Let my people go

VIEŠPATS tarė Mozei: „Ko tu manęs šaukies? Sakyk izraeliečiams, kad eitų kaip ėję! O tu pakelk savo lazdą, ištiesk ranką viršum jūros ir perskirk ją, kad izraeliečiai galėtų pereiti jūrą sausu dugnu. Tada aš, tikėk manimi, sukietinsiu egiptiečių širdį, kad jie eitų iš paskos. Ir aš būsiu pašlovintas per faraoną ir visą jo kariuomenę, per jo kovos vežimus ir jų vežėjus. Egiptiečiai žinos, kad aš esu VIEŠPATS, kai būsiu pašlovintas per faraoną, jo kovos vežimus ir jo kovos vežimų vežėjus.“

Dievo angelas, ėjęs izraeliečių gretų priešakyje, dabar pakilo ir nuėjo už jų; ir debesies stulpas pakilo iš jų priekio ir užsiėmė vietą už jų. Jis atsistojo tarp egiptiečių stovyklos ir Izraelio stovyklos. Debesis pasidarė tamsus, todėl naktis praėjo taip, kad vieni prie kitų negalėjo prisiartinti per visą naktį.

Tada Mozė ištiesė ranką viršum jūros. VIEŠPATS, pučiant stipriam rytų vėjui per visą naktį, nuseklino jūrą, pavertė ją sausa žeme. Kai vandenys buvo perskirti, izraeliečiai žengė į jūrą sausuma: vandenys sudarė jiems mūrą iš dešinės ir iš kairės. O egiptiečiai vydamiesi žygiavo paskui juos į jūrą visi: faraono žirgai, kovos vežimai ir vežėjai. Atėjus ryto sargybos metui, VIEŠPATS metė žvilgsnį į egiptiečių kariuomenę iš ugnies ir debesies stulpo ir sukėlė klaiką egiptiečių gretose. Jis taip įklampino jų vežimų ratus, kad jie vos besisuko. Egiptiečiai tarė: „Bėkime nuo izraeliečių, nes VIEŠPATS kovoja už juos su Egiptu.“

Tada VIEŠPATS Mozei paliepė: „Ištiesk ranką viršum jūros, kad vandenys sugrįžtų ant egiptiečių, jų kovos vežimų ir vežėjų!“ Mozė ištiesė ranką viršum jūros. Auštant jūra ėmė grįžti į savo įprastą vietą, ir egiptiečiai bėgo nuo jos. Bet VIEŠPATS nubloškė juos į jūrą. Vandenys sugrįžo ir paskandino jūroje kovos vežimus ir vežėjus – visą faraono kariuomenę, žygiavusią paskui izraeliečius. Nė vienas jų neišsigelbėjo. O izraeliečiai perėjo per jūrą sausa žeme: vandenys sudarė jiems mūrą iš dešinės ir iš kairės.

Taip VIEŠPATS išgelbėjo tą dieną Izraelį nuo egiptiečių. Izraelis matė gulinčius negyvus egiptiečius ant jūros kranto. Kai Izraelis pamatė galingą ranką, kurią VIEŠPATS pakėlė prieš Egiptą, bijojo VIEŠPATIES, pasitikėjo VIEŠPAČIU ir jo tarnu Moze.

Iš 14, 15–31

Antrąją Velykų dieną kitapus Vilnelės, prie Užupio tilto, kažin koks pasilinksminimas. Iš tolo negaliu patikrinti, kas švenčiama, ar teisingas meniu, bet muzika pataiko ten, kur reikia. Gerklinis Armstrongo balsas. Let my people go. Ir dar kartą, iš pat vidurių, bibliškai: Oh! let my people go. Tai, ką vadiname Amerikos juodaodžių spiričiueliais. Kaip ir daugelis jų, šis sudėtas iš Biblijos parafrazių. Mozei liepiama leistis žemyn ir pranešti faraonui, kad žydų vergams metas būti laisviems. Senajame Testamente nėra svarbesnio įvykio nei išėjimas iš Egipto. Sausomis kojomis per prasiskyrusią jūrą, egiptiečių kariaunai su savo vežimais nugarmėjus į dugną. Net Dekalogas pradedamas tuo, kad Dievas išvedė savo tautą iš vergovės ir todėl gali reikalauti atitinkamo elgesio. Vėliau tie stebuklingi vandenys taps krikšto pirmavaizdžiu ir šią istoriją sujungs su kitu naktiniu Viešpaties darbu – Kristaus išvedimu iš kapo.

Velykų liturgijoje nesunku užčiuopti laisvės giją, kad ir kiek ten būtų prikimšta bažnytinės pompos ir pasimėgavimo savimi. Saulutė su zuikučiais ar velykinis sniegas, kitąsyk geidžiamas kaip gydanti provokacija, irgi bus mažiau nei anas let my people go. Vienas kitas amžinas kodas, bet visa kita liejasi laisvai, nežinia kaip ir iš kur. Taip liedavosi, kad vaikystėje likdavai šlaputėlis nuo galvos iki kojų po švęsto vandens dalybų šventoriuje. Kažkodėl prie nakties stebuklų atsiduria ir tamsus, slogus Kristaus kapas, visai nelaukiant ir net nenutuokiant, kad ten netrukus kai kas pasikeis. Velykų negadina dovanų aistra, dvasią čia keistai kuria grynas kūniškumas, pradedant anuo mirusiu Viešpaties kūnu ir baigiant tavuoju, kuris, kaip ir siela, trokšta būti švarus, tyras, išgelbėtas iš vergijos. Velykiniai apsikabinimai ir bučiniai priklauso kūnui. Lygiai ir vaišės su dainomis prie Vilnelės. Jeigu ta šventė mylima už džiaugsmo perteklių, tai kūnas jį gaudo pirmasis. Kad prapliuptume per gavėnią raudoti, irgi rodomas kūnas.

Apmaudu, bet Dievo išlaisvintos tautos ir individai dažniausiai nueina ne ten, kur kvepia gerove, sotumu, ramybe. Gal ir tikimasi, kad išvesti gyvensime geriau, bet laisvei nė motais padaryti mus laimingus. Išėjimo įvykis tik sukomplikuoja izraelitų santykius su Dievu. Kliūva ir Mozei, kuris nesuvokia, kas darosi. Laisvė jau būna pasiruošusi kitus maršrutus. Gydęs ir maitinęs kūną, Jėzus evangelijose vieną dieną pareikš, kad reikia prarasti gyvybę, jei nori ją išgelbėti.

Belaukiant Velykų, Sirijoje, Homso mieste, pagrobtas ir dviem šūviais į galvą nužudytas olandų kilmės jėzuitas misionierius. Kolegos jį nesyk įkalbinėjo trauktis iš pilietinio karo siaubiamos šalies. Let my people go. Misionierius nesutiko. Sakoma, jėzuitų prigimtis reikalaujanti stovėti iki pabaigos. O gal niekur nebėgo, kad senas, kad negalėjo kartu išsivesti visų, kurie jam buvo pavesti? Nužudytasis nebuvo joks kovotojas. Vadinamas taikdariu ir tarpreliginio dialogo puoselėtoju. Be kunigiškų pareigų, dar prižiūrėjo globos namus vaikams, turintiems proto negalią. Garbus senolis, kaip pasakytų mūsų žiniasklaida, mėgstanti istorijas apie nepatenkintus ir protestuojančius pensininkus.

Kitas šūvis, Verbų sekmadienio išvakarėse, neturi atpažįstamų evangelinių sąsajų. Jis iš mūsų miesto, Marijampolės. Bazilikoje, klūpodamas priešais Šv. Antano altorių, nusišovė pusamžis vyras. Kai kam pasirodė, kad pokštelėjusi elektros instaliacija. Bet jau netrukus reikėjo paskutinio patepimo. Žuvusysis (niekas nepranešė jo vardo) buvęs psichikos ligonis. Po valandėlės, už paskubomis suręstų širmų policijai apžiūrint ir fotografuojant mirusiojo kūną, Marijos radijas iš bazilikos transliavo numatytas rekolekcijų mišias. Vakare televizija parodė jau tuščią bažnyčią. Blizgėjo drėgnos, ką tik išplautos grindys. Buvo laukiama atgailos pamaldų. Kriminalistai stebėjosi niekur neradę iš savadarbio ginklo paleistos kulkos, kuri, laimei, nekliudė daugiau žmonių. Gal šv. Antano stebuklas? Pats sau ją prisiėmė, užstodamas kitus?

Tarp tų dviejų tragedijų, žinoma, nieko bendra, išskyrus kulkas ir mirtį. Dar bendras galėtų būti tikėjimas, kuris jas nori perskaityti Velykų šviesoje. Kaip ir daugybę kitų visai šalimais ar už devynių girių ir devynių marių nutinkančių dalykų, nesvarbu, ar jie turi kokį nors religinį pamušalą, ar ne. Prašyti Dangaus karalystės ne vien tikėjimo kankiniui, bet ir savižudžiui – jau velykinis veiksmas, nors nesusireikšminus galima nepajusti nieko, tik savaime sugrudusią širdį.

Pasakodama apie izraelitų laisvės žygį, Biblija, be visų didingų ir įspūdingų dalykų (perskirtos jūros, ugnies ir debesies stulpo, skęstančių kovos vežimų), du sykius mini ir visai mažą, karo lauke bereikšmį daikčiuką – širdį, kuri užkietinta. Tai Dievo bausmė faraonui ir egiptiečių kariuomenei. Pagrindinė jų žlugimo sąlyga. Akla ir užsispyrusi puikybė. Pranašų raštai kalba apie porą – akmeninę širdį ir kūninę širdį. Antroji bus tarsi persodinta Dievo išmėgintai tautai. Ji matys ir supras, nes gyva, kūniška.

Išėjimo įvykis, papasakotas to paties pavadinimo Biblijos knygoje, tapo išgelbėjimo ir naujo gyvenimo paradigma tiek žydams, tiek krikščionims. Jeigu jis ir remiasi konkrečiais istoriniais faktais, akivaizdu, kad tai būta gana periferinio nutikimo, visai ne iš tų, kurie mūsų sąmonėje lemia tautų ir valstybių istorijas. Ne veltui dalį šio pasakojimo sudaro dvi giesmės, kurių bent jau viena yra tikrai senesnė nei pats įvykių aprašymas. Poezija (ir tikėjimas) kimba į gyvenimo medžiagą pirmiau ir patikimiau nei metraštininko žvilgsnis. Tik jiedu iš paprasto vergų maišto, nežinia, ar atnešusio žmogiškąją laimę, galėjo ištraukti: let my people go. Taip ištraukti, kad net Vilnelės krantai niūniuotų apie neišvengiamą pasidavimą laisvei.

-tj-