Vilniaus katedros „akis“ regi Rytų partnerystę

Susiklosčiusi Lietuvos ir Europos Sąjungos geopolitinė padėtis primena Alberto Vijūko-Kojelavičiaus prieš daugiau nei tris šimtus metų išleistame veikale aprašomus istorinius įvykius, menančius lietuvių tautos, esą kilusios iš romėniškojo protėvio Palemono, žygdarbius. Nežinia, ar toks legendinis protėvis iš tiesų galėjo egzistuoti – galbūt į tai kada nors atsakys mokslininkų studijos ar genetiniai tyrimai, tačiau reikia pasakyti, kad Renesanso epochoje Palemonas galbūt buvo perimtas iš senųjų baltų mitų ir įpintas į klasikinę graikų ir romėnų mitologiją. Taip bandyta pagrįsti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ikikrikščioniškosios kultūros ryšį su lotyniškąja Vakarų Europos kultūra (į tai dėmesį yra atkreipęs religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius). Manoma, kad Palemonas galėjo būti Gediminaičių dinastijos, išplitusios visoje Europoje, protėvis. Jo ainis Šventaragis buvo dvasinis ir pasaulietinis XIII a. Lietuvos valdovas, įvykdęs kertines baltų religijos reformas. Šventaragio vardu buvo pavadintas Neries (Vilijos) slėnis, seniau buvęs panašus į Šventosios Gangos slėnį, ir centrinė Lietuvos sostinės dalis – Vilniaus širdis.

Dievo apvaizdos akis. Iš: Paulius Galaunė, Lietuvių liaudies menas, Kaunas, 1930

Tais laikais LDK su Italija ir daugeliu Vakarų Europos valstybių siejo itin glaudūs santykiai. Lenkijos ir Lietuvos karaliaus Stepono Batoro, kilusio iš romėniškosios Transilvanijos, dėka buvo įkurtas didžiausias ir seniausias Rytų Europoje renesansinio stiliaus Vilniaus universitetas. Taip pat į Lietuvą karaliauti buvo atvykusi žymioji Bona Sforza, jos iniciatyva buvo pastatyti Lietuvos valdovų rūmai, iš kurių Lietuvos didysis kunigaikštis tilteliu galėjo patekti į Vilniaus katedrą. Tas tiltelis buvo nepaprastas ir labai simboliškas – jungė pasaulietinę ir sakralinę erdvę, deja, jis neišliko, bet galbūt ir jį kada nors išvysime atkurtą? Šiais laikais pasaulietiniai tikslai ir gausiai sotinami pilvai, deja, nurungia dvasinius siekius, o Europos Sąjungos inicijuotas Rytų partnerystės aktyvinimas vis atidėliojamas ir yra paskendęs politikų rietenose. Kyla abejonių, kuri pusė dėl to kalta.

O ilgametė LDK tradicijų paveldėtoja Gudija lieka izoliuota nuo Lietuvos, taip bendrasis abiejų šalių kultūros paveldas pasmerkiamas užmarščiai, menininkai virsta politinių batalijų įkaitais. Taip užkertamos galimybės laisvai bendradarbiauti su partneriais ir puoselėti savitą europietiškąjį tapatumą bei bendradarbiavimo ryšius.

2012 m. gruodžio 22 d., per pačią žiemos saulėgrįžą, Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje nugriaudėjo Liaudos Vaitkūnaitės ir menų klubo „Kaukoras“ koncertas, skirtas Broniaus Kutavičiaus ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio sukaktims, koncerto kulminacija buvo L. Vaitkūnaitės „Aušrelės aidas“, skirtas kanklėms ir didžiausiems buvusioje LDK teritorijoje vargonams. Pernai Valdovų rūmų statymo iniciatorės karalienės Bonos Sforzos sūnaus Žygimanto Augusto ir jo mylimosios Barboros Radvilaitės garbei buvo parodytas Anželikos Cholinos režisuotas spektaklis, pavadintas iškiliosios gražuolės Barboros Radvilaitės, kurią primena Aušros vartų „Dievo motinos“ paveikslas, vardu. Juk Renesansas ir buvo toji veikti skatinanti aušra, tačiau lieka mįslė, ar šiemet dar sulauksime patekančios išvaduotos Saulės.

Jasonas ir argonautai, Odisėjas ir jo ištikimasis šuo Argas, Palemono laivas ir jo palyda

Senieji Europos mitai kalba būtent apie sielos atsiskyrimą nuo kūno ir keliones bekraštėje visatos – kosmoso – erdvėje, laike, epochose ir žmonių gyvenimo etapuose. Jų esmė buvo mirtis ir prisikėlimas. Europoje nuo seno augintos įvairios javų kultūros. Javams bręstant tam tikru metų laiku į juos įsimeta skalsės (pranc. ergot) – rugių pelėsis, Lietuvoje vadintas rugių rasojimu. Dėl jo kaltintos raganos, reprezentavusios feministinius kultus. Iš jo senovės Graikijoje, Eleusino misterijų metu, buvo gaminamas šventasis gėrimas, kurio išgėrus buvo užmezgamas ryšys su žemės deive Demetra (krikščionybės sistemoje ją primena Dievo Motinos įvaizdis). Panašiai orfikų misterijose vynas padėdavo užmegzti ryšį su Bakchu – vyriškąja žemės dievo atmaina. Krikščioniškoje Eucharistijos apeigoje vis dar atsispindi šie antikos reliktai: duona simbolizuoja Dievo kūną, o vynas – kraują, ši auka sujungia bendruomenę. Jasono laivas Argas taip pat siejasi su ergot šaknimi. Ovidijaus („Metamorfozėse“) ir kitų antikos dainių išgarsinti mitai apie argonautus ir Medėjos bei Jasono, kuris vykdė karalių užduotis, meilę atspindėjo senosios feministinės Europos ir naujosios patriarchalinės, rytietiškos kultūros konfliktą. Homero epe Odisėjas, lydimas ištikimo šuns Argo, taip pat laivu leidžiasi kelionėn pas protėvius. Šią sielos kelionę puikiausiai atspindi B. Kutavičiaus vargonų kompozicija „Ad Patres“ („Pas protėvius“), skambėjusi Lietuvos atgimimo laikotarpiu: Odisėjas plaukė į gimtąją Itakę, kurioje jo mylimąją Penelopę kėsinosi užgrobti kaimyninių kraštų karaliai. Lygiai taip pat ir Palemonas blaškėsi po jūras ir marias (plg. šaknies *mar- ryšį su mirtimi), keliaudamas į būsimąją Lietuvą, esančią pačiame Europos centre. Amžiams bėgant per lotyniškąją Lietuvos ir Lenkijos valstybę nusiritusi reformacijos banga, paženklinta Martyno Mažvydo vardu, ir kontrreformacija XVI–XVII a. sukėlė raganų medžioklės isteriją – tai buvo tas pats amžinasis matriarchalinės ir patriarchalinės kultūrų konfliktas. Taip pat, matyt, ne be reikalo renesansinės katalikiškos liturgijos giesmės, skirtos pašlovinti Dievo Kūną, prasideda žodžiais „Tantum ergo Sacramentum“.

Politinė Viktoro Janukovyčiaus figūra ir jos paraleliškumas su Sviatoslavu

Neramumai Ukrainoje prasidėjo, kai Viktoras Janukovyčius atsisakė pasirašyti Rytų partnerystės sutartį su Europos Sąjunga, kurią rengiant dalyvavo ir Lietuva. Tuo jis priminė Sviatoslavą XIII a. A. Vijūkas-Kojelavičius apie jį rašo: „Sviatoslavas, Kijevo kunigaikštis (rusų valstybėse nuo seno buvo priimta, kad tas turi aukščiausiąją valdžią visoje Rusioje, kas valdo Kijevą), priėjęs išvadą, jog jam pirmiausia dera pasipriešinti Rimgaudo užmojams, ir pats ėmė visomis išgalėmis į karą rengtis, ir kitus kunigaikščius visokiais būdais raginti prisidėti prie bendrų sumanymų ir veiksmų. „Kokia gėda, – jis sakė, – kad puikiausios Rusios žemės rusų valdovų akyse sunkiai slegiamos stabmeldžių lietuvių vergovės, tuo tarpu visi žino, kad barbarų galybė nekelia jų priešininkams nieko kito, tik neapykantą, o krikščionių vargai jų sąjungininkams ir bendrininkams – tik dejones. Galimas daiktas, kas nors, kad ir nevertas, galėjo patikėti, kad su antruoju atveju reikia iš įpratimo taikstytis, vis dėlto kaip galima taikstytis su pirmuoju?

Barbaras taip suįžūlėjo, kad mintyse jau taikosi užgrobti valdžią visoje Rusioje. Puikuodamasis didingu titulu, jis nenoromis aiškių aiškiausiai parodęs, kokius kėslus slepiąs širdyje. Kaipgi jie dar galėję abejoti, kad žmogus, neseniai susigundęs atimti tėvoniją iš jo globai patikėto našlaičio, nesusivilios primesti savo valdžios kitoms rusų žemėms? Jis todėl taip godžiai pasisavinęs didžiojo kunigaikščio vardą, kad ir pats, ir jo palikuonys galėtų užgrobti dar neužkariautą Rusią, vargu ar jie panorėtų arba sykį įsigytus titulus gėdingai prarasti, arba juos, neparemtus darbais, kvailai išsaugoti? Tiesą sakant, vyrams, neužmiršusiems savo reikalų bei garbės, šitai yra pakankamas pagrindas ir sutartis pažeisti (jeigu dar kokia iki šiol išlikusi lietuvių nesulaužyta) ir, negailint paskutiniųjų jėgų, pradėti atkakliausią karą. Kad ir ką kiti šiuo reikalu benutartų, jis pats esąs pasiryžęs atvirai pakelti ginklą prieš šį Rusios nedraugą.“

Lietuvos ir Europos proistorė bei karo aušra

A. Vijūkas-Kojelavičius prieš daugiau nei tris šimtus metų lyg nujausdamas aprašė Europos, Rytų bloko ir Rusijos geopolitinius santykius. Buvusi LDK erdvė – Baltarusijos ir Ukrainos teritorija – pateko į Rytų ir Vakarų akiratį, o Lietuvai teko tarpininkės vaidmuo. Belieka spėlioti, kas galėtų slėptis po senųjų kunigaikščių figūromis – galbūt jos savaip atitinka Europos ar Lietuvos pilietinius ir visuomeninius lyderius?

„Pirmas iš lietuvių valdovų didžiuoju kunigaikščiu pasiskelbė Rimgaudas, Palemono vaikaičio Gimbuto sūnus. Šitai nebuvo tuščias vardas: pažiūrėjęs į jo valdomų žemių dydį, pagalvotum, ar imperija nėra buvusi mažesnė. Naujojo titulo jam be galo buvo pavydima ne tiek dėl to, kad valdė abi Lietuvas, Žemaitiją, Kuršą, Poleksiją, Naugarduką, Mozyrių bei Pinską, Severską, Černigovą, kiek dėl pačios teisės valdyti. Mat teisėtas paveldėtojas Šventaragis, globos dingstimi beveik visai nušalintas nuo valdymo, buvo verčiamas tol laukti jam priklausančios valdžios, kol per klastą ir apgaulę viešpatavo Rimgaudo palikuonys. Rimgaudas iš tikrųjų netrukus užsigeidė atvirai atskleisti tai, ko ilgiau negalėjo slėpti: asmeniškai pasigrobęs našlaičio įpėdinystę, viešai pasisavino ir jo titulus, nes savitvardos nepažįstanti širdis nemokėjo atsispirti nei turtų, nei garbės troškimui.

Pritarti šitai valdovo piktadarybei neleido širdinga užuojauta, kurią kėlė našlaičiui padarytos skriaudos; jos visai pasmerkti – asmeniškos skriaudos sąskaita stiprėjančios valstybės vaizdas: kai patiklūs piliečiai pradėjo mylėti valstybę, jiems paliovė nepatikti valdovo nusikaltimai. Tada ėmė ryškėti brandi ir tvirta valdžios sandara, pajėgianti atlikti bet kokį žygį, kai iš tokios daugybės žemių susidarė viena valstybė, valdoma bendro valdovo. Todėl valdovo negeras poelgis sukėlė kur kas didesnį nepalankumą tautoje nei senate, mat tauta, atidesnis ir savarankiškesnis tiesos saugotojas, smerkė viską, kas nedora, tuo tarpu senatas, pratęs asmenines teises aukoti visuomenės labui, nelaikė didele gėda iš viso paniekinti dorumą. Visas šis reikalas šalies viduje sukėlė prieštaringas nuotaikas, vieni gyrė, kiti peikė, žiūrint, kaip kas suvokė padorumą ir valstybę, tuo tarpu už jos ribų sukiršino visus priešus. Išlikęs nuo ankstesnių nesutarimų pyktis, atimtų Rusios žemių prisiminimas ir nuoskauda seniai žadino rusų neapykantą lietuviams dėl jų sėkmės, tačiau kol kas daugiau lėmė baimė nei neapykanta, todėl jie ilgai nesiryžo atvirai rodyti priešiškumo. Galop pavydas, Rimgaudui pasisavinus didžiojo kunigaikščio titulą, sukėlė atvirą karą.“

Apie tautos protėvio Palemono palikuonį didįjį kunigaikštį Šventaragį

Manoma, kad Šventaragis buvo dvasinis ir pasaulietinis Lietuvos valdovas, jungęs šias dvi priešpriešas, ir Gediminaičių dinastijos protėvis. Pasaulio civilizacijų istorijoje esama tokių vedlių, pavyzdžiui, Senojo Testamento Mozė, išvedęs žydus iš Egipto vergovės, kur jie buvo prievarta verčiami statyti piramides. Tokią viską reginčią senovės Egipto aukštutinės ir žemutinės Saulės dievo Amono Ra akį galime išvysti ne tik tarp senovės Egipto hieroglifų, krikščionybės simbolikoje, bet ir masonų simbolikoje, kad ir vaizduojamą vieno JAV dolerio banknote. Šventaragis – universalaus pasaulio mitologinių figūrų aruodo dalis, taip pat ir reali istorinė asmenybė. Užrūstinusiems šį šventą regintįjį galėjo grėsti prapultis, o pasaulį ištikti didžiulės negandos, kataklizmai, galbūt net iš dangaus pradėti kristi varlės. A. Vijūkas-Kojelavičius, remdamasis jam žinomais ankstesniais istoriniais šaltiniais, šį kunigaikštį aprašė taip: „Kitiems Palemonaičiams Lietuvoje išmirus, beliko vienintelis jų atstovas Vaišvilkas. Vis dėlto po jo mirties jau taip susiklostė Lietuvos likimas, kad valdžia vėl atiteko Julijono Dausprungo palikuonims. Mat dar tebegyveno Šventaragis, Utenio sūnus, 96 metų senelis. Kadaise, dar vaikas būdamas, jis pagal tėvo testamentą buvo patekęs į dėdės Rimgaudo globą, šis gi atėmė iš jo, tariamąja globa remdamasis, tėvo valdas. Vėliau, kai suaugo, iš Rimgaudo jis buvo gavęs valdyti Žemaitiją. Būdamas toje vietoje, jis tik stebėjo kitų lemtį bei nelemtį, visai nesiskųsdamas savo dalia.

Kai kiti kunigaikščiai dėjosi į grupes ir žudė kitas kitą, jis, turėdamas visas teises būti arčiausiai valdžios, tačiau dėl itin ramaus būdo be galo nesavanaudiškas, gyveno, nesukeldamas nei neapykantos, nei įtarimo; jo menką padėtį, jo nenorą trokšti garbės visokių grupių šalininkai labiau niekino, kaip dėl jų baiminosi. Jautėsi jis saugus dar ir dėl to, kad beveik neturėjo valstybinių pareigų, todėl be rūpesčių ir be pavojų gyveno metų metais. Taigi į jį, nors jau seną senelį, ėmė krypti didikų širdys, jo labai jie norėjo, ypač dar ir dėl to, kad šeimą turėjo tvirtą: nemaža sūnų, anūkų ir suaugusį proanūkį.

Kaip nelaimių ištikti žmonės tampa prietaringesni, taip ir jie jau ėmė iš visokių ženklų spėlioti, ar kas kitas gali turėti didesnę už jį teisę į valdžią. Kas gali žinoti, ar kartais ne aukštieji dievai bus atsiuntę vidaus neapykantą, liepsnojusią valstybėje, ir dažnus valdovų žudymus, norėdami atkeršyti už skriaudą, padarytą Šventaragiui, kai iš jo buvo atimta valdžia? Ar nebus naudingiausia valstybei, jeigu po tokios galybės vidaus maištų ir siaubingų neramumų jie, trokšdami atsikvėpti, remsis pečiais to valdovo, kurio būdą suformavo ir saikinga prigimtis, ir metų našta.

Pakankamai jie prisikentėję nuo tų valdovų, kurių aistrų dar nebuvo apmalšinęs amžius. Todėl skubiai buvo sušauktas Kernavėje susirinkimas, nes nenorėta, kad dėl užsitęsusio tarpuvaldžio ilgainiui suvešėtų nesandora ir garbėtroška, beje, susirinkime nebuvo reiškiama pernelyg skirtingų nuomonių. Visi sutarė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu paskelbti Šventaragį: nors jis ir atsikalbinėjo dėl gilios senatvės, bet, visų prašomas, nusileido. Kelerius metus, kol jis valdė, valstybėje viešpatavo taika ir ramybė. Bet štai jie gavo žinią, jog iš Prūsijos gresia nemenkas pavojus.“

Vietoj pabaigos

Senieji karai galop baigėsi Lietuvos ir Gediminaičių pergale, Lietuva tapo visateise Vakarų Europos politinės sistemos dalyve. Gediminaičiai, skildami į įvairias atšakas, ne tik suvienijo didžiąją Europos dalį. Baltarusijos ir Ukrainos miestus puošė architektūra, menanti didingą LDK istoriją, lotynų ir graikų bažnyčių – unitų – sąjungą; šių tautų kalbose išliko gausybė giminiškų žodžių, jas vienija panašios dainos, apranga, šokiai. O valstybės, kuriose išliko monarchijos tradicijos, menančios Gediminaičių kraują, pasižymėjo progresyviomis visuomeninėmis ir ekonominėmis permainomis – jos priartėjo prie matristinių Senosios Europos vertybių. Kyla klausimai: ar pajėgsime šį istorinį ir vertybinį paveldą ne tik užkonservuoti, bet ir puoselėti, atgaivinti, sugrąžinti į gyvenimą? Ar tam neužkirs kelio politinės rietenos ir tarpuvaldžiai siekiant spręsti Rytų partnerystės iššūkius? Tam turi būti sudaromos maksimalios galimybes sėkmingai veikti kultūros puoselėtojams.