Pritrenkiantis Zenonas Bulgakovas

Kalbėti apie vyresnės kartos fotomenininkus paprastai yra palyginti lengva. Sutkus, Žvirgždas, Rakauskas, Kunčius ir visas sąrašas jau nutrintų pavardžių, kurias drauge su jų darbais šiandien galima gliaudyti kaip kokias saulėgrąžas, ir viskas ten aišku, viskas jau pasakyta tiek autorių, tiek žiūrovų, tiek visų įmanomų žinovų. Kartais pasiknaisioti Lietuvos fotomenininkų sąjungos narių sąraše gali būti visai smagu. Susirandi patinkančią pavardę, atsidarai darbus, lieki kaip kuolą įrijęs ir po kelių minučių atokvėpio galvoji – gal dar paieškosiu, gal ką įdomaus rasiu. Ir randi.

Mano aprašytas scenarijus yra melagingas, Zenoną Bulgakovą visų pirma pažinau fotokūdroje, kur jis aktyviai rodė savo nuostabia medžiaga kvėpuojančius archyvus, dalinosi atrastais skaitmeninės fotografijos džiaugsmais, montažais ir kitokiomis gėrybėmis. Jis alytiškis, o iš ten kilę nemažai šaunių žmonių, Zenonui šiandien per 70 metų, o jis – vienas aktyvesnių internetinės fotokūdros dalyvių. Tai vienas iš pritrenkiančių dalykų apie nesenstantį Zenoną Bulgakovą. Gal čia pavardė kalta? Michailas Bulgakovas irgi nesensta, dabar naujai, baltai, išleistas.

Be pavadinimo

Gal ir pasirodysiu stereotipais besivadovaujantis, bet mane, žinoma, labiausiai domino ir domina pono Bulgakovo archyvai. Beje, pavardė taip įpareigojančiai skamba, ir lyg tyčia ant stalo „Meistro ir Margaritos“ 1985-ųjų leidimas, mėlynas toks, irgi archyvinė medžiaga beveik. Rodosi, Zenonas toks pats klasikas kaip ir apdainuotieji, bet dėmesio kažkodėl gavo daug mažiau. Ir asmeninių parodų nebuvo ar nebuvo tiek, ir apie monografiją tik pasvajoti galima…

Taigi, kuo tas Bulgakovas toks pritrenkiantis. Žinoma, romantiškas buvo ir jis, LFS tinklalapyje ir fotokūdroje mačiau keletą ankstyvų darbų, skirtų, pavyzdžiui, krepšiniui. Tai tokie suštampuoti darbai, ne patys įdomiausi, palikti dokumentiškumui, bet visas autoriaus kūrybos grožis – jo kartais keistas ir ne visiems suprantamas humoras. Arba čia man jau vaidenasi ir humorą įžvelgiu ten, kur jo nėra. Kaip ten bebūtų, fotografijos puikios, tad po keletą žodžių apie mano Bulgakovo archyvinę „rinktinę“.

Dainų šventėje. 1973

Darbas su užrašu LEDAI geras viskuo. Suprantu, kad tai kažkokia paprasta dokumentika, ir humoro čia su žiburiu nerasi, bet nuoširdumas ir paprastumas liejasi per kraštus. Tai paprasta paprasto žmogaus fotografija, šiandien sudominanti daugeliu dalykų. Kad ir žmonių žvilgsniais ar iškabos dizainu.

Neturiu supratimo, kas vyksta už kadro, bet nujaučiu vasaros kaitrą, Zenonas čia nepastebimas – čiaukšt, ir moteriškės jau juostoje, niekam nekyla nė vienas klausimas, visi laimingi ir toliau galvoja apie ledus. Ir tos moterys, kadangi laimingos, besišypsančios, atrodo toli gražu ne taip kaip šiandieninės moteriškės. Ir tai visai ne tuometinių ar šiandieninių moteriškių problema. Čia apkaltinsiu Zenoną meistryste prieiti prie žmonių ir juos išplėšti iš laiko taip, kad jie atrodytų tokie – laimingi.

„Dainų šventėje“ visiškai puikiai panaudotas plataus kampo stiklas.

Darbo jėga

Šiandien rimtieji žinovai galbūt čia įžvelgtų neteisybę – moteris ant pakylos tikriausiai sako kalbą ar ką nors panašaus – svarbaus – veikia, o deformuotas ilgakojis vyriškis apačioje sėdi ir juokiasi. Didžiausias grožis – žmonių kūno kalba: moteris iškėlusi rankas, gestais sufleruoja, kad vyksta kažkas rimto, kažkas neabejotinai rimto sklinda iš jos burnos, o tas vyrutis toks sudribęs, koja ant kojos, ranka kišenėje, nerūpestingai žiūri į fotografą ar bent jo kryptimi ir visiškai paneigia viršuje vykstančius rimtumus.

Sunku suvokti, kas dedasi fotografijoje „Darbo jėga“, bet visa tai primena Danijilo Charmso absurdą. Net nežinau, nuo ko čia

geriau pradėti komentarą – sužavi viskas nuo kairės iki dešinės ir nuo viršaus iki apačios. Vien ko vertas raudonas puodas baltais taškučiais, taburetė ir žmonių pozos… Stumia kaip reikiant. O dar sako – silpnoji lytis. Tokia juokinga Bulgakovo buitis šiandien džiugina tokius entuziastus kaip aš ir tu, nes ji keista, neįtikėtinai stebinanti, lengvai išmušanti iš vėžių.

Įdomios knygos

„Įdomiose knygose“ iš tiesų įdomu viskas, tik ne knygos. Prisimenu tuos keistus brezentinius pripučiamus čiužinius, prisimenu, koks buvo smėlis prie jūros ir prie ežerų. Nebuvo jis kitoks, bet saulė tikrai buvo kaitresnė, žmonių skruostai – labiau įraudę, o žmonės taip drąsiai skaitydami literatūrą nesiramstydavo vieni kitiems į užpakalius.

Žmonių kontaktas ir atskirtis kadre „Jaunieji“ toks jautrus ir abejingas vienu metu, kad ir juodas juokas ima, ir verkti norisi. „Durininko“ laikrodis spindi iš tolo, o vaikai, tikriausiai broliukas su sesute, stovėdami ant geležinės prarajos batams valytis, žiūri į tarpduryje švytuojančią baltą suknelę. Tada jos visos buvo vienodos…

Jaunieji

Jei ne vienodos, tai velniškai panašios. Bet man patinka vaikų nematomi žvilgsniai į nepažįstamą ir keistą ateitį. Įdomu, kur tie vaikai dabar, ką veikia.

Idiotiškas dekoras „Pas direktorių“ aplenkia fotografijos veikėjų išraiškas savo keistumu, bet kabliuku čia tampa ta balta šviesa, tas direktorius dieviškoje šviesoje, kurio net nesimato pro medines duris, šviesą ir figūrą, bandančią patekti vidun.

Ir punctum čia tampa visų vienodi batai. Įdomu, ar tas sienų dekoras reiškė kokią nors valdžią, ar direktorius didžiuodavosi praeidamas pro tą sieną. Ir „minkštasuoliai“… jie tokie minkšti kaip senos „VW Jetta“ sėdynės. Prailginta taburetė. Ir kilimėlis prie direktoriaus durų. Nuostabios detalės, šiandien juokinančios, stebinančios ir kitaip pritrenkiančios ir priplojančios jei ne prie sienos, tai prie kompiuterio ekrano.

Piknikas

„Piknikas“ yra mano mėgstamiausia pono Bulgakovo fotografija. Ten toks chaosas, kad net sunku ką nors pasakyti… Akivaizdu tik tiek, kad žmonės gerai leidžia laiką. Tikriausiai tai svarbiausia. Įdomu tik ką galvojo Bulgakovas, spausdamas mygtuką, – ar jautėsi kaip Rimaldas Vikšraitis, fotografuojantis absurdišką žmonių gyvenimą, ar juokėsi drauge su visais, o galiausiai prisipylęs iš ąsočio gėrimo nuėjo sukti sukti ratelio į vieną pusę.

„Mėsa“ greičiausiai pasakoja apie deficitą, apie sunkias sąlygas gauti tam tikrų produktų. Bet ta masė neblogai įmitusių piliečių ir stambus užrašas MĖSA sukelia visai naujų asociacijų, bet apie jas nesiplėsiu. Bandau įsivaizduoti dabar prie „Norfos“ besirenkančius žmones, nes pagaliau bus galima gauti jūrinių lydekų. Įdomu, ar tie žmonės patys taptų panašūs į silkę, kaip Bulgakovo personažai, primenantys mėsą?

Mėsa

Nors gali pasirodyti, kad aš čia truputį šaipausi iš Bulgakovo, tokia mintis būtų labai klaidinga. Gerbiu šį autorių ir linkiu, kad juo ir jo kūryba susidomėtų daugiau menotyrininkų, galbūt prisiruoštų parengti kokią knygelę, kad ir skirtą tam, rodos, 19 metų periodui, kai ponas Bulgakovas dirbo šaldytuvų fabrike „Snaigė“ ir ten prifotografavo unikalių reikalų…

Zenonui siūlau nesikuklinti, jo darbai jaunajai kartai gali būti labai įdomūs, daug labiau, nei jis pats įsivaizduoja. Visko gali būti, kad šito teksto jis nė neskaitys, bet vis tiek linkiu parodyti kuo daugiau. Tos fotografijos vertos viso įmanomo dėmesio, kaip ir jo unikali asmenybė.