kęstutis navakas

última tristeza

pirmas
 
vienatvė yra absoliuti. ji švyti žalsvai
jei ji baigtųsi spalva nieko nebereikštų
išgirsk ją. buvo be jos gyvenusių. kur jie?
jų nebeseka nei vienas mėnulio krateris.
vienatvė yra vienintelė iliuzija kuria dar
galime pasikliauti. galime išdėlioti stalo
šaukštus ir šakutes bet daugiau nebegalime
nieko. viskas jau seniai išdėliota. mes
mažesni už vaikus kurie niekad nepatirs
vienatvės. tik kai taps mumis. kai galvoju
apie savo vaikų vienatvę man norisi virsti
tiesiog spalva nebe gyvenimu. nes gyvenimas
 
kiek per sunkus mūsų protui kiek ir
protas per sunkus mūsų gyvenimui
 
 
 
antras
 
parskrido paukščiai. vienas jų
praskriejo pro akis nors užsimerkiau
valgant kraujas lašėjo man į pusryčius
valgiau užsimerkęs. nežinia ar tai
mano ar paukščio. dangus buvo
aukštas ir juo skriejo nebe mano
stalai. prie tų stalų sėdėjo labai gražūs
žmonės jie juokėsi iš neįmantrių
pokštų jie turėjo apie ką pasikalbėti.
aš savomis akimis regėjau tuos
žmones. po to užsimerkiau. visada
geriau užsimerkti kai pamatai
 
tada įskrido paukštis tada visas
mano kraujas sulašėjo į pusryčius
 
 
 
trečias
 
savo kelią įveiksi vienas tavo kelias
kitoks nei šalia einančių šalia einantys
jį klastotų. tavo kelias. jis prasideda
kasdien ir niekad nesibaigs. turėsi draugų
turėsi stalų ant kurių gulės tavo daiktai
turėsi ką myli ir ko nekenti. bet visa tai
kelio pabaiga. kelias niekada nesibaigia
kiekvienas draugas daiktas ar mylima bus
liūdni įrodymai pasiekus paskutinį
riboženklį. išeik iš ten. eik toliau.
žinodamas kad jokio toliau nėra kad
nėra kur eiti. eik ten. vaike. neidamas tu
 
suaugsi. tavo daiktai taip ir liks ant stalų
o tau teliks žvelgti į savo delnus
 
 
 
ketvirtas
 
ateina žmogus veidu lyg būtų
augalas. šis žmogus ateina kasdien
šiam žmogui reikia arbatos su
daugybe cukraus tiek daug tu
neturi. to ką turi jam nereikia.
ateina žmogus ir jūs sėdite jis
pasakoja jis viską žino jis yra
buvęs visose vietose jūs geriate
arbatą jis pasakoja. jei būtų daugiau
cukraus jis pasakotų sklandžiau
ateina žmogus o juk laukei
vėjų ir smėlio panagėse o
 
atėjo žmogus kuris viską tau
pasako. išsyk pamiršk. tai tik /…/
 
 
 
penktas
 
naktis yra mano erdvė ji turi keturis
kampus joje gyvena keturios kiaunės
jei pas tave ateisiu neturėdamas nieko
kas iš nakties – nepriimk manęs. tai ne
aš. jei nebus priliję man į plaukus – tai
ne aš. tačiau gali priimti ir ne mane ne
sykį pas tave ateidavau ne aš pabūdavom
nebuvo blogai nebuvo niekaip jei
būtų kaip nors vėliau labai skaudėtų
nebuvo niekaip. pabuvome.
žinojome kaip mums elgtis buvome
žinantys. naktis yra mano erdvė kur
 
keturi kampai ir kur kiaunės
laiko degančias žvakes
 
 
 
šeštas
 
gyvenimas vienvietis. nors jame yra
kelios angos pro kurias įeina kiti
žmonės atnešantys vaisių gėrimų ir /…/
kiti žmonės tai grėsmė nes nori
likti patys suvalgyti vaisius ir išgerti
gėrimus. tačiau tu turi savo vienvietę
kanoją kurią irkluoji. tavo rankos stiprios
ir tu toli nuplauksi. nuplaukęs matysi
saulę jau leidžiantis keistos žuvys
tylėdamos kils iš gelmių ir kažkur
iš šiaurės vakarų vienviete kanoja
praplauks tau skirta mergina matysi
 
kaip ji irkluoja ir kad jos pečiai stiprūs
prasilenksite spėję viens kitam nusišypsoti
 
 
 
septintas
 
išeisi į kiemą. pakelsi akmenį jo
tau prireiks. įsidėsi į kišenę. pa-
glostysi katę. jai to prireiks. būsi
išsimiegojęs ir pilnas jėgų. būsi
geresnis nei vakar. nueisi ten kur
parduoda pieną nueisi ten kur
parduoda medų delnais braukdamas
per pakeleivių medžių kamienus
niekur neužtruksi ilgiau kaip
septynis atodūsius. grįši namo
oras bus į namus jau grįžęs. pa-
glostysi katę. pasidėsi pieną ir
 
medų. manysiesi dar negrįžęs ir
tik akmuo kišenėj įrodys: kad
 
 
 
aštuntas
 
caksint liežuviu įmanoma susikalbėti su
paukščiais medžiais gamtos reiškiniais ir
tuo ką plinijus vyresnysis laikė gydomosiomis
švino savybėmis. susikalbėti su švinu.
jie atsako. net švinas. jis atcaksi jis
įmanomas konvertuoti iš nuodo į. paukščiai
čia tyliausi jie nuščiūva išgirdę savo pačių
kalbą. kažkas paukščiuose labai ilgam
užmigo. švinas. nes paukščiai yra
romėnai jie visada pasisukę profiliu jie
visą rytą čiauška lotyniškai ir niekas to
neužrašo plinijui vyresniajam labiau
 
rūpėjo švinas. nesiklausau paukščių
caksiu liežuviu. švininiu. paukštiniu
 
 
 
devintas
 
kažkur yra nuovargis. jei vyniotum
siūlą ant piršto pavargtum per valandą
jei be paliovos valgytum obuolį pavargtum
per valandą jei mėgintum mylėti
pavargtum per valandą bet kur yra
tikrasis nuovargis: laužantis kaulus? jis
nuo mūsų slepiasi jis moliuskas ne savo
kriauklėje jis žino kad yra poilsis –
kita nuovargio pusė mes visąlaik ieškome
nuovargio jisai slepiasi kaip šešėlis
nuo saulės yra kita nuovargio pusė
todėl mes norime išvargti todėl mes
 
nesugebame išsekti iki galo nes tektų
ilsėtis. poilsis yra jau seniai ne mūsų
 
 
 
dešimtas
 
tarsi visai ką tik. tarsi prieš tris
buferines sekundes šokote ant
stalų vynas kirto per strėnas ir
čigonai aplinkui vedžiojosi lokį.
tarsi ką tik buvo kitaip. spalvota
ir įgarsinta. dabar ji miega ir gali
sėdėdamas tematyti jos miego kontūrus
akvatintas. ji miega. ji išfokusuota. visai
kitoje pasaulio pusėje tau lieka laukti
jos parplaukiant tomis keistomis
karavelėmis kurių inkarai
paskandinti. ji miega. ji nebeturi
 
akių. ją tegalima glostyti ji tapo
tuo ko niekad nesuprasi. tu? ką tik
 
 
 
vienuoliktas
 
kaip žemai šiąnakt debesys pilnatis
pro juos vos įstengia sukalti savo
vinis mums į kaukoles jie plaukia
šnarėdami kaip užuolaidos. medžiai
jau nusipurtė lietaus lašus nors iš
visų pusių dar taukši lietaus klepsidros
greitai švis nors šviesos ir taip per
daug pilnatis jos prikaupusi tylu
tik gatve artėja žmogus jo žingsniai
tarsi plinta kaip samanos jis nusipirko
batus jis juos parsineša nėra gerai
naktį pirkti batus nebent turėtum kur
 
eiti. jis grįžta jis žemai kaip debesys
jis esu aš. aš pirkau batus. aš pilnatis
 
 
 
dvyliktas
 
durys kurių niekad nepraversi tematysi
kaip rūdija jų vyriai jų rankena niekad
nesušils nuo tavo delno už tų durų
neįmanomi lobiai. jų apstu jų daug bet
jie neįmanomi apie juos girdėjai kalbant
ir skaitei savo knygose jų per daug
tavo vaizduotei tu tik žinai kad yra
durys kurių niekad nepraversi jos
čia pat kiekvieną dieną atsitrenki į
jas nusimušdamas krumplius iki
kraujo tačiau tai durys o už jų
neįmanomi lobiai ir kam tau juos
 
pasiekti jie tavo vien dėl to kad žinai
juos esant. ir durys kurių nepraversi
 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.