastai aiškinama, kad jo horizontalė simbolizuoja pusiaują, o vertikalė – geografinį dienovidinį.
