Spalis Kijeve ir pilietinio karo pradžia

„Šiaurės Atėnuose“ jau skelbtų Liudomiro Nastopkos, XX a. pirmaisiais dešimtmečiais gyvenusio Kijeve, prisiminimų dalyje „Šis tas apie Ukrainą“ (III.28) pagrindinė autoriaus istoriškai pagrįsta mintis buvo ta, kad Ukraina nėra tokia, kokią ją stengėsi pavaizduoti oficialioji prorusiška propaganda. Pasak prisiminimų autoriaus, Ukraina – tai savitą kultūrą ir ryškią tapatybę turintis kraštas, kuriam nuo seno būdingas valstybingumo siekis.

Tolesnėje L. Nastopkos prisiminimų dalyje aprašyti permainingi įvykiai, patirti Kijeve Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, Spalio revoliucijos metu ir prasidėjus pilietiniam karui. Jie kupini dinamikos, savo akimis matytų detalių. Kijevas ėjo iš rankų į rankas, miesto valdžia priklausė tai vienoms, tai kitoms politinėms jėgoms, kilo ukrainiečių nacionalizmas, aštrėjo konfrontacija tarp Rytų ir Vakarų Ukrainos. Ukraina pasiskelbė nepriklausoma valstybe, valdžią vykdė Ukrainos Respublikos Centrinė rada ir Kijevo miesto darbininkų ir kareivių deputatų taryba. Per miestą traukė pasaulinį karą pralaimėjusių šalių kariuomenių daliniai. Svarbų vaidmenį suvaidino naujai susikūrusi gerai organizuota Simono Petliūros kariuomenė, tvirtai pasipriešinusi bolševikų valdžiai. Prisiminimuose mirga primirštos ir kitų to meto politinių veikėjų pavardės. Painiais, įvairiai interpretuojamais įvykiais šis laikotarpis primena dabartinę chaotišką ir grėsmingą Ukrainos situaciją, nors aplinkybės, be abejo, kitos.

Rimvydas Racėnas

 

Vieną spalio dieną, grįždamas iš gimnazijos pro Sofijos aikštę, staiga išgirdau šautuvų šūvius. Apsidairiau ir pamačiau vienoje aikštės pusėje prie Soboro ir jo tvoros junkerių dalinį, jie šaudė skersai per aikštę, o iš poros pavarčių jiems atsakinėjo taip pat šūviais civiliškai apsirengę žmonės, kurie perbėgdami nuo vienos pavartės prie kitos artėjo prie junkerių. Bematant aikštė ištuštėjo. Žmonės, išgirdę šūvius, išbėgo iš aikštės artimiausiomis gatvėmis, o išgirdę kitoje vietoje šaudant staiga metėsi atgal. Tada aš pamačiau, kas yra panika. Žmonės bėga patys nežinodami, kodėl ir kur, tik todėl, kad bėga kiti. Bet buvo protingesnių žmonių, kurie ramiai apsidairė, suprato, iš kur šaudoma ir į ką, ir nurodė nusigandusiai ir pasimetusiai miniai saugų pasitraukimo kelią. Paliko viduryje aikštės tik Bohdanas Chmelnyckis, kuriam paminklas su abejotinos reikšmės užrašu stovėjo toje aikštėje. Pradėjom klausinėti vienas kito, kas įvyko ir ko tie šaudantieji nori. Dauguma nieko nežinojo ir tik rūpinosi, kaip greičiau patekti namo. Bet atsirado žmonių, kurie paaiškino, kad tai darbininkų būriai puola junkerius, nes darbininkai kartu su ukrainiečių daliniais verčia valdžią. Kitam gale miesto esą puola ukrainiečių kariniai daliniai. Apie ukrainiečius aš jau girdėjau ir mačiau jų kariuomenės dalinius, kurie turėjo geltonas ir mėlynas vėliavas, mėlynus antsiuvus prie apykaklių ir daugelis buvo su papachomis. Šiaip apranga buvo kaip ir visų kareivių – tik nauja, nenešiota. Pasirodo, jau po Vasario revoliucijos buvo leista ukrainiečiams organizuoti savo tautinius karinius dalinius, imant savanorius iš kitų armijos dalinių. Buvo daug kalbama apie jų vadą pulkininką keista pavarde Petliūra. Sakė, kad jis buvęs seminaristas ir galbūt liaudies mokytojas. Kaip vėliau pasirodė, Petliūra buvo suorganizavęs apie 2 divizijas (30 000 karių) iš Galicijos kilusių vyrų, daugiausia iš belaisvių. Jie tarnavo austrų-vengrų armijoje ir lengvai pasiduodavo nelaisvėn. Bet buvo tarp jų ir savanorių iš Galicijos inteligentų, nes Galicija tuo laiku buvo beveik visa rusų valdžioje. Šie daliniai buvo geriau aprengti, su ypatingos formos papachomis, kurių medžiaginis viršus buvo pailgos formos ir kabojo ligi ausies, o baigėsi kutu. Vadinamas jis buvo oseledecu, kaip buvo senovėje vadinamas Zaporožės kazokų skustų galvų viršugalvyje paliktas plaukų kuokštas. Vadinami jie buvo haidamakais. Pavadinimas paimtas iš Ukrainos istorijos. Taip buvo vadinami prieš lenkų feodalus sukilę ukrainiečiai Baro konfederacijos laikais, vadovaujami Hontos ir Železniako. Apskritai tas pavadinimas būdingas Vakarų Ukrainai, jos kovų su feodalais laikams. Šie daliniai buvo Petliūros atrama pilietinio karo metu. Petliūra keliskart pasirodydavo Kijeve, jo valdžia išsiplėsdavo ir Rytų Ukrainoje, bet būdavo vėl išstumiamas atgal į Vakarus. Galiciją užėmus lenkams, Petliūros tėvonija ir visa jo atrama tapo Šepetovkos-Rovno rajonas, kurį jis tvirtai laikė su savo galicais haidamakais.

Spalio revoliucijos perversmas Kijeve užsitęsė keletą dienų. Po tos dienos, kai aš išgirdau susišaudymą Sofijos aikštėje, į mokyklą nėjom dar porą dienų, nes gatvėse šaudė. Kai atėjom trečią dieną gimnazijon, sužinojom, kad Laikinoji vyriausybė nuversta. Rusijoje valdžią paėmė bolševikai su Leninu priešaky, o Ukraina pasiskelbė nepriklausoma, ukrainietiškai – samostijna. Bet Kijeve ukrainiečiai valdžią dalinasi su darbininkų taryba, kurioje vyrauja taip pat bolševikai. Apie visa tai mus apšvietė mūsų klasės draugas penktokas Suchomlinas, kuris pasirodė esąs ukrainietis ir kartu su savo tėvu dalyvavęs susišaudymuose. Ar tai tiesa, ar ne, bet žinių jis turėjo daugiausia. Nepraėjus nė porai dienų ukrainiečių žovtoblakitnos (geltonos ir mėlynos) vėliavos pranyko gatvėje, vėl pasirodė Laikinosios vyriausybės įstaigų pareigūnai, o ant visų kryžkelių stovėjo kareiviukai su rausvais antsiuvais apykaklėse ir kelių spalvų kampais, prisiūtais ant rankovių. Pasirodo, kad tai čekoslovakų korpuso kariai, kurie traukėsi nuo fronto krašto gilumon. Jų padėtis tapo kritiška, frontui iširus, nes pagal austrų įstatymus jiems už valstybės išdavimą grėsė mirties bausmė. (Atsiminkim, kad jie buvo belaisviai, stoję savanoriais į rusų kariuomenę ir sudarę savo tautinius korpusus – apie 100 000 vyrų.) Besitraukdami pro Kijevą, jie vedė derybas tik su Laikinosios vyriausybės atstovais, o ukrainiečių bei Tarybų atstovų nepripažino teisėta valdžia. Kadangi jų buvo daug ir jų daliniai buvo gerai ginkluoti ir organizuoti, prieš juos nebuvo kovojama, greičiau pasitraukta iš kelio. Po poros dienų jų postai ir patruliai išnyko nuo gatvių ir vėl pasirodė ukrainiečių vėliavos. Sužinojom, kad jie pasitraukė už Dniepro 70 km nuo Kijevo į Bachmačo apylinkes, po kelių mėnesių vyko sunkūs mūšiai čekoslovakų su vokiečiais, atvykusiais Ukrainon po Bresto taikos. Čekoslovakams pavyko išvengti atkirtimo ir pasitraukti į Rusiją. Ten jie nesutarė su Raudonosios armijos vadovybe, kuri reikalavo nusiginkluoti, ir po kiek laiko Antantės įsakymu jie įsikišo į pilietinį karą prie Volgos, davė galimybę už jų sudarytos fronto linijos susiorganizuoti baltagvardiečiams, kuriems vadovavo admirolas Kolčiakas. Patys čekoslovakai po to evakavosi per visą Sibirą ir Vladivostoko uostą laivais beveik aplink pasaulį į Prancūziją, į Vakarų frontą. Jie suspėjo dar dalyvauti mūšiuose ir į Versalio taikos sudarymą atvyko jau nugalėtojų gretose. Čekoslovakija Versalio sutartimi buvo paskelbta nepriklausoma valstybe. Prie čekoslovakų dviejų korpusų Rusijoje buvo ir būsimoji buržuazinės Čekoslovakijos vadovybė su prezidentu Masaryku ir premjeru Benešu priešakyje. Jie ir vadovavo tų korpusų veiksmams ir įtraukė juos į intervenciją prieš Tarybų respubliką. Jų pasirodymas Kijeve buvo tik labai smulkus epizodas, palyginti su jų vaidmeniu Rusijos pilietiniame kare prie Volgos ir apskritai pilietinio karo Rytų fronte.

Jiems pasitraukus iš Kijevo, o tai įvyko taip pat be šūvio, kaip ir jų atėjimas, Kijeve vėl buvo dvi valdžios: Ukrainos Respublikos Centrinė rada ir Kijevo miesto darbininkų ir kareivių deputatų taryba. Kas buvo ta Ukrainos Respublikos Centrinė rada (taryba)? Kas ją rinko? Nežinau, bet tikrai žinau, kad visuotinių ir kokių nors kitų viešų rinkimų nebuvo. Sako, kad jai pirmininkavęs istorikas Hruševskis, tarp narių vyravo ukrainiečių eserai ir pats Petliūra prie jų priklausęs, buvo ten ir daugiau inteligentijos atstovų, po metų iškilo buržuazinis rašytojas Vynyčenka. Taigi aš manau, kad toji Rada buvo kažkas panašaus į mūsų to paties laiko Vilniuje sudarytą Lietuvos Tarybą; jai pirmininkavęs taip pat etnografas dr. Basanavičius, o nariai buvo ne išrinkti, o parinkti iš inteligentijos atstovų. Ji buvo labai reakcinga, iškėlė prezidentu dešiniųjų atstovą Smetoną, kuris vėliau kvietėsi vokiečių princą Urachą Lietuvos karaliumi. Taigi po Spalio revoliucijos Kijeve mėgino įsitvirtinti ukrainiečių nacionalistai. Iš karto jie veikė neva kartu su miesto darbininkų taryba, bet greitu laiku prasidėjo nesutarimai ir Petliūra mėgino nušalinti darbininkų tarybą ir nuginkluoti jų organizuotus būrius. Tada Kijeve prasidėjo tikras pilietinis karas, gerokai anksčiau negu Rusijoje. Sukilo miesto darbininkai ir įsitvirtino „Arsenalo“ fabrike, todėl šis sukilimas žinomas Arsenalo sukilimo vardu. Jis tęsėsi daugiau kaip mėnesį, kiek prisimenu, daugiausia 1918 metų sausio mėnesį. Vyko gatvės mūšiai. Petliūra iš vakarinių sričių ir iš Galicijos, kuri dalinai dar nebuvo austrų atsiimta, sutraukė pastiprinimus ir žūtbūt norėjo įsitvirtinti Kijeve. Tuo tarpu kairieji ukrainiečiai, simpatizavę bolševikams ir Spalio revoliucijai Rusijoje, padarė perversmą Charkove ir šį paskelbė Ukrainos sostine. Mat Charkovas – pats pramoninis miestas ir yra pramoninėje Rytų Ukrainos dalyje. Ten gyventojų dauguma darbininkai arba jiems artimi, o Kijevas savo socialine sudėtimi daug mažiau proletariškas. Kijeve visada vyravo dvarininkų ir cukraus fabrikų savininkų įtaka. Nemažai jų ten gyveno ir turėjo nuosavus namus. Be to, Kijevas buvo prie caro trečioji Imperijos sostinė, matj gorodov russkich dar pagal Kijevo Rusios tradicijas ir tai taip pat atsiliepė gyventojų sudėčiai ir nuotaikoms, svarbiausia buvo tai, kad Kijevas kaip užfrontės miestas buvo perpildytas karininkų, kurie mielai padėdavo kiekvienam, kas prieš bolševikus. Taigi kairieji ukrainiečiai, tarp kurių veiklumu pasižymėjo rašytojo Kociubynskio šeima, jo sūnus ir žentas, Primakovas, kurie buvo karininkai iš praporščikų ir buvo nusiteikę už revoliuciją, kuo jie skyrėsi nuo daugelio kitų karininkų, padarė Charkove perversmą, t. y. nuvertė Centrinės rados valdžią ir nuginklavo jos karinius dalinius. Jie organizavo Charkove Ukrainos valdžią, kuri pripažino Tarybų valdžią, o Centrinės rados valdžią paskelbė nuversta. Tam įvykdyti jie organizavo raudonųjų kazokų kariuomenę (červonnoje kozačestvo) ir pradėjo žygį į Kijevą padėti „Arsenalo“ sukilėliams.

Tuo tarpu Kijeve vyko nelygi kova tarp sukilusių „Arsenalo“ darbininkų ir reguliarios, gerai ginkluotos Petliūros kariuomenės. Prie sukilusių prisidėjo ir kitų fabrikų darbininkai. Žinau, kad ilgai kovojo geležinkelio dirbtuvių darbininkai, nes jos buvo tarp miesto ir Pušča Vodycios, kur tuomet gyvenome. Gimnazijoje pamokų nebuvo, bet mes keletą kartų buvom nuėję pėsti prie Kijevo pakraščių pasižiūrėti, kas ten darosi. Gatvėse vienur kitur vyko susišaudymas, o artilerijos kanonada girdėjosi iš vienos pusės. Tai Petliūros daliniai atkakliai daužė „Arsenalą“. Ant kalno prie dabartinio Taraso Ševčenkos bulvaro galo (tada tai buvo Bibikovskij bulvar) degė šešių aukštų Hruševskio namas. Vienus kitur irgi matėsi gaisrai. Į miesto vidų eiti nedrįsome, bet iš pakraščio vaizdas buvo klaikus, mums dar neįprastas ir savotiškai didingas. Hruševskis, ukrainiečių istorikas ir Centrinės rados pirmininkas, buvo kilęs iš Galicijos ir nežinau, kokiu būdu jis galėjo turėti namą Kijeve. Gal jis tik gyveno tame name? Be to, gerai atsimenu, kad visi sakė: dega Hruševskio namas. Jis buvo 6 aukštų, o tai tais laikais buvo labai daug, nes Kijevo centre dauguma namų buvo 3–4 aukštų, vietomis buvo 5 aukštų ir labai reti buvo 6–7 aukštų namai. Aukštesnių iš viso nebuvo. Degė tas namas kaip žvakė keletą dienų, o jei pridėsim, kad jis buvo ant kalno, tai bus aišku, kad įspūdį tai dar didino. Petliūra atkakliai stengėsi užgniaužti darbininkų sukilimą, nes jautė, kad artėja iš Charkovo jiems pagalba. Galų gale paskutinis pasipriešinimo lizdas buvo užgniaužtas, bet už Dniepro jau ruošėsi pulti Kijevą raudonieji kazokai, vadovaujami jauno Kociubynskio. Naktį jie perėjo Dnieprą per ploną ledą žemiau Kijevo ir įžengė į miestą iš pietų. Petliūra dar bandė perrikiuoti savo kariuomenę ir grumtis su nauju priešu, bet Tarybų Rusija atsiuntė Tarybų Ukrainai paramą – šarvuotąjį traukinį ir karinį dalinį. Petliūra, sužinojęs apie tai, skubiai automašina išbėgo iš Kijevo, palikęs savo kariuomenę mieste, ir ji pati turėjo gelbėtis iš sunkios padėties. Tai buvo pirmas Petliūros pasitraukimas prie vakarinių sienų.

Tik dabar, 1918 metų sausio mėnesį, Petliūrai pasitraukus, mes pajutome tikrą Tarybų valdžią. Bent mokyklose tai iškart ir smarkiai pasijuto. Nustojo dėstyti lotynų kalbą. Pamokų mums dėl to nesumažėjo, nes vietoj jos buvo dėstoma ukrainiečių kalba, kuri anksčiau sudarė lyg ir papildomą krūvį. Didelį aktyvumą pradėjo rodyti mokinių vykdomasis komitetas, kuriame dalyvavo ir Jarusis. Jis dabar buvo jau septintokas, beveik abiturientas, ir jį išrinko mokinių vykdomojo komiteto atstovu pedagogų taryboje. Mokytojams tai aiškiai nepatiko, ir jie Jarusį ėmė laikyti bolševiku. Jis ir davė tam pagrindo demonstratyviai rodydamas per pamokas savo nesiskaitymą su mokytojais. Jis per rusų ir matematikos pamokas pasidėdavo ant suolo Pisarevo raštų tomą. Kiek jis jį skaitė, kiek ne, bet mokytojai laikė tai įžūlumu. Mums neseniai tėvas buvo nupirkęs Pisarevo, savo jaunystės minčių valdovo, pilną raštų rinkinį. Bet tas revoliucinių demokratų atstovas buvo labai mokytojų nemėgstamas, nors, lyginant su Černyševskiu, jis buvo mažiau revoliucingas ir idealizavo inteligentiją, kritiškai mąstančią asmenybę. Apskritai jis buvo individualistas savo pažiūromis ir galbūt turėjo įtakos narodovolcų teorijai, kad istoriją kuria herojai, o ne minia, t. y. ne masės. Iš čia buvo kilusi ir individualaus teroro praktika revoliuciniame veikime. Bet mokytojai jį smerkė ne už tai, jiems jis buvo nihilizmo apologetas, kuris išteisino Bazarovą, jiems jis buvo ir pats nihilistas, pasakęs, kad mužikui pora batų vertingesnė už Puškino raštus. O nihilistus bendra mokytojų nuomonė laikė bolševikų pirmtakais, jų dvasiniais tėvais. Taigi Jarusis mokytojų akyse tapo nihilistu bolševiku.

Buvo ir kitų pakeitimų mokyklos gyvenime. Drausmė pašlijo, nes bausmes mokytojai turėjo derinti su mokinių komitetu. Be to, buvo galutinai įvesta rašybos reforma, išmestos raidės Ѣ (jatj), Ѳ (fita), i (i desiateričnoje) ir įvesta daug gramatikos supaprastinimų. Visa tai palengvino rašybą. Ši reforma įvesta dar prieš bolševikus, dar prie Laikinosios vyriausybės švietimo ministro grafo Ignatjevo, bet praktiškai ją pradėjo taikyti tik po Spalio revoliucijos ir todėl viešoji nuomonė šią reformą sieja su bolševikais ir kontrrevoliucinė emigracija net ir knygas spausdina pagal seną ikireforminę rašybą.

Neilgai viešpatavo tada Tarybų valdžia. Jau kovo pradžioje, važiuojant mums tramvajumi iš Pušča Vodycios į Kijevą gimnazijon, mus miške prieš pat Kijevo priemiestį Priorką sustabdė raitas patrulis. Visus keleivius išlaipino, patikrino dokumentus, kas turėjo, o kas neturėjo – nustatė jų asmenybes bendra visų keleivių apklausa. Paskui mums leido važiuoti toliau. Atvažiavę į miestą, pamatėm žygiuojant begalines pilkas voras vokiečių kariuomenės. Protarpiais buvo vežamos patrankos ir vėl už jų ėjo ir ėjo pėstininkai.

Nukelta į p. 9u

 

 

Jų atrodė be galo daug. Dar iki šiolei aš nebuvau matęs taip daug kareivių vienoje vietoje. Paskui jie sustojo visi iš karto pagal komandą ir sustatė šautuvus piramidėmis gatvės vidury, o patys susėdo pakraščiais pailsėti. Pasižiūrėjome ant sienų kabančius plakatus-įsakymus. Plakatas buvo rašytas rusiškai, bet viršuje buvo vokiečių juodas, juodom retom plunksnom tarytum apipešiotas erelis. Apačioje buvo spausdintom raidėm parašas: vokiečių kariuomenės grupės vadas generolas feldmaršalas von Eichhornas. Mums prisiminė neseniai praėjusi vokiečių kalbos pamoka, kur mes išmokom, kad Eichhorn – tai voveraitė. Kažkaip keistai skambėjo, kad šiai taip gausiai ir turbūt galingai kariuomenei vadovauja toks mažas ir taikingas žvėrelis – voveraitė. Na, kaip buvo galima suprasti, miške mus sustabdė turbūt ukrainiečių patrulis, sprendžiant iš jų tarpusavio kalbos, nors karininkas mus tardė rusiškai. Greit paaiškėjo, kad tai buvo petliūrininkai. Petliūra šįkart stojo tarnauti vokiečiams. Vokiečiai pagal Bresto taiką okupavo Ukrainą, bet, norėdami sumažinti okupacinės kariuomenės skaičių, davė Ukrainai tam tikrą savivaldą, o už tai Petliūra turėjo su savo haidamakais padėti okupacinei valdžiai valdyti ir, be abejonės, išspausti kuo daugiau duonos. Viešoji nuomonė teisingai laikė Petliūrą parsidavėliu.

Vokiečiams atėjus, į mokyklą grįžo senoji tvarka. Grįžo lotynų kalba, grįžo ir drausmė, kuri atrodė dar kietesnė. Nors dėl įvairių neramumų ir karo veiksmų mes praleidome daugiau negu pusantro mėnesio, programą išėjome visą, sutaupę savaitę iš pavasario atostogų ir porą savaičių iš vasaros atostogų. Na, mokytojų reiklumas ir mokymosi tempai taip pat padidėjo. Mokiniai skundėsi, kad grįžo „senasis režimas“. Man viskas sekėsi gerai ir aš baigiau mokslo metus sėkmingai, net su pagyrimo lapu, nors metų pabaigoje vėl buvo keliamieji egzaminai, per kuriuos mokytojai mus gerokai papurtė. Bet Jarusiui reikalai susiklostė blogai. Kaip buvusiam mokinių vykdomojo komiteto nariui ir to komiteto atstovui mokytojų taryboje, jam buvo priminti visi jo nusikaltimai: ir Pisarevo demonstratyvus skaitymas per pamokas, ir nihilizmas, ir nepakankama pagarba mokytojams. Jis turėjo laikyti egzaminus į 8 klasę iš keturių dalykų, iš trijų šiaip taip ištempė trejetus, o iš trigonometrijos gavo dvejetą ir pavasarį, ir per pataisas rudenį. Mano tėvas labai susijaudino ir nuėjo į gimnaziją aiškintis, nes jis pats jį ruošė iš matematikos. Mokytojas parodė jam Jarusio rašomąjį darbą iš trigonometrijos, įvertintą dvejetu. Bet tėvas pastebėjo, kad uždavinio sprendimo eiga buvo teisinga, tik jis nežinojo vienos formulės ir sprendė aplinkiniu keliu. Tėvas pasipiktino, nes, jo manymu, Jarusis parodė neblogą uždavinio supratimą ir mokėjimą savarankiškai protauti. Jie nesutarė su mokytoju, kuris pasakęs, kad tėvai neturi spręsti apie tai, ko jie nesupranta. Tėvas Politechnikos institute mokėsi aukštosios matematikos. Žodis po žodžio ir mano tėvas atsiėmė ne vien Jarusio, bet ir mano dokumentus ir perkėlė mus į 9-ąją gimnaziją. Nieko nepadėjo mano prašymai ir ašaros. Tėvas užsispyrė ir savo pasiekė. Tokiu būdu aš šeštoje klasėje mokiausi 9-ojoje gimnazijoje, o Jarusis ten buvo septintoje klasėje, taigi vis dėlto liko antrus metus. 9-oji gimnazija – tai buvusi privati reakcingo juodašimčio popo Stelmašenkos gimnazija. Nors ji po revoliucijos buvo suvalstybinta, Stelmašenka ir labiau reakcingi mokytojai pašalinti, vis dėlto jautėsi, kad tai ne 7-oji gimnazija, kur liko mano draugai ir mylimi mokytojai. Tarp mokinių dar jautėsi antisemitiškos, juodašimtiškos nuotaikos, nors po suvalstybinimo ir mokesčio už mokslą sulyginimo su kitom gimnazijom mokinių sudėtis taip pat gerokai atsinaujino. Mat arčiau gyvenantys mokiniai persikėlė iš kitų gimnazijų. Be to, kai kam buvo patogiau, kad mokslas joje ėjo antra pamaina. Taigi ir man teko važinėti dienos metu į gimnaziją ir vėlai vakare grįžti. Mokytojai man pasirodė menkesni negu 7-ojoje, bet reikalavimai ir mokslo lygis buvo nežemas. Matyt, mokytojai visur panaudojo tvirtos vokiečių valdžios atėjimą reikalavimams sustiprinti. Mokslas man sekėsi gerai ir greit įgijau mokytojų palankumą. Tas man sekėsi, nes kartu su brendimo laiku aš nustojau mikčioti.

O kiek vargo man buvo atnešęs tas mikčiojimas. Mikčiojau aš stipriai, užsikirsdavau beveik kas antrame žodyje. Sklandžiai galėjau tik deklamuoti eilėraščius ir tarp draugų pusėtinai kalbėjau, nors ir užsikirsdamas. Bet prie svetimų ir prie mokytojų dažnai negalėjau žodžio ištarti. Tai paliko gilių žaizdų mano charakteryje. Mane persekiojo dabar madingai vadinamas nevisavertiškumo kompleksas. Jis būtų buvęs dar skausmingesnis, jei jo nebūtų atvėrusi toji aplinkybė, kad klasėje buvau prie stipriausiųjų fiziškai ir bet kokius bandymus tyčiotis iš manęs nutraukdavau kumščio jėga. O mokiniai berniukai gerbia fizinę jėgą ir ji šiek tiek išlygindavo mano padėtį tarp draugų, nors šiaip paaugliai yra negailestingi turintiems fizinių trūkumų, taip pat ir mikniams. Tas nevisavertiškumo kompleksas persekiojo mane visą gyvenimą, nors mikčioti nustojau 14–15 metų ir net pasirinkau mokytojo profesiją, kurioje turėti fizinių trūkumų negalima iš viso, o tuo labiau mikčioti. Juk mokytojo pagrindinė priemonė – kalba. Aš manau, kad prie to komplekso sustiprinimo prisidėjo, kad ir be blogų norų, mano tėvas. Jis labai krimtosi, kad jo sūnus miknius, ir bandė įsakymu ir griežtumu palaužti šį trūkumą, o kai tas nepadėdavo, jis mane piktai pamėgdžiodavo. Negalima sakyti, kad manęs negydė. Ėjau ištisus metus pas specialistą tokių ligų daktarą Bialiką, kuris mane gydė įvairiais būdais, pradedant elektros impulsais ir baigiant ritmiško kvėpavimo pratimais. Bet, man rodos, gydymas nebuvo efektyvus, o paskui brendimo laikotarpiu balsui keičiantis šis trūkumas pats praėjo ir atsinaujino tik senatvėje po insulto.

Taigi Kijevo 9-oji gimnazija man atmintina ir tuo, kad ten aš atėjau jau be minėto fizinio trūkumo ir buvau dėl to labai laimingas. Tuo tarpu gyvenimas ėjo savo vaga ir šalia gimnazistiškų rūpesčių mes negalėjom nepastebėti, kad krašte buvo neramu. Mieste buvo viskas gerai, jautėsi tvirta valdžios ranka. Bet tai buvo vokiečių ranka, o kaime, kur turėjo tvarką įvesti Petliūra, ne viskas sekėsi gerai. Vyko partizaninis karas. Mat vokiečiai reikalavo duoklių, juk tam jie atėjo, o valstietis jų duoti nenorėjo ir jautėsi turįs ginklų, parneštų iš fronto. Vokiečių vadovybė savo socialine sudėtimi buvo iš stambių dvarininkų, tai buvo daugiausia Rytprūsių junkeriai, kurie dominavo vokiečių štabuose ir apskritai generalitete. Jie negalėjo be pasipiktinimo žiūrėti, kad žemė visoje Ukrainoje buvo iš dvarininkų atimta, ją valdė valstiečiai. Reikia pasakyti, kad po Vasario revoliucijos petliūrininkai su savo Centrine rada labai aktyviai dalyvavo žemės reformoje, nenusileisdami šioje srityje bolševikams. Nekalbant jau apie tai, kad jie save laikė ukrainiečių eserais, o eserai – tai valstiečių partija, šalia to jie buvo ukrainiečių nacionalistai, o dvarai Vakarų Ukrainoje priklausė lenkams, bent dauguma, Rytų Ukrainoje – rusams arba surusėjusiems ir pamiršusiems savo kilmę buvusiems ukrainiečiams. Taigi, vykdydami žemės reformą, petliūrininkai tikėjosi įgyti populiarumą tarp ukrainiečių valstiečių ir nusikratyti nepageidaujamos svetimos kultūrinės bei ekonominės įtakos. O svetimtaučių, nei lenkų, nei rusų, jiems nebuvo gaila. Šiuo klausimu petliūrininkų ir vokiečių vadovybės interesai buvo griežtai skirtingi. Kai pasirodė, kad ir prievolių iš valstiečių petliūrininkai nesugeba visiškai išspausti, vokiečiai nutarė, kad iš stambių dvarų lengviau bus jas gauti, ir Petliūros likimas buvo nuspręstas. Mauras savo padarė, laikas jam išeiti. Vokiečiai inscenizavo Ukrainos valdžios neva perversmą, o kad būtų įtikinamiau, patraukė Centrinės rados skirtą premjerą Golubovičių teisman (Petliūra oficialiai buvo tik kariuomenės vadas). Tame teisme (man teko skaityti spaudoje jo eigą) vokiečių karinis prokuroras apkaltino Golubovičių korupcija, kyšių ėmimu ir apskritai savanaudiškais veiksmais. Teismas, žinoma, pripažino Golubovičių kaltu. Valdžion buvo pakviestas generolas Skoropadskis, kilęs iš senos ukrainiečių etmonų šeimos, bet visai surusėjęs. Anksčiau jis tarnavo caro leibgvardijoje ir visa jo aplinka buvo rusų karininkai, kurių Kijeve buvo labai daug. Ukraina tapo savotiška monarchija su etmonu Skoropadskiu caro vietoje. Buvo stengiamasi ukrainiečiams apdumti akis ir pareigūnų pavadinimai liko ukrainietiški. Vietoj haidamakų atsirado serdiukai, o policija buvo pavadinta varta. Bet viskas baigėsi tik pavadinimais, o šiaip etmono sudarytoje valdžioje visi kalbėjo tik rusiškai, nes kitaip nemokėjo. Prie valdžios atėjo Rytų Ukrainos dvarininkai rusai. Mat lenkai buvo pabėgę Lenkijon, kur buvo steigiama nauja nepriklausomos Lenkijos valdžia, tik neaišku buvo, kas jai vadovaus.

Žemės reforma palaipsniui buvo panaikinama, o tai sukėlė visuotinį valstiečių pasipiktinimą. Tuo pasinaudojo Petliūra ir pasiskubino atsistoti sukilimo priešakyje. Mat raudonieji kazokai, kurie vadovavo partizaniniam judėjimui prieš vokiečius, buvo dar pogrindyje ir Petliūra juos aplenkė. Prie sukilimo prisidėjo ir pasiturintys valstiečiai, kurie taip pat buvo žemės gavę iš dvarų, o tarp pasiturinčių valstiečių Pet-liūra buvo populiarus dar iš 1917 metų.

Skaitytojas gali paklausti, kaip vokiečiai leido sukilimui kilti. Reikalas tas, kad tai buvo 1918 metų galas, Vokietija buvo jau pralaimėjusi karą ir joje įvyko revoliucija, buvo nuversta monarchija. Kariuomenėje atsirado soldatenratai (kareivių tarybos) ir spartakiečių būriai, kuriuose vyravo jau bolševikiškos nuotaikos. Vokiečių kariuomenė skubėjo namo, bet nugalėtoja Antantė neleido jiems tuo tarpu pasitraukti iš okupuotų Rusijos imperijos teritorijų, nenorėdama, kad ten įsigalėtų bolševikai. Turėjo vokiečiai ten ir savų interesų. Prisiminkim, kad panaši padėtis buvo tada ir Lietuvoje. Čia irgi vyko pilietinis karas, dar vokiečiams nepasitraukus iš Lietuvos. Ir jie Antantės įsakymu įsikišo į šį karą baltųjų pusėje. Mėgino jie ir sau kai ką pagriebti. Prisiminkim Bermonto avantiūrą. Taigi aišku, kad ir Ukrainoje vokiečiai buvo lyg ir atliko neutralių stebėtojų vaidmenį.

Šitą Petliūros sukilimą prieš etmoną Skoropadskį aš labai gerai prisimenu su visom smulkmenom.

Buvo jau maisto trūkumas mieste ir mano tėvas važiavo į kaimo vietoves pirkti miltų ir kitų maisto produktų. Jis naudojosi tarnybiniu bilietu, kuris jam pasiliko dar nuo karo laikų, nors šis jau baigėsi Bresto taika. Šiaip civiliui sunku buvo patekti į traukinį, nes vokiečių ir Petliūros kariuomenė, o dabar jau ir etmonas, viską naudojo kariuomenės reikalams. Tėvas gi važiavo atskiro vagono tarnybiniame skyriuje. Kažkur apie Maliną jis iš pažįstamų nupirko pūdą miltų (16 kg) ir atgal važiavo jau garvežiu. Turbūt tarnybinio vagono nebuvo. Buvo žiema, o garvežiu važiuojant neišvengiamai pučia skersvėjai, iš kitos pusės nežmoniška kaitra. Pats tinkamiausias būdas gauti plaučių uždegimą. Tai buvo ispankos metai (labai stipraus gripo epidemija, nusinešusi Europoje milijonus aukų į kapus). Tėvas turbūt jau sirgo gripu, o garvežyje dar persišaldė. Išlipęs Kijevo prekinėje stotyje, jis ėjo su savo maišu miltų bėgiais ir staiga griuvo be sąmonės. Prakirto į bėgius kaktą ir smarkiai nusibalnojo nosį, kad randas liko visam gyvenimui. Geležinkelininkai jį pakėlė, medicinos punkte suteikė pirmąją pagalbą, t. y. aptvarstė kaktą ir nosį ir parsiuntė namo gydytis nuo gripo. Mat tuo metu buvo taip masiškai sergama, kad geležinkelio ligoninėje nebuvo vietos. Iš tarnybinio pažymėjimo sužinojo adresą, nes jis visą laiką buvo be sąmonės ir kliedėjo. Dviejų geležinkelininkų lydimas, jis parsirado namo. Reikia įsivaizduoti mano mamos išgąstį, kai ji pamatė savo vyrą be sąmonės, visa galva aptvarstyta, vos matėsi viena akis, ir vilkte velkamą dviejų stiprių žaliūkų. Neprapuolė ir pūdas miltų. Vyrai, kurie jį atlydėjo, labai atsiprašinėjo, bet sakė, kad ligoninėje visi koridoriai priguldyti ir medicinos pagalbos beveik nėra, nes tokiam skaičiui nei daktarų, nei vaistų nepakanka. Paliktas ligoninės prieškambaryje, jis tikrai būtų miręs. Iš dokumentų nustatę asmenybę, jie nutarė, kad namuose bus geresnė priežiūra. Tuojau buvo iškviestas daktaras Chavčinas, toks simpatiškas žydelis, gyvenantis Pušča Vodycioje. Jis nustatė stiprų gripą ir abiejų plaučių uždegimą. Tėvas sunkiai sirgo apie tris savaites. Kol praėjo krizė, gerasis daktaras Chavčinas nesitraukė nuo jo lovos. Paskui jis dar keletą savaičių buvo rekonvalescentu (sveikstančiu ligoniu). Nuo tos ligos pėdsakai liko visam gyvenimui. Jis viena ausimi apkurto, pražilo ir smarkiai paseno.

Tik tėvas pradėjo taisytis, atvažiavo pas mus dėdė Kotas Bobovskis, kuris dažnai atvažiuodavo su reikalais. Jis dabar gyveno pas savo tėvą cukraus fabrike, nes dvarą valstiečiai jau buvo atėmę. Aš manau, kad jis formaliai atvažiuodavo tėvo, t. y. cukraus fabriko, reikalais, bet kartu ir lenkų kolonijos Ukrainoje reikalais, nes tarp jų buvo jaučiamas didelis aktyvumas, jie ruošė slaptai savo ginkluotas pajėgas ir rengėsi kovai už nepriklausomą Lenkiją.

Atvažiavęs dėdė Kotas tuoj apsirgo ir gana sunkiai, nors mes, visa šeima, išskyrus tėvą, gana lengvai persirgom šį gripą. Aš karščiavau tik vieną dieną, o mama sakėsi, kad jai nėra laiko sirgti, kai pilni namai ligonių, ir ji vaikščiodama persirgo.

Įdomią telegramą pasiuntė dėdė Kotas savo žmonai, o mama tetai Dysiai: „Ležu v objatijach prekrasnoi ispanki“ („Guliu ispanų gražuolės glėbyje“). Taigi šitai gripo epidemijai besibaigiant ir įvyko Petliūros sukilimas prieš etmoną Skoropadskį. Laikraščiai visą laiką mus ramino, kad tai nieko rimto, tik kažkokia avantiūra, kuri bematant bus likviduota. „Vynyčenkos ir Petliūros avantiūra“ – tokios antraštės mirgėjo visuose laikraščiuose. Laikraščiai rašė: „Gde-to dvižetsia Petliura i kupno nekij Balbočan“ („Kažkur juda Petliūra ir drauge kažkoks Balbočanas“). Balbočanas buvo haidamakų pulkininkas, užėmęs su savo daliniais Charkovą.

Dėdė Kotas buvo turbūt labai blogos nuomonės apie Pet-liūrą ir jo haidamakus. Tas ir suprantama, nes jis išgyveno tėvo dvare tą laiką, kai ukrainiečių valstiečiai, bolševikų ir Petliūros kurstomi, užpuldinėjo ir plėšė dvarus. Kai petliūrininkai visai priartėjo prie Kijevo, naktį užpuolė miške buvusią sanatoriją, kurioje poilsiavo apie dešimtį etmono karininkų. Kaip ten buvo, niekas tiksliai nežino, bet pasklido gandas, kad petliūrininkai juos visus iššaudė. Aš tą rytą ėjau pas eigulį miško pakraštyje atsinešti pieno ir staiga pamačiau iš miško jojantį raitelių būrį. Tuoj pažinau, kad tai petliūrininkai, nes jų vadas ir dar pora buvo su haidamakų uniforma, su papacha ir oseledecu. Reikia žinoti, kad aš raitelių nemėgau, jeigu nepasakytum, bijojau dar nuo Tolstojaus laidotuvių laikų. O čia dar tie baisūs petliūrininkai, kurie tą naktį išžudė karininkus sanatorijoje. Aš greitai pro plyšį tvoroje pasislėpiau ir išėjau ramiausiai į kitą gatvelę, o ten iš už kalno tiesiai į mane vėl tas pats būrys. Slėptis jau nebebuvo laiko ir aš stovėjau nejudėdamas, kol jie prajojo pro šalį, nekreipdami į mane dėmesio.

Dėdė Kotas įkalbėjo mus, kad nuo petliūrininkų nedidelių būrelių reikia gintis, nes jie esą plėšikai. Jis suorganizavo budėjimą prie langų su visa mūsų amunicija, dviem pistoletais ir medžiokliniu šautuvu. Mat vieną „Buldogo“ firmos pistoletą turėjo dėdė Kotas, o mano tėvas nikeliuotą brauningą.

Sėdim mes taip, šnekučiuojam, tik staiga sublizgėjo apie dešimtį durtuvų prie šautuvų ir tuo pačiu laiku atsidarė durys iš lauko į virtuvę. Tik mes spėjom nušluot nuo langų savo ginklus ir įkišti rašomojo stalo stalčiun, kai įžengė į kambarį beveik dvimetrinis milžinas su papacha ir kreipėsi ukrainietiškai, ar neturim mes ginklų. Nespėjom mes paneigti, kai jis priėjęs prie stalo atidarė stalčių. Kaip jis taip pajuto, kur yra ginklai, neaišku. Gal jis kažką pastebėjo, gal matė visų mūsų žvilgsnius, nukreiptus į stalčius. Apskritai aš pastebėjau, kad kratos metu ieškantis visada atspėja, kur kas paslėpta. Atrodo, slepi pačioje nekalčiausioje ir netikėčiausioje vietoje, o jis atėjęs apsidairo ir eina tiesiai prie slėptuvės. Mūsų abu pistoletus jis paėmė viena milžiniška ranka ir padėjo į savo gilią kišenę. Nieko jis mums nesakė ir nesibarė. Turbūt nutarė patylomis pasisavinti ginklus sau. Apsigręžęs išėjo. Nakčiai postovio pas mus atėjo turbūt visas skyrius, apie porą dešimčių petliūrininkų. Mes jiems užleidom vieną kambarį, o jie daugiau ir nereikalavo, tik nuolat ėjo į virtuvę susišildyti vandens, plautis autų ir džiovinti juos. Iš arti tie petliūrininkai pasirodė ne tokie jau baisūs.

Jie atėjo žiemą, tiksliai neprisimenu mėnesio, bet buvo šlapdriba, turbūt gruodžio ar sausio mėnuo. Po nakties postovio kambaryje liko neplonas sluoksnis purvo, prineštas ir primintas kaustytais kareiviškais batais. Dėdė Kotas pasisiūlė padėti išvalyti tas Augėjo arklides ir mes abu su juo pradėjom plauti ir šveisti grindis. Mano gyvenime tai buvo pirmutinis tos rūšies darbas, o dėdė Kotas, matyt, turėjo daugiau patyrimo ir mane mokė, kaip tokias nešvarias ir primintas grindis plauti per kelis vandenis, o daugelyje vietų skusti su peiliu. Ir dabar, jei man tenka panašus darbas, tik, žinoma, daug mažesnio masto, aš prisimenu dėdę Kotą ir jo pamokas.

Petliūros valdžia išsilaikė kelis mėnesius, gal du ar pustrečio. Vokiečiai evakavosi namo. Tiesa, pamiršau pasakyti, kad jų feldmaršalą Eichhorną nušovė mieste vidury dienos, bet jų jėga jau buvo nebe ta ir apie kokias nors sankcijas iš jų pusės nebeprisimenu. Kai vokiečių pritrūko, pakėlė galvas raudonieji partizanai, raudonųjų kazokų daliniai, tarp jų garsėjo Taraščos divizija (Taraščanskaja). Toks buvo ne per toliausiai nuo Kijevo apskrities miestelis. Ir vėl jie pasikvietė į pagalbą Raudonosios armijos dalinį. Jis atskubėjo geležinkeliu keliais ešelonais. Kai Petliūrai priėjo bėda, jis kreipėsi į visuomenę prašydamas padėti kovoti su bolševikais. Kijeve, kaip minėta, buvo labai daug demobilizuotų karininkų, kurie Skoropadskiui pabėgus liko be darbo. Jie mielai atsišaukė į Petliūros kvietimą, nes jie būtų padėję nors ir pačiam velniui, kad tik prieš bolševikus.

Ir štai į mūsų gimnaziją, o mes mokėmės vakare, atėjo karininkas, rodos, štabskapitonas (mūsiškai – kapitonas), ir pranešė, kad mobilizuojami visi 6, 7, 8 klasių mokiniai kovai su bolševikais, kurie važiuoja traukiniu į Kijevą. Reikia šį traukinį sustabdyti. Išrikiavo mus visus, o mūsų susidarė per šimtą mokinių, davė keletą kariškų komandų, o mes jas mielai įvykdėm, juk ne kartą mokėmės karinio parengimo. Tasai štabskapitonas liko mumis patenkintas, pasakė, kad su tokiais arais jokie bolševikai nebaisūs, rytoj gausim šautuvus, o dabar reikia eiti namo ir atsinešti trims dienoms valgyti ir atsarginę porą baltinių. Surašė visų pavardes ir prigrasino, kad ryt devyniomis ryto prisistatytume, kitaip laukia bausmė pagal karo meto įstatymus.

Mes išsiskirstėme labai nevienodai nusiteikę, vieni bijojo, kiti veržėsi į mūšį. Tai, atrodė, bus įdomus nuotykis, kiti dar abejojo, ką sakys tėvai. Mes su Jarusiu nuvažiavom 20 km už Kijevo į Puščia Vodycią. Ten iš ryto buvo jau raudonųjų kazokų dalinys ir tuo išsisprendė mano mobilizacijos klausimas.

Pasirodo, visgi dalis mūsų ir kitų gimnazijų gimnazistų rytojaus dieną prisistatė. Juos skubiai apginklavo ir nusiuntė prie Krutų stotelės ne per toliausiai nuo Niezino už Dniepro. Ten jie užėmė pozicijas ir laukė atvažiuojant priešų traukinio. Bet bolševikų karininkų būrys sustojo pora kilometrų arčiau ir atėjo į Krutus iš šono, atidengė kulkosvaidžių šoninę ugnį ir puolė atakon. Mokiniai, apimti panikos, puolė bėgti ir juos masiškai iššaudė. Girdėjau paskui mokytojus ir kitus vyresnius žmones piktinantis tokiu neatsakingu petliūrininkų, kurie iškišo priekin neapmokytus vaikus tikron pražūtin, elgesiu. Atėjęs į gimnaziją po kelių dienų, kai viskas apsiramino, neradom savo klasėje penkių vaikinų, kurie dingo be žinios.

Trečią kartą išbėgo Petliūra su savo Centrine rada ir trečią kartą pas mus atėjo Tarybų valdžia. Protarpiais buvo etmonas Skoropadskis ir labai rimtai valdė vokiečių armija. Šeštoje klasėje mokslas iš esmės ėjo su mažom pertraukėlėm. Valdžios keitėsi, o mes mokėmės, sprendėm uždavinius, mokytojai rašė pažymius – ir gerus, ir dvejetus. Nutrūkdavo trumpam pamokos, kai gatvėse labai jau smarkiai šaudė.

Tarybų valdžia atėjo pavasariop, bet tuoj pasigirdo, kad kažkur ant Dono ir dar daugiau Kubanės krašte organizuojasi baltagvardiečiai. Karininkai organizuoja Savanorių armiją (Dobrovolčeskaja armija), kurioje ištisi pulkai ir divizijos buvo vien iš karininkų ir junkerių. Iš tokių dalinių išgarsėjo Drozdovskio divizija. Dono krašte organizavosi kazokų armijos, buvo mobilizuojami vyresnio amžiaus kazokai, kurie Pasauliniame kare nekariavo ir buvo labai monarchistiškai nusiteikę. Kažkur Vakarų Ukrainoje įsitvirtinęs Petliūra su savo rinktiniais daliniais tykojo progos vėl pasirodyti Kijevo gatvėse.

Tuo tarpu svarbiausias frontas Raudonajai armijai buvo Rytų frontas, kur po čekoslovakų maišto ir jų dengiama susiorganizavo stipri Kolčiako vadovaujama kontrrevoliucinė armija iš demobilizuotų karininkų ir visokių Uralo bei Sibiro kazokų. Tai buvo Kolčiako armijos stuburas, o šalia to buvo įvykdyta įvairaus amžiaus vyrų mobilizacija, jie apmokomi ir prižiūrimi karininkų varomi į frontą. Kolčiakas buvo Antantės pripažintas visos Rusijos kontrrevoliucijos vadu. Iš ten ir mūsų liaudies tautosakon pateko „kolčiakų“ pavadinimas, priskiriamas bermontininkams, nors Antantė jų ir nepripažino dėl jų aiškiai vokiškos orientacijos. Pats girdėjau Lietuvos valstybingumo atgimimo priešaušryje dainuojant biržėnų kaimuose: „Kolčiakai, kolčiakai, jums Dievs nepadės. Nušovėt bernelį, kas man bemylės.“ Buvo ir kitų kontrrevoliucijos židinių: Judeničius prie Petrogrado, Gurko prie Archangelsko. Be to, ir atvira Japonijos intervencija Tolimuosiuose Rytuose, Anglijos – Rusijos šiaurėje, prancūzų – Odesoje. Buvo dar labai ilgas Vakarinis lenkų frontas ir trijų Pabaltijo kraštų, kovojančių su Antantės ginkluotos intervencijos pagalba prieš savo liaudies sukurtą Tarybų valdžią. Dar nepaminėjau Rumunijos, šia proga paglemžusios moldavų kraštą. Taigi pilietinis karas Rusijos mastu buvo painus ir laimė jame permaininga. Aš apsiribosiu tik įvykiais Ukrainoje, kuriuos savo akimis mačiau ir kurių pasekmes savo kailiu patyriau.