Marakešas

1938–1939 metais britų žurnalistas ir rašytojas George’as Orwellas gyveno Maroke. Čia jis taisė po dalyvavimo Ispanijos pilietiniame kare pašlijusią sveikatą, keliavo ir savo įspūdžius aprašė dienoraštyje.

 

Pro šalį nešant kūną, musės pakilo nuo restorano stalo ir, susispietusios į debesį, nulėkė iš paskos, tačiau po poros minučių sugrįžo.

Nedidelis būrelis gedinčiųjų, sudarytas vien iš berniukų ir vyrų – nė vienos moters, pamažu vinguriavo per turgaus aikštę, tarp granatų vaisių, taksi automobilių ir kupranugarių, monotoniškai kartodamas trumpą, aimaną primenančią giesmę. Akivaizdu, muses traukė tai, kad mirusiųjų kūnai čia niekada neguldomi į karstus, bet suvyniojami į skuduro gabalą ir paskubomis sukaltais mediniais laidotuvių neštuvais nešami keturių draugų.

Pasiekę laidojimo vietą, nešėjai iškapliuoja pailgą pusės metro gylio duobę, įverčia į ją kūną ir viską užbarsto išdžiūvusia, grumstuota žeme, primenančia suskaldytą plytą. Jokio antkapio, jokio vardo ar bent apie laidojimo vietą įspėjančio ženklo. Visas laukas tėra milžiniška kauburiuota dykynė, primenanti apleistą statybvietę. Po mėnesio ar dviejų niekas nebėra tikras, kur palaidoti jo paties artimieji.

 

-

Kai vaikštai tokio miesto gatvėmis (jame – du šimtai tūkstančių gyventojų, iš kurių bent dvidešimt tūkstančių neturi nieko, išskyrus savo dėvimus skarmalus), kai pamatai, kaip gyvena ir, dar svarbiau, kaip lengvai miršta šie žmonės, darosi vis sunkiau patikėti, kad vaikštai tarp žmogiškų būtybių. Iš tikrųjų šiuo principu paremtos visos kolonijinės imperijos. Visų šių žmonių veidai rudi, o be to – jų tiek daug! Ar tikrai jie iš tokio paties kūno kaip tu? Ar jie bent turi vardus? O gal jie – tiesiog vienalytė ruda masė, tiek pat individuali kaip bitės ar vandenyno koralų polipai? Jie iškyla iš žemės, jie keletą metų prakaituoja ir alksta, vėliau nugrimzta atgal į bevardžius kapinių kauburius ir niekas nepastebi, kad jų nebėra.

Ir netgi patys kapai nugrimzta į išdžiūvusį dirvožemį. Kartais, eidamas pasivaikščioti ir skindamasis taką tarp opuncijų, pastebi, kad paviršius po kojomis kiek nelygus, ir tik pasikartojantys įdubimai primena – vaikštai virš žmonių griaučių.

 

-

Kartą miesto parke maitinau vieną iš gazelių.

Gazelės, matyt, yra vieninteliai gyvūnai, kurie atrodo gardžiai, net būdami gyvi, – tikriausiai retas gali žiūrėti į jų pasturgalius, negalvodamas apie mėtinį padažą. Gazelė, kurią maitinau, atrodo, nujautė, ką galvoju, tačiau atsikando mano laikomo duonos gabalo, nors pats jai akivaizdžiai nepatikau. Ji vis dėbčiojo į duoną, vėliau, palenkusi galvą, pabandė mane pastumti, dar kartą nužvelgė duoną ir vėl mane stumtelėjo. Tikriausiai tikėjosi, kad, nuvijus mane, duona visgi kokiu nors būdu liks kaboti ore.

Arabas žemkasys, dirbantis netoliese prie tako, padėjo savo sunkų kastuvą ir baikščiai prisigretino prie mūsų. Jo žvilgsnis judėjo nuo gazelės prie duonos, nuo duonos prie gazelės su tam tikru pasigėrėjimu – lyg anksčiau nebūtų matęs nieko panašaus. Galiausiai jis droviai ištarė prancūzų kalba:

– Suvalgyčiau šiek tiek tos duonos.

Atlaužiau gabalėlį ir jis dėkingas jį įsikišo į slaptavietę po savo skarmalais. Šis žmogus dirbo miesto valdžiai.

 

-

Eidamas žydų kvartalo gatvėmis pradedi geriau suprasti, kaip turėjo atrodyti viduramžių getai. Maurų valdovai leido žydams įsigyti žemės tik tam tikrose miesto vietose, o dabar atrodė, kad jie galutinai nustojo nerimauti dėl gyventojų pertekliaus. Daugybė gatvių čia ne platesnės nei poros metrų, namai neturi langų, o vaikai paraudusiomis akimis būriuojasi nesuskaičiuojamais, nelyginant musių debesys, būriais. Gatvės viduriu paprastai teka šlapimo upelis.

Turguje gausios žydų šeimos, visos vilkinčios ilgais juodais apdarais, su mažomis juodomis pakaušį dengiančiomis kepuraitėmis, dirba tamsiose, musių knibždančiose palapinėse, primenančiose urvus. Stalius sėdi sukryžiavęs kojas, savo priešistorines stakles sukdamas kone šviesos greičiu. Jis dirba staklėmis dešinėje rankoje laikydamas lanką ir valdydamas raižiklį kaire koja, kuri dėl metų, praleistų sėdint šia poza, keistai deformuota. Šalia sėdintis jo anūkas – ne daugiau nei šešerių metų – jau padeda atlikti paprastesnius staliaus darbus.

Man praeinant pro kalvio palapinę, kažkas pastebėjo, kad bandau prisidegti cigaretę. Akimirksniu iš visų juodų kampų pasiutėlišku greičiu ėmė lįsti žydai, daugelis iš jų – žilaplaukiai seneliai su besiplaikstančiomis baltomis barzdomis, visi prašinėdami bent vienos cigaretės. Netgi aklas senukas, palapinių eilės gale nugirdęs gandą apie dalijamas cigaretes, ėmė slinkti link manęs, graibydamas orą ranka. Per mažiau nei minutę išdaliju visą pakelį. Šie žmonės veikiausiai dirba ne mažiau nei dvylika valandų per dieną ir kiekvienam iš jų cigaretė – didesnė ar mažesnė nepasiekiama prabanga.

Žydai gyvena save išlaikančiose bendruomenėse, todėl, išskyrus žemės ūkį, jų verslai nesiskiria nuo arabų. Vaisių pardavėjai, puodžiai, sidabro juvelyrai, kalviai, mėsininkai, odininkai, siuvėjai, vandens nešėjai, išmaldos prašinėtojai, nešikai – kad ir kur pažvelgtum, visur pamatysi vien žydus. Tiesą sakant, kelių akrų plote jų gyvena trylika tūkstančių. Gerai, kad čia nėra Hitlerio. Nors tikriausiai jis jau pakeliui. Įprastas tamsias apkalbas žydų atžvilgiu gali išgirsti ne tik iš arabų, bet ir iš vargingiau gyvenančių europiečių.

– Taip, mon vieux*, jie atėmė iš manęs darbą ir atidavė jį žydui. Žydai! Jūsų žiniai, jie – tikrieji šio krašto valdovai. Jie turi visus pinigus. Jie valdo bankus, finansus – viską.

– Bet, – atsakau, – ar netiesa, kad vidutinis žydas yra darbininkas, uždirbantis mažiau nei vieną pensą per valandą?

– Aaa, tai tik akių dūmimas! Visi jie – lupikautojai. Jie sukčiai, tie žydai.

Panašiai prieš porą šimtų metų vargšes senas moteris degino dėl raganavimo, nors magiškų galių joms nepakako net padoriems pietums išsiburti.

 

-

Visi žmonės, atliekantys rankų darbą, yra šiek tiek nematomi, o kuo svarbesnis jų atliekamas darbas, tuo mažiau pastebimi jie patys. Visgi balta oda šiuo atžvilgiu yra išskirtinė. Šiaurės Europoje pamatęs darbininką, ariantį lauką, tikriausiai žvilgtelsi į jį ir antrąkart. Šiltuose kraštuose, bet kur į pietus nuo Gibraltaro ar į rytus nuo Sueco, tikėtiniau, kad darbininko išvis nepamatysi. Pastebėjau tai daugybę kartų. Atogrąžų kraštovaizdyje akis užkliūva už visko, išskyrus pačius žmones. Ji pastebi išdžiūvusią žemę, opuncijas, palmes ir tolimus kalnus, bet neužkliūva už vietinio kaimiečio, stebėtojo panosėje purenančio žemę. Jo odos spalva nesiskiria nuo žemės, be to, tai nepalyginti nuobodesnis reginys.

Tik dėl šios priežasties badaujančios Azijos ar Afrikos šalys ir yra tokios populiarios tarp turistų. Niekas neorganizuoja pigių kelionių į stresą keliančius kraštus. Bet ten, kur žmonių oda rudos spalvos, skurdas praslysta pro akis. Ką Marokas reiškia prancūzui? Apelsinmedžių giraites arba darbą kolonijinės imperijos administracijoje. O anglui? Kupranugarius, pilis, palmes, užsienio legionierius, žalvarinius padėklus ir smulkius nusikaltėlius. Čia veikiausiai netgi gyventi įmanoma, nepastebint, kad devyniems iš dešimties gyvenimas šioje šalyje yra nesibaigiančios, sekinančios pastangos iš išdžiūvusios žemės išgauti bent šiek tiek maisto.

Didžioji Maroko dalis tokia skurdi, kad joks gyvūnas, didesnis už kiškį, čia išgyventi negali. Milžiniški, kadaise miškingi plotai pavirto į dykynes be medžių, kur žemė – lyg sutrupintas plytgalys. Nepaisant to, didžioji jos dalis yra įdirbama sunkiu triūsu. Viskas atliekama rankomis. Ilgos moterų, susilenkusių lyg paverstos didžiosios L raidės, eilės pamažu juda per laukus, rankomis skindamos dygliuotas žoles, o kaimiečiai pašarui stiebas po stiebo rauna iš žemės liucernas nepjaudami stiebų – taip jie sutaupo porą centimetrų augalo. Plūgas – sulenktas medžio gabalas, toks lengvas, kad gali būti nešamas tiesiog užsimetus ant peties, jo gale – metalinis spyglys, rėžiantis žemę maždaug dešimt centimetrų gylyje. Tiek leidžia gyvulių jėga. Arti čia įprasta karvę ir asiliuką įkinkius kartu. Dviejų asiliukų būtų per maža, kita vertus, dvi karves per sunku išlaikyti. Vietiniai nenaudoja akėčių, jie tik kelis kartus skirtingomis kryptimis suaria žemę, taip laukas grubiai išvagojamas, vėliau kauptukais padalijamas į mažus pailgus sklypelius, kuriuose kaupiamas vanduo. Išskyrus dieną ar dvi po retai pasitaikančio lietaus, vandens visad trūksta. Lauko pakraščiuose iškapliuojami devynių dvylikos metrų gylio kanalai, kuriais pasiekiami smulkūs šaltiniai, tekantys podirvyje.

Kiekvieną popietę būrys labai senų moterų, nešinų žagarų ryšuliais, praeina pro mano namus. Visos jos – smulkutės, amžiaus ir saulės spindulių paverstos kone mumijomis. Gali pamanyti, kad primityviose visuomenėse moterys, peržengusios tam tikrą amžių, susitraukia iki vaiko dydžio. Vieną dieną tokia vargšė sena žmogysta, ne aukštesnė nei metro, prakrypavo pro mane, palinkusi po milžinišku šakalių nešuliu. Aš ją sustabdžiau ir į delną įspraudžiau penkių su monetą (vertą šiek tiek daugiau nei britiškas fartingas). Ji atsakė veriančia aimana, beveik riksmu, kuris iš dalies reiškė dėkingumą, bet iš esmės – nuostabą. Matyt, senai moteriai tai, kad ją pastebėjau, prilygo gamtos dėsnių paneigimui. Tikriausiai ji jau buvo susitaikiusi su senos moters kaip nešulinio gyvulio padėtimi. Keliaujant šeimai Maroke gan dažnai gali pamatyti tėvą ir sūnų, priekyje jojančius ant asiliukų, ir seną moterį – sekančią iš paskos ir nešančią bagažą.

Iš tiesų pats keisčiausias dalykas yra šių žmonių nematomumas. Keletą savaičių, beveik visada tuo pačiu dienos metu, vilkstinė moterų prakėblindavo pro mano namus, nešinos žagarais, bet, nors jos ir patraukdavo mano akį, negaliu sakyti, kad iš tiesų jas mačiau. Pro mano namus judėjo žagarai – mačiau tai. Tik tądien, kai pats atsitiktinai atsidūriau už vilkstinės, smalsumą žadinantis žagarų ryšulių judėjimas aukštyn ir žemyn atkreipė mano dėmesį į žmones po jais. Tada pirmąkart pastebėjau varganus senus žemės spalvos kūnus, kūnus, susitraukusius iki kaulų ir odos, slegiančio svorio sulenktus pusiau. Tada supratau, jog Maroke man neprireikė nė penkių minučių, kad pastebėčiau perkrautus asiliukus ir pradėčiau dėl to siusti. Nėra abejonių, kad su gyvuliais čia elgiamasi pasišlykštėtinai. Marokietiškas asiliukas ne ką didesnis už senbernarą, o jo nešamas svoris britų armijos būtų laikomas per dideliu netgi penkiolikos plaštakų dydžio mului, labai dažnai pakinktai nuo asilų nenuimami ištisas savaites. Visgi ypač gaila, kad šie gyvuliai labiausiai užsispyrę visoje žemėje: jie seka šeimininką lyg šunys, kamanų ar apynasrių jiems taip pat nereikia. Po tuzino pasiaukojamo darbo metų asiliukas staiga krinta negyvas, tada šeimininkas nuverčia jį į griovį, ir kaimo šunys išdrasko vidurius pirmiau, nei jo kūnas spėja atšalti.

Tokie dalykai priverčia kraują užvirti, o štai apverktina žmonių padėtis – ne. Aš nesistengiu pateikti savo vertinimo, tiesiog vardiju faktus. Žmonės, kurių oda ruda, iš esmės yra nematomi. Visi gailisi asiliuko nutrinta nugara, bet prireikia ko nors itin netikėto, kad sena moteris po žagarų ryšuliu apskritai būtų pastebėta.

 

-

Gandrams skrendant šiaurėn, būrys negrų žygiavo pietų kryptimi – ilga dulkėta kolona, pėstininkai, ginkluota baterija ir dar daugiau pėstininkų, iš viso keturi ar penki tūkstančiai vyrų vingiavo keliu, kaukšint batams ir dardant metaliniams ratams.

Jie buvo senegaliečiai, juodžiausi negrai visoje Afrikoje, tokie juodi, kad kartais netgi buvo sunku įžiūrėti, kur ant jų kaklų prasideda plaukai. Puikius jų kūnus slėpė antrarūšės rusvai žalsvos uniformos, jų kojos buvo sukištos į medžio kalades primenančius batus, o visos kariškos kepurės buvo bent pora dydžių per mažos. Buvo labai karšta, vyrai jau buvo nužygiavę ilgą kelią. Jie ėjo susmukę nuo savo nešulių svorio ir jų neįprastai jautrūs juodi veidai žvilgėjo nuo prakaito.

Jiems žygiuojant pro šalį, aukštas jaunas negras pasuko galvą ir mūsų akys susitiko. Žvilgsnis, kuriuo jis į mane pažiūrėjo, nebuvo toks, kokio tikėjausi. Ne priešiškas, niekinantis, piktas ar netgi smalsus. Tai buvo drovus didelių akių negro žvilgsnis, gilios pagarbos kupinas žvilgsnis. Supratau jį. Šis nelaimingas berniukas buvo Prancūzijos pilietis, todėl, ištrauktas iš džiunglių šveisti grindų ir pasigauti sifilio karinių įgulų miestuose, jis iš tikro jautė nuolankumą baltai odai. Jis buvo išmokytas, kad baltoji rasė yra jo šeimininkai, ir vis dar tuo tikėjo.

Pro šalį žygiuojant juodųjų armijai, kiekvienam baltajam kyla viena mintis (šiuo atveju visai nesvarbu, ar jis save vadina socialistu): „Kiek dar pavyks kvailinti šiuos žmones? Kiek liko, kol savo ginklus jie atgręš į kitą pusę?“

Išties buvo smalsu. Kiekvieno baltaodžio galvoje tūno ši mintis. Taip pat ir mano, ir kitų kolonos stebėtojų, pareigūnų ant prakaituojančių žirgų ir baltas uniformas vilkinčių prancūzų karininkų, žygiuojančių greta jos. Tai buvo tarsi paslaptis, kurią visi žinojome, bet buvome perdėm sumanūs, kad atskleistume; tik negrams ji liko nežinoma. Ir iš tikrųjų tai priminė karvių bandos stebėjimą – žiūrėti į ilgą koloną, tris ar penkis kilometrus ginkluotų vyrų, taikiai judančių keliu, kol didieji balti paukščiai sklendė virš jų priešinga kryptimi, švytėdami lyg popieriaus skiautės.

 * Mano pone (pranc.).

Vertė Žilvinas Švedkauskas