Pavasarį triukšmas kitoks

Julijus Cezaris, atėjęs į valdžią, Romoje pirmiausia uždraudė ratinio transporto judėjimą naktį, kad triukšmas netrukdytų jam ir doriems Romos piliečiams naktį miegoti.

Taigi, tūlas miesto dvasios žmogus (tai turėtų skambėti išdidžiai), perskaitęs šį faktą Marshallo McLuhano knygoje „Kaip suprasti medijas“, pasipiktins ir išvadins šviesiausiąjį imperatorių kaimiečių kaimiečiu, tai yra visa savo esme įklimpusį į kaimietišką tylos idilę. Jeigu kitame minėtos knygos puslapyje praleis pro akis autoriaus pateikiamą miesto atsiradimo pretekstą – kaip išsigandusių kaimiečių susitelkimo vietą.

Taigi išsigandęs žmogus, kaimietis nori tylos, kad girdėtų, kaip kalena padidėjęs kraujospūdis jo smilkiniuose ir krūtinėje tabaluojasi širdis…

Bet miesto dvasios žmogui tokie niekai nerūpi, nes tikras miesto žmogus be triukšmo ilgai negali išgyventi, nes toje tyloje, kai spengia nuo jos ausis, ko gero, dar ir neužmigsi.

Juk visai kitaip yra kai dunda traukiniai, metro, troleibusai, tramvajai, sunkvežimiai ir lengvieji automobiliai, kai kaukia policijos, greitosios pagalbos ir gaisrinės sirenos, kai virš miesto kyla ir leidžiasi lėktuvai, sraigtasparniai irgi visokie ten parasparniai, betmenai.

O kur dar visi barai, restoranai, naktiniai klubai, viešnamiai, raudonųjų žibintų gatvės ir kvartalai su savo muzikomis, garsiomis kalbomis, girtu dainavimu ir rėkavimu, santykių aiškinimaisis, susišaudymais ir kitais smulkesniais dalykais, nutinkančiais neramiame naktiniame miesto gyvenimo procese.

Ta visuma vadinama triukšmu, be kurio miestas neįsivaizduojamas.

Neapibūdinsi miesto kaip tylaus.

Tylių miestų nebūna.

Arba tai griuvėsiai, buvęs, dingęs miestas.

Miestas be triukšmo, ko gero, gali asocijuotis tik su kapinėmis arba su bergmaniškais vaizdais iš maro apimto „Septintojo antspaudo“, arba sapnuojamo miesto „Žemuogių pievelėje“, kuriame nėra žmonių, nėra laiko įprastine samprata, nes net laikrodžiai be rodyklių ir nesigirdi įprastinio triukšmo. Viskas vyksta absoliučioje miego – sapno tyloje.

Arba gali būti visiška tyla, kokią rodo kanadietis režisierius Guyus Maddinas savo filme apie žmones, gyvenančius tyloje, bijančius dėl triukšmo sukelti griūtį, kuri sunaikintų jų miestelį kalnuose, sunaikintų jų gyvenimus.

Miesto dvasios žmogus tarsi koks Haruki Murakami personažas sėdi šulinyje, bandydamas kažką suprasti apie triukšmą, kurio nebegirdi, o gal ir nebando suvokti, tik man taip atrodo, kad bando.

Gal Julijus Cezaris turėjo kokių problemų dėl miego, ne tik epileptinių, gal užaugęs viloje dievino kaimo tylą, kurią dar paryškina vakaro rūkas, savo šydus išdraikantis didelėje erdvėje, tarsi slopinantis bet kokio naktibaldos bandymą triukšmauti, ir net norėdamas neišgirsi, kas vyksta po tuo rūko apklotu.

Dabar pabandyk uždrausti ratinio transporto judėjimą naktį kokiame nors megapolyje, kad ir pačiame mažiausiame.

Kils katastrofa, jei ne civilizacijos pabaiga.

Triukšmas yra reikalingas kaip sudedamoji miesto civilizacijos dalis, todėl nenaikinkime triukšmo, nes kartu naikiname ir miestą.

Triukšmas yra miesto įgarsinimas, tarsi į miestą žiūrėtum kaip į kokią mediją, kaip į garsiai kalbantį kitą save, kartais net įkyriai pučiantį sau dūmus į akis, bet neleidžiantį abejoti savo buvimu.

Tai kaip tada be triukšmo mieste?

Tada šalin visas triukšmo reguliavimo komisijas ir leistinas triukšmo normas, kurios prieštarauja miestietiškai dvasiai, ir pasinerkim visi į pavasarį, į ypač triukšmingą miesto kalbėjimą.

Triukšmaukim, triukšmaukim, būkim miesto dvasios žmonės ar – dar paprasčiau – būkim gerosios miesto dvasios, nes pavasaris koketiškai atkaukši pas mus su lengva ironiška dendžio šypsenėle lūpų kamputyje ir kas mums tie visų laikų cezariai…