Apie akademinį nesąžiningumą

Kai manęs paklausia, ką aš veikiu gyvenime, gudriai nusišypsau ir atsakau, kad pelnausi iš akademinio nesąžiningumo. Paprastai pašnekovas kelioms sekundėms sutrinka, bandydamas suprasti, ką turėtų reikšti ši žodžių kombinacija, tada susigaudo ir pradeda linksėti galvą, tęsdamas supratingą „aaa“. Kai kurie atsargiai tarsteli, kad tai nėra gerai, kiti nepasako nieko. Sutinku, kad užsiimu nekilniais dalykais, bet leiskite paaiškinti situaciją, o tada jau galėsite ir verdiktą skelbti.

Ryto Jurgelio piešinys

Pradėkime nuo to, kad mūsų galvose dominuoja posovietinis mentalitetas. Diplomas yra, pirmiausia, statuso simbolis, todėl abiturientai stoja į universitetus, lyg tai būtų ne profesijos, o buvimo žmogumi reikalas. Į aukštąsias mokyklas plūsta tie, kuriems to visiškai nereikia. Vienas iš pavyzdžių – socialinių mokslų studentų perteklius. Vadyba, viešasis administravimas, psichologija – žmonės stoja ten, kur, greičiausiai, bus nesudėtinga studijuoti. Ir tada jiems pakiša koją panelė socialinė statistika… Paskui į sceną išeinu aš – žmogus, kuris neturi kur dėti savo sugebėjimų, todėl naudoja juos negarbingiems tikslams.

Įstojau ir aš į socialinius mokslus, bet ne vien tam, kad gaučiau diplomą, – nuoširdžiai tuo domėjausi nuo ankstyvos paauglystės. Vėliau išsiaiškinau, kad žaisti su skaičiais man sekasi geriau negu bendrauti su žmonėmis. Dar vėliau supratau, kad badavimas neigiamai veikia tiek emocinę būseną, tiek kognityvinius sugebėjimus.

Gavusi diplomą sugalvojau gauti antrą, tik jau koleginį; reakcijos į tai buvo tokios: „Kam tau koleginis išsilavinimas šalia universitetinio?“ Likau kiek nustebusi, nes mano galvoje veikė kitoks modelis – aš, atvirkščiai, nesupratau, kam reikalingas antras universitetinis išsilavinimas. Universitetas – tai ne ta vieta, kur tiesiog suteikiamos profesinės žinios. Tai, pirmiausia, yra vieta, parengianti žmogų mokslinei karjerai. Šalia specialybės žinių suteikiamas bendras supratimas, kas yra mokslas, o svarbiausias įgūdis, įgyjamas universitete, – gebėjimas savarankiškai mąstyti. Ši proto nepriklausomybė susideda tiek iš kritinio mąstymo, drąsos kurti, tiek iš gebėjimo savarankiškai ieškoti informacijos ir objektyviai ją vertinti. Kiek mano bendrakursių tapo intelektualiai savarankiški? Vienetai. Jiems paprasčiausiai to nereikia. Bet jeigu reikėtų, visiškai užtektų ketverių metų protui lavinti. Nėra reikalo dar kartą pereiti tą pačią mokyklą.

Mano universitetas nebuvo pati puikiausia terpė intelektualiniam savarankiškumui ugdyti, tačiau katedroje buvo keli didelės pagarbos verti dėstytojai, kurie ir buvo pavyzdžiai, iš kurių mokiausi mąstyti. Kuo daugiau mane žavėjo mokslo metodologija, tuo stipriau užsidegdavau noru įsilieti į akademiją ir tuo labiau domėjausi savo autoritetų asmenybėmis. Galiausiai akademija tapo mano svajone, aistra ir troškimu, bet visa tai sudužo į negailestingos realybės grindinį.

Kartu su gyvenimo tikslo formavimusi vyko kitas procesas, kuriam, priešingai negu tikslui, buvo lemta pavirsti tikrove. Koją tūlam studentui pakišanti statistika man buvo rūpestinga globėja. Kurso draugai greitai pastebėjo, kad tai, kas jiems yra galvos skausmas, man reiškia pasivaikščiojimą parke. Pirmieji pagalbos prašymai pasigirdo antrame kurse. Trečiame kurse po pagalbos prašymo ėjo pinigų siūlymas (pačiai net nebūtų mintis kilusi, garbės žodis). Ketvirtame kurse studentai patys susirasdavo mane per pačius įvairiausius ir netikėčiausius kanalus. Paklausa egzistuoja, ir egzistuoja todėl, kad žmonės lenda ten, kur jiems ne vieta, ką savo ruožtu diktuoja įsitvirtinusi nuomonė, kad tik gavęs universiteto diplomą jaunas žmogus tampa visaverčiu visuomenės nariu.

Universitetas – būsimiems akademikams, kolegija – būsimiems specialistams, profesinė mokykla – būsimiems amatininkams. Tai ne prestižo, o preferencijų klausimas. Pažįstu žmonių, kurie jaučia gėdą dėl to, kad mokėsi profesinėje mokykloje. Kaip galima gėdytis to, kad siekei žinių? Kad baigei mokslus? Kad pasirinkai tai, kas tau atrodo racionaliausia? Žmonių galvos pilnos paradoksų.

Jausti gėdą turėtų studentai, perkantys baigiamuosius darbus, o ne besimokantys profesinėse mokyklose. Pirmiausia reikėtų gėdytis savo neracionalaus resursų – laiko, pastangų, pinigų – švaistymo. Dėl ko? Socialinio pripažinimo? Antra, gėdytis reikia savo nesąžiningumo. Apgaudinėjimas dar niekam nesuteikė garbės. Trečia, gėdytis reikia tingumo. Jei jau įstojai, tai būk geras – mokykis.

Tačiau dažnai susimąstau: galbūt čia aš užsitraukiu sau didžiausią gėdą? Čia mane priviliojo pinigais, kaip kokią iš alkoholikų šeimos kilusią jauną prostitutę. Čia aš išduodu tai, ką gerbiu labiausiai – švietimą ir mokslą. Čia aš paminu savo principus, veidmainiškai flirtuodama su potencialiais klientais, pasąmonėn nustumdama besismelkiančią panieką. Kita vertus, jaučiuosi lyg keršydama negailestingam pasauliui, kuriam nereikia mano sugebėjimų.

Bet jei be patoso, man tiesiog geriau sėdėti namie prie kompiuterio ir žaisti su socialine statistika, nei pypsėti produktais prekybos centro kasoje.