„Nepamirškite ausų kištukų“

Štai ką skelbė cirko durininkai. Šis sakinys neišbraukiamas tik tuomet, jei sutinkame, kad palapinė turi duris. Balandžio 9 dieną Paryžiuje festivalio „Sonic Protest“ organizuotas koncertas vyko cirko palapinėje. Festivalis gyvuoja dešimt metų, kasmet susikviečia puikius prancūzų ir pasaulio avangardistus, eksperimentinės muzikos kūrėjus.

Kištukus pasiėmiau – iš mandagumo. Tiesa, juos siūlė tik prieš pasirodant Philui Mintonui, anglų avangardinio džiazo atstovui, improvizatoriui, trimitininkui, atliekančiam kūrinius pagal Danijilo Charmso ir Josifo Brodskio eiles – bent taip buvo parašyta programoje.

Trimito atlikėjas neatsinešė, neatsinešė nieko. Philas Mintonas šnopavo, cypė, inkštė, čirpė, čiupinėjo savo veidą, istorijas pasakojo veik vien garsais, į staugimą, kaukimą kartais įterpdamas vieną kitą sakinį.

Kulminacija įvyko, kai atlikėjas pradėjo pasakoti Charmso nutikimą apie vieną rudaplaukį žmogų, kuris neturėjo akių ir ausų, kuris neturėjo nosies, pilvo, burnos, nugaros. Apie tokį, kurisneturėjo nieko. Buvo baisu. Jei mėginčiau apibūdinti tuosius „pasakojimo“ garsus, turėčiau vartoti daug aukščiausiojo laipsnio prieveiksmių, tokių kaip „garsiausiai“, „baisiausiai“ ir panašiai.Garsai, žinoma, buvo sunkiai pakenčiami – visi tie, kurie buvo nemandagūs ir siūlomų kištukų nepasiėmė, į ausis pradėjo kišti pirštus ir šalikus. Kai jau visi žiūrovai buvo kuo nors užsikimšę ausis, jis atsistojo ir pradėjo vaikščioti tarp žiūrovų. O šių būta narsių, vos tik atlikėjas prie jų prieidavo, jie pakildavo ir palikdavo koncertą. Aš nepalikau, galiausiai galvą užsidengiau švarku. Mat tuo metu jis buvo pradėjęs pasakoti Charmso istoriją apie išvirstančias pro langą senes.

Istorijos baigėsi. Žiūrovai plojo. Niekas neprašė, kad pakartotų, nesneįprastos muzikos užteko, duokit ką nors gražaus.

Ir davė. Vakaro finalas ir tai, dėl ko susirinko didžioji dalis žiūrovų – Albert’as Marcoeuras su styginių kvartetu „Béla“. Albert’as Marcoeuras (g. 1947 Dižone) – prancūzų kompozitorius, atlikėjas ir dainų autorius, vadinamas prancūzų Franku Zappa; avangardistas, perfekcionistas, darboholikas, Brigitte Bardot ir princesės Dianos oponentas (klausyti „Lady Di“ ir „B. B.“). Žiūrovų buvo pilna cirko palapinė, nuo jauno iki seno. Ar Albert’as Marcoeuras garsus? Garsokas, nors koncertuoja retai, interviu dalina dar rečiau, televizijoje nesirodo veik niekada, o feisbuke teturi 1257 gerbėjus. Apibūdinant šį atlikėją reikėtų vengti visų aukščiausiojo laipsnio būdvardžių, iš pagarbos kūrėjui, superliatyvų nemėgsta nei jis, nei kai kurie iš mūsų. Visiškai užtektų pasakyti, kad Albert’as Marcoeuras labai geras muzikos ir žodžių kūrėjas. Puikiai mato „nesvarbius“ dalykus, t. y. ištraukia nesvarbius daiktus iš lentynų ir iškelia ant pjedestalo. Pavyzdžiui, jam rūpi, kaip pastatome išplautą stiklinę, kaip muilinamės rankas, ar skystu, ar kietu muilu, ar muilinamės atsargiai, stengdamiesi neišmuilinti čiaupo.

Eidama į koncertą žinojau, kad apgalvota bus kiekviena detalė (jis ir sėdi taip, kad nesusiglamžytų jo kelnės, taip sėdėti išmoko dar 1963 metais per pirmuosius koncertus – ir tai ne šiaip koks mano susigalvojimas, o vienas iš jo pasakojimų). Vienas iš muzikanto kūrybinių principų yra atsikratyti visko, kas nereikalinga, taigi, einant į šį koncertą buvo aišku, kad nereikalingų garsų, nereikalingų pasakojimų, nereikalingų žodžių, vaizdų nepamatysime ir neišgirsime. Albert’as Marcoeuras labai atsargiai elgiasi ir su daiktais, tad tebuvo kėdė, rašomasis stalas, prie jo visą vakarą ir prasėdėjo. Daugelis kūrinių buvo iš tuoj pasirodysiančio albumo „Si oui, oui. Sinon, non“.

Veik prieš kiekvieną kūrinį jis papasakoja kokią istoriją, istorijos visada labai gražios, visada labai detalios. Pavyzdžiui, pasakoja apie savo mamą, kuri visada žino, ar jos sumuštinį tepė ir morkas skuto rūkantis žmogus, ar ne, pasakoja apie žmogų-riešutų kolekcininką, apie pieną, vėl apie muilą. Visgi, nors pasakojimai panašūs į chaotiškas fantazijas, jie labai tvarkingi ir neprigrūsti „nereikalingų“ idėjų, daiktų ir raiškos priemonių. Tokia ir muzika, gali girdėti kiekvieną instrumentą ir kiekvieną garsą.

Vienos dainos metu Marcoeuras nuolat nudelbęs galvą rašo (rašo gražiai, vienas iš tų asmenų, kurie vis dar rašo vien tik ranka), kitos dainos metu varto seną savo tėvų albumą („…štai čia mano tėvas prieš karą. Ten mano tėvo brolis. Ir ten trečiasis brolis. Apie trečiąjį brolį daug nežinome. Taigi, čia jie visi drauge! To jau per daug!..“), kitos dainos metu turi mušeklį ir dairosi zvimbiančios musės.

Albert’as Marcoeuras yra pasakojimo meistras, kiekvienas jo kūrinys – atskira istorija, kupina humoro. Pats kūrėjas sako, kad humoras apsaugo jį nuo įtūžio ir sureguliuoja kraujo spaudimą. Tiems, kurie sakys: „Gal ir įdomi muzika, bet ne lietuviška ir ne angliška, todėl nieko nesuprantu“, turiu pranešti, kad ir tie, kurie visai nesupranta prancūzų kalbos, humorą vis tiek pajus, zvimbiančią musę vis tiek išgirs, nes visa tai kuriama ne tik žodžiais, bet ir garsais, kompozicija, išraiškomis.