Grandinėmis surakintas gaidys
Klajojančios mintys
Mano kaimynė man pasakojo
Apie savo aklą katę,
Kuri išeina naktimis.
„Kur išeina?“ paklausiau.
Kaip tik tuomet mano mirusi motina
Pašaukė mane plautis rankų,
Nes vakarienė jau buvo ant stalo:
Pelytė, kurią sugavo katė.
Ūkyje
Karvės bus papjautos,
Avys, žinoma, irgi.
Tas pat laukia meitėlių, dūsaujančių garduos.
O dėl viščiukų –
Du jų buvo nukirsdinti šiandien pietums,
Bet kiti lesinėja sau,
Šešėliams ilgėjant kieme
Ir šieno kupetoms pievoj suspindus auksu.
Viena karvė liovėsi pešti žolę
Ir žvelgia suglumusi
Į baltą debesėlį danguj,
Bėgantį it veršiukas saulėlydžio linkui.
Priebutyje kažkas paleido
Linguotis supamąją kėdę,
Bet lieka neaišku, ar tai – svetimas,
Ar tas mūsų berniukas, niekad neturįs ką pasakyti.
Tinguliui
Vien tik tu supratai,
Kiek maža mums duota laiko:
Neužtenka net pirštui pajudint.
Balsai laiptinėje,
Mintys, per greitos suvokti,
Kiek visa tai tereiškia,
Kai moja mums amžinybė?
Užuolaidos užtrauktos,
Laikraščiai neskaityti.
Raktus nuklojo dulkės.
Musės – vangios arba negyvos.
Lova – lėtas laivelis
Su viena bure apatiška:
Su cigaretės dūmu.
Kai pagaliau išsijudinau,
Krautuvės – uždarytos.
Ar buvo jau sekmadienis?
Vestuvės, laidotuvės – pasibaigę.
Viršum stogų pajuodusių
Likę pora baltų debesėlių,
Nežinančių, kur link plaukti.
Visur dega šviesos
Imperatoriui šiukštu nesakyti, jog artėja naktis.
Jo kariuomenės būriai vaikosi šešėlius,
Areštuoja lėlius ir strazdus atsiskyrėlius
Bei padeginėja miestelius ir kaimus.
Sostinėje jie vaikšto konfiskuodami
Visų rūšių laikrodžius, degina eretikus
Ir virš stogų nutapo saulėtekius, kad galėtume
Palinkėti kits kitam labo ryto.
Gaidys, surakintas grandinėmis, gieda,
Gėlėms per prievartą neleidžiama susiskleisti,
Tačiau vis tiek tamsios dėmės plinta rūmų grindyse,
Ir jų, kiek betrintum, niekaip nenušveisi.
Pranašystė
Paskutinis klientas išsvyruos pro duris.
Virėjai pakabins savo baltas kepures.
Kėdės užkops ant stalų.
Grindų šepetys nušliuoš sandėliukan.
Padavėjai nusispirs nuo kojų batus.
Katė gaus pietų visą upėtakį.
Kasininkė liausis skaičiavusi įplaukas,
Pasikasys užpakalį pieštuku, atsidus.
Šeimininkas dar kartelį įsipils brendžio.
Veidrodžiai taps pavargę nuo prakaituotų delnų
Ir lėtai apsiblaus, kaip kad visuomet,
Kai kažkas pabėga su keptu viščiuku.
Amžinybės našlaičiai
Vieną vakarą mudu ėjom pasivaikščiot.
Mėnulis taip švietė,
Kad aiškiai matėme taką po medžiais.
Paskui užslinko debesys ir teko
Eiti apgraibomis,
Kol pajutom basom kojom smėlį
Ir išgirdome bangų mūšą.
Ar prisimeni, kaip man pasakei,
„Viskas, išskyrus šį mirksnį, – melas“?
Nusirenginėjome tamsoje
Palei pat vandenį,
Kuomet aš nusmaukiau nuo riešo laikrodį
Ir nemačiom, nieko tau neatsakydamas,
Nusviedžiau jį į jūrą.
Gyventi kaip varnui
Ar tu įgaliotas kalbėti
Šių belapių medžių vardu?
Ar tu pajėgtum paaiškinti,
Ką vėjas ketina veikti
Su vyro marškiniais ir moters naktiniais,
Paliktais ant skalbinių virvės?
Ką tu išmanai apie tamsius debesis?
Apie kūdras, prikritusias lapų?
Seno modelio automobilius, rūdijančius kelyje?
Kas tau davė leidimą
Žiūrėti į alaus skardinę griovy?
Į baltą kryžių pakelėje?
Į sūpuokles našlės kieme?
Paklausk savęs, ar žodžių gana,
O gal geriau tau pačiam
Plasnoti sparnais nuo medžio lig medžio
Ir gyventi kaip varnui.
Meilužiai
Vieną gražų sekmadienį miške,
Būdami dar vaikai,
Aptikome porą, gulinčią ant žemės.
Susikibę už rankų, patys bijodami,
Kad nepasiklystume, pamatėm,
Kaip pradžioj mums pasirodė, lopinį sniego:
Dviese, susiglaudę, nuogi,
Ant plikos žemės, vėjas
Siūbuoja virš jų medžių šakas,
O mes sėliname prošal ir niekad
Nemėginsim sužinoti, kas jie, niekad
Neužsiminsim apie tai kits kitam ar dar kam.
Vasaros šviesa
Ji mėgsta tuščias bažnyčias
Mėlyną aušros valandą.
Šešėliai prasiskiria
Nelyg uždanga intermedijoje,
Nukryžiuotojo akys
Žvelgia žemyn nuo kryžiaus,
Tarsi savo kruvinas kojas
Jis matytų pirmąjį sykį.
Mikalojus Povilas Vilutis. Ranka. 2009
Iš: Charles Simic. New and Selected Poems: 1962–2012.Boston, New York: Houghton Mifflin Harcourt, 2013
Vertė Alfonsas Andriuškevičius
