Vilktakystė viduramžiais

Viso pasaulio mitologijoje ir smulkiojoje tautosakoje atpasakota begalė žmonių virtimo visais įmanomais gyvūnais atvejų ir visuose šiuose pasakojimuose pateikiamos pačios įvairiausios virsmo formos: nuo grynai fizinio pavirtimo konkrečiu gyvūnu iki, jeigu taip galima pavadinti, „lengvesnių“ teriantropijos formų, kurioms būdingas „žvėriškas“ elgesys visiškai ar bent iš dalies išsaugant žmogišką pavidalą. Tad kokie būtų patys bendriausi tokio fantastinio virsmo mechanizmai?

Mūsų dienomis apie bet kokias senovės vilktakystės apraiškas lengviausia kalbėti mitologiniame arba bent jau aprašomajame istoriniame, viduramžiškos religinės pasaulėjautos stipriai paveiktame kontekste, kurio visiškai nusikratyti nagrinėjant šią temą neįmanoma. Kiekvienas šių vaizdinių vertintojas gali atrasti visam tam daugybę paaiškinimų – mitologinių, alegorinių, simbolinių – ar pagaliau tiesiog viską priskirti „tamsybių epochai“ su jai būdinga lakia vaizduote ir mąstymu.

Ir visgi visais laikais bandyta racionaliau aiškinti vadinamąjį vilktakystės fenomeną, nors ir pripažįstant, kad visi šie spėjimai taip ir lieka spėjimai, dažnai keliantys dar daugiau klausimų nei suteikiantys atsakymų.

Savaime suprantama, kad fiziškai virsti iš žmogaus kuriuo nors gyvūnu neįmanoma. Ir tam visiškai nereikia išmanyti anatomiją ar fiziologiją. Galbūt dar yra išlikusių stebuklais tikinčių izoliuotų gentinių bendruomenių, tačiau labiau civilizuotas žmogus puikiai suvokia, kad žmogus negali pasiversti grybu, jaučiu ar kokia hibridiška antropozoomorfine būtybe.

Betgi iš viduramžių epochos mus pasiekia daugybė pasakojimų apie vilktakius. Pasak tų pasakojimų, kai kada vilktakis turi pastebimų išorinių žmogaus bruožų, pagal kuriuos jį galima skirti nuo tikrų vilkų, tačiau būta ir tokių, kurie niekuo nesiskyrė nuo laukinio žvėries. Neretai viduramžiški inkvizitorių teismai išorinius kaltinamųjų bruožus mėgino susieti su žvėrims būdingais fiziniais požymiais. Pavyzdžiui, galvota, kad numanomas vilktakis geba išsiversti odą, o vidinis jos sluoksnis yra padengtas kailiu. Vienas 1541 m. žmogžudystėmis apkaltintas valstietis kankinamas tvirtino, neva jis vilktakis, o žvėries kailis yra paslėptas po jo oda. Norėdami patikrinti valstiečio parodymus, teisėjai liepė jam nukirsdinti rankas ir kojas, tačiau nieko „žvėriško“ nebuvo rasta. Buvo paskelbtas išteisinamasis nuosprendis, tačiau nelaimėlis mirtinai nukraujavo.

Šis ir daugybė kitų į jį panašių atvejų rodo nepaprastai stiprų, kone fanatišką demoniškų prietarų įsigalėjimą to meto visuomenėje, nors teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad netgi gūdžiausiais kovos prieš vilktakius laikais visuomet atsirasdavo tokių, kurie neigdavo fizinio pasivertimo galimybę, teigdami, kad piktoji jėga padaro „vilkišką“ tik protą. Šiam negalavimui buvo pritaikytas ir naujas pavadinimas – lupina insania (lot. „vilkiškas pamišimas“).

Fizinės išvaizdos klausimas

Ko gero, tai pats sudėtingiausias klausimas. Mitinius vaizdinius šį kartą palikime nuošalyje, o pasiremkime viduramžių Europos vilktakių aprašymais, kuriuose dažnai minimas, o kai kada ir aprašomas pats fizinio virsmo procesas. Tiesa, kiek yra žinoma, nė vieno viduramžių teismo nariams taip ir neteko stebėti žmogaus virtimo žvėrimi sekos, tad remtasi liudininkų parodymais ir pačių kaltųjų „prisipažinimais“, kurių dažnai visiškai pakakdavo bet kokiai kaltei įrodyti.

Be jokių abejonių, didžiąją dalį visų aprašymų būtų galima paaiškinti pačių aprašančiųjų išmone ir laikotarpiu, kai tikėjimas velniu ir kita nelabąja jėga buvo ne ką mažesnis už tikėjimą Dievu bei angelais, tačiau ar absoliučiai viską galima atmesti kaip gryniausią fantaziją, nors ta fantazija galėjo būti kuo nuoširdžiausiai tikima?

Praėjusių amžių ir mūsų laikų tyrinėtojai kėlė įvairias hipotezes, kurios galėtų bent iš dalies paaiškinti „žvėriškos“ pasivertusiųjų išvaizdos klausimą. Ir čia jų dėmesį patraukė itin retos ligos ir genų lygmeniu sąlygoti apsigimimai.

1963 m. Didžiosios Britanijos medikai spėjo, kad atgrasi vilktakių išvaizda galėtų būti siejama su porfirija (gr. πορφύρα – „purpuras“) – genetiškai paveldima kraujo liga, kuria sergant pakinta odos spalva: ji parausta ar paruduoja, tampa plonesnė ir trūkinėja nuo saulės šviesos. Vėliau atsiradusios opos, randai ir uždegiminės reakcijos deformuoja pirmiausia kremzles (dėl to ausys, nosis, pirštai įgauna jiems anksčiau nebūdingas formas), o saulės šviesa ligoniui kelia nenusakomas kančias. Porfirija neįtikėtinai subjauroja žmogų ir gali sukelti rimtą psichinę negalią.

Dar viduramžiais buvo suvokta, kad sergantysis arba, veikiau, tų laikų įsivaizdavimu, „velnio apsėstasis“ savyje nešioja „blogą kraują“, tai leido daryti išvadą, kad geriant šviežią kraują ligą galima pristabdyti, tai yra „kompensuoti blogo kraujo poveikį“. Visa tai galėtų paaiškinti daugybės pasakojimų apie vilktakius ir vampyrus atsiradimą, o neįprasta porfirikų išvaizda ir netradiciniai „gydymosi“ šviežiu krauju būdai – kelti siaubą dažnai iki fanatizmo religingoje viduramžių visuomenėje, kai bet kokia liga ar luošumas neretai aiškinti Aukštybių prakeiksmu.

Kita įgimta, o kartais ir galinti būti įgyta liga – hipertrichozė (gr. „pernelyg plaukuotas“). Ji yra susijusi su hormonų sistemos sutrikimais ir pasireiškia stipriu plaukuotumu, kur paprastai plaukuotumas nei pagal amžių, nei pagal lytį nėra būdingas. Įdomu, kad stiprios terminalinės hipertrichozės atvejai medicinoje kartais neoficialiai vadinami vilktakio sindromu. Terminalinė hipertrichozė yra įgimta ir esant šiai ydai ilgi, šiurkštūs ir tamsūs plaukai tankiu sluoksniu dengia visą kūną.

Nors sunki hipertrichozės forma yra itin retas reiškinys, kenčiantieji dėl padidėjusio plaukuotumo kadaise galėjo būti laikomi vilktakiais – įsivaizduojama tarpine grandimi tarp žmogaus ir žvėries.

Be padidėjusio plaukuotumo, kai kurie žmonės galėjo turėti ir kitų požymių, mokslo dar visai neseniai vadintų atavistiniais. Dabar sąvoka „atavizmas“ yra vis rečiau vartojama, nes tam tikrų archajiškų, tėvams ir seneliams nebūdingų požymių atsiradimas jų palikuonyse yra laikomas recesyvinių genų veiklos rezultatu. Kalbant trumpiau, atavistinis palikimas – tai žmogui nebūdingi išoriniai ir vidiniai požymiai, su kuriais gimstama. Tokiais išoriniais požymiais gali būti papildomas stuburo slankstelis (vadinamoji uodega), didesnis spenelių skaičius ar padidėjęs kūno plaukuotumas.

Visa tai viduramžiais, o ypač inkvizicijos siautėjimo laikais galėjo atrodyti kaip neabejotinas vilktakystės įrodymas, tačiau būtų netikslu sakyti, kad to meto aprašymuose nurodoma vien tik „žvėriška išvaizda“. Kur kas dažniau minimas tam tikras „žvėriškas vilktakių elgesys“ (lakstymas keturiomis, urzgimas, kandžiojimasis, lojimas, staugimas, žmogui nebūdinga fizinė jėga, panaši į pamišimą, agresija ir pan.), o išvaizda apskritai nutylima. Racionalesnių paaiškinimų mokslininkai bandė rasti ir čia.

 

Psichinės būsenos klausimas

Jau senovėje pastebėta, kad netgi nesunkūs fiziniai negalavimai gali turėti tam tikros įtakos žmogaus psichikai. Tad kai Europoje „vilktakiai“ vis labiau pradėti laikyti ne nelabojo apsėstaisiais, o ligoniais, imta ieškoti ir neatpažįstamai pakitusios psichikos priežasčių.

XVI a. Nyderlandų gydytojas Johannesas Weyeris žengė ganėtinai drąsų tais laikais žingsnį – pareiškė, kad vilktakystė tėra įsivaizduojamas psichikos reiškinys, ir aprašė keletą tokių ligonių, kurie pasižymėjo blyškia oda, įkritusiomis akimis ir išdžiūvusia burna. Kiti mokslininkai vilktakystę kildino iš „kūno skysčių balanso sutrikimų“, melancholijos (gr. „juodos tulžies“, skatinusios pyktį ir pamišimą) pertekliaus ir netgi dažnos nuotaikų kaitos, kas, tikėta, galėjo sukelti haliucinacijas, kliedesius ir beprotybę.

1621 m. britų mokslininkas Robertas Burtonas vilktakystę pavadino pamišimo forma, kurią gali sukelti netinkama mityba, „blogas oras“ ir nemiga. Nepaisant gana racionalių paaiškinimų, jis neatmetė ir galimybės, kad vilktakystė galėtų būti piktųjų burtininkų išdaigos.

Ir netgi XIX a. prancūzų okultistas ir demonologas Collinas de Plancy netikėjo žmogaus virtimu žvėrimi. Savame „Pragaro žodyne“ (1818) vilktakystę jis apibūdino kaip ligą, „kuri tais amžiais, kai žmonės visur įžiūrėdavo demonus, burtus ir prakeikimus, paveikdavo silpną protą tiek, kad sergantieji įsivaizduodavo esą paversti vilkais ir atitinkamai elgdavosi“.

Gydyti kūną ir sielą tais laikais buvo siūloma šiltomis voniomis, kraujo nuleidimu, visiškos ramybės režimu ir, žinoma, apsivalymo maldomis. Tačiau kokios galėtų būti realesnės patologinės „žvėriško elgesio“ priežastys?

Kai kas nurodo garsiąją pasiutligę (lot. rabies). Ši liga yra virusinės kilmės, tačiau tiesiogiai pažeidžia centrinę nervų sistemą, todėl ligoniui tampa įprastas elgesys, kuris liaudyje vadinamas tiesiog pamišimu. Pasiutligei identiški simptomai aprašyti jau žiloje senovėje.

Kaip žinoma, ligą žmogui perduoda pasiutę gyvūnai, kai šiems įkandus į žaizdą patenka seilių. Įvairiais ligos periodais pasireiškia jautrus reagavimas į bet kokius šviesos ir garso dirgiklius, galūnių raumenų traukuliai, hidrofobija (vandens baimė), atvirų erdvių baimė, nežabota agresija, kartais įniršis, haliucinacijos ir kliedesiai. Po viso to eina paralyžius, kvėpavimo sutrikimai ir neišvengiama mirtis. Nuo pasiutusio gyvūno įkandimo iki pirmųjų ligos požymių atsiradimo gali praeiti net keli mėnesiai, o pasireiškus pirmiesiems požymiams ligonis paprastai miršta per 5–10 dienų.

Visi šie požymiai leido kelti prielaidą, kad kai kuriais atvejais pasiutligė galėjo būti siejama su vilktakyste ir vilktakiams priskiriamais bruožais – dienos šviesos vengimu, nuo vandens (žinoma, šventinto!) kylančiais spazmais, „nenormaliu“ fiziniu elgesiu, agresyvumu, „pamišimo“ perdavimu per įkandimą. Ligos pavojingumą stiprino dar ir tai, kad atskiruose regionuose nestabdoma pasiutligė galėjo įgauti lokalinės epidemijos mastą (kai kurie viduramžių šaltiniai liudija masinį virtimą vilktakiais).

Vilktakystės fenomeną nagrinėjo ir psichiatrai.

Šiuolaikinėje medicinoje aptinkamas ganėtinai keistas klinikinės likantropijos apibrėžimas, tai kol kas nėra nei atskira diagnozė, nei atskirai apibrėžtas psichikos sutrikimas, tačiau pasireiškia tam tikrų simptomų kompleksu, atskirai paėmus juos būtų galima pavadinti skirtingomis psichopatologinėmis diagnozėmis.

Manoma, kad pirmą kartą žodį „likantropija“ (gr. λύκος – „vilkas“ ir άνθρωπος – „žmogus“) 1584 m. pavartojo Anglijos Parlamento narys Reginaldas Scotas – juo pavadino „vilktakišką beprotybę“. Vėliau žodis „likantropija“ tapo ne tik vilktakystės, bet ir bet kokios teriantropijos sinonimu.

1988 m. JAV McLeano psichiatrijos klinikos darbuotojai paskelbė studiją, kurioje buvo nagrinėjamas vadinamasis klinikinės likantropijos klausimas XX a. Kelių mokslininkų išvadose teigiama, kad likantropijos atvejų nuo pačių seniausių laikų aptinkama įvairiausiuose istoriniuose, mitologiniuose ir kituose šaltiniuose, tačiau, kad ir kaip būtų keista, mūsų laikais rimto specialistų dėmesio šiai problemai pasigendama. O pasirodo, kad šis retas fenomenas niekur neišnyko.

Nuo 1974 m. klinikos gydytojai aprašė ir ištyrė dvylika jiems žinomų numanomos klinikinės likantropijos atvejų su skirtinga pasikartojančių paūmėjimų tąsa nuo vienos dienos iki trylikos metų.

Iš esmės vadinamasis virtimo žvėrimis sindromas buvo susietas su labai rimta, retai pasitaikančia psichozės forma, kuriai apibrėžti netinka jokia įprastesnė psichiatrinė diagnozė. Psichozės terminu psichiatrijoje vadinama būsena ir visų psichinių sutrikimų kompleksas, kai pacientas praranda racionalų ryšį su tikrove arba ją suvokia iškreiptai (kliedesiai, haliucinacijos, depersonalizacija ir pan.).

Pagrindiniai studijoje aprašyti klinikinės likantropijos požymiai buvo tokie: 1) ligonio elgesys primena žvėries elgesį (urzgimas, lojimas, riaumojimas, lakstymas keturiomis); 2) ligonis paūmėjimo metu įsivaizduoja esąs žvėris, tą patvirtina ir sąmonei prašviesėjus.

Autoriai teigia, kad visus šiuos simptomus galima vertinti kaip klinikinės likantropijos liudijimus, tačiau pats reiškinys, nepaisant tam tikrų jo panašumų į rimtą psichozę, dar neturi tikslios diagnozės.

1977 m. „Amerikos psichiatrijos žurnalo“ spalio numeryje aprašytas vienas klinikinės likantropijos atvejis, kai 49 metų moteris manėsi esanti vilkė ir atitinkamai elgėsi. Ji sap-nuodavo vilkus, urgzdavo, kartais rėpliodavo keturiomis. Pasak jos, „vilku ją pavertęs pats velnias“. Gydytojai taip pat įžvelgė keistus agresijos ir neįprasto seksualinio temperamento protrūkius būtent pilnaties metu. Moteriai nustatyta diagnozė skambėjo taip: šizofrenija, psichozės lydimas organiškasis smegenų sindromas, depresyvioji psichozinė reakcija, isterinė neurozė, maniakinė psichozė ir psichomotorinė epilepsija.

Tokia išsami specialistų diagnozė buvo pateikta tarytum įrodymas, kad tokios ligų puokštės tyčia suvaidinti neįmanoma, būtent todėl ši ligos istorija ir pateko tarp išskirtinių psichiatrų leidinyje aprašytų istorijų.

Šiuolaikinėje psichiatrijoje klinikinės likantropijos sąvoka taikoma ne tik tiems, kurie jaučiasi virstą vilkais ar šunimis. 2004 m. mokslinėje studijoje „Likantropija – psichopatologiniai ir psichodinaminiai aspektai“ aprašyta per 30 stebėtų atvejų, kurių metu užfiksuotas „virtimas“ pačiais įvairiausiais gyvūnais: arkliais, paukščiais, katėmis ar netgi vabzdžiais. Aprašymuose aptinkama netgi tokių atvejų, kai paūmėjus ligai žmogus jaučiasi daug kartų laipsniškai „persiverčiantis“ iš vieno gyvūno į kitą.

Dar vienas įdomus medikų pastebėjimas, kad kenčiančiojo nuo klinikinės likantropijos „dvasinis“ turinys dažnai kažkokiais paslaptingais mechanizmais siejasi su jo kultūrine aplinka ir gyvenamąja terpe. Tai yra vilkais „virstama“ dažniau tuose kraštuose, kuriuose vyrauja ganėtinai stipri „vilkiška“ simbolika bei mitologija, ir beveik niekuomet „nevirstama“ tais gyvūnais, kurių tame krašte nebuvo nei iš tikrųjų, nei simboliniu ar mitologiniu lygmeniu. Taip pat visiškai neišaiškinti mechanizmai, verčiantys „virsti“ vienu gyvūnu dažniau nei kitu, nors, atrodytų, individas sąmoningai pasirinkti gyvūno, kuriuo neva pasiverčia, negali. Visa tai verčia rimtai susimąstyti apie vietos mitologinių, kultūrinių ir istorinių vaizdinių įtaką giliausiems žmogaus psichikos klodams ir galbūt vėl prisiminti Carlo Gustavo Jungo skelbtas kolektyvinės pasąmonės idėjas, skirtingai veikiančias įvairių kraštų gyventojus. Tai iki šiol yra paslaptis, į kurią mokslas atsakyti negali.

Yra ir kitų neįmintų mįslių. Pavyzdžiui, kokie veiksniai ir organai iš tiesų atsakingi už savęs kaip „žmogiškosios būtybės su žmogaus forma“ suvokimą? Juk „vilktakiai“ tikriausia visai nuoširdžiai tiki ir, svarbiausia, fiziškai jaučia virstą tam tikrais gyvūnais.

Šių dienų mokslas klinikinę likantropiją apibrėžia kaip šizofreniškų ir kitų psichopatologinių įtakų sukeltą savivokos slopinimą su nevalinga projekcija į psichinį ir fizinį „žvėriškumą“ (žvėriška agresija, žvėriškas seksualumas per susitapatinimą ir pan.).

Bet visi šie pavieniai retų ligų ir apsigimimų atvejai niekaip negali įtaigiau pagrįsti viduramžių vilktakystės proveržių, kurie, sprendžiant iš senųjų šaltinių, kartais įgaudavo kolektyvinį pobūdį, kai daugybė žmonių vienu metu staiga „virsdavo žvėrimis“.

 

Masinių epidemijų klausimas

„Staiga jų žmogiški bruožai išnyko ir visi jie patapo vilkais. Jų susirinko daug tūkstančių“ (Commentarius de Praecipibus Divinationum Generibus, 1560)

Nė viena aprašytų fizinių ir psichinių patologijų (galbūt tik išskyrus lokalinius pasiutligės proveržius) negalima paaiškinti masinių tai vienur, tai kitur Europoje įsiplieksdavusių vilktakystės epidemijų pobūdžio.

Pirmosios masinės vilktakystės epidemijos Vakarų Europoje užfiksuotos XIV a. Didesnių ar mažesnių kolektyvinės likantropijos apraiškų pasitaikydavo ir vėlesniais amžiais, o jų židinių tinklas nusidriekė nuo Prancūzijos per Vokietijos žemes iki pat Livonijos. Tikruosius šio reiškinio mastus nustatyti gana sudėtinga, tačiau rašytiniuose šaltiniuose kalbama apie šimtus ir netgi „daug tūkstančių“ tų, kurių „žmogiški bruožai išnyko ir visi jie patapo vilkais“.

Šių aprašytų epidemijų masiškumas gali būti aiškinamas trejopai: didžiuliu aprašančiųjų perdėjimu ir spalvų sutirštinimu; tam tikromis laikinomis, laikotarpio konteksto sąlygotomis masinės psichozės formomis; kažkokiais kitais veiksniais, dėl kurių poveikio tam tikru metu galėtų gana ryškiai kisti psichinė ir fizinė ištisų žmonių grupių sveikata.

Visiškai galimas dalykas, kad mus pasiekusių siaubingų masinės vilktakystės epidemijų aprašymai yra visų šių trijų dalykų suma, tačiau kas galėtų būti tuo paskutiniu veiksniu?

Kai kurie istorikai kelia gana įtikinamą versiją, kad tai galėtų būti ergotizmas.

Ergotizmas (pranc. ergot – „skalsė“) arba „Šv. Antano ugnis“ – tai žmogaus arba gyvūno apsinuodijimas parazitinių grybų paprastųjų rugių skalsių alkaloidais, kurie patekdavo į miltus iš skalsių pažeistų rugių grūdų. Būtent suvalgius iš nuodingų miltų iškeptos duonos ir pasireikšdavo sunkaus apsinuodijimo požymiai: pykinimas, nenusakomas skausmas, haliucinacijos, agresija, traukuliai, pojūčių sutrikimai, o gavus didesnę šių nuodų dozę – netgi gangrena ir mirtis.

Jokio paaiškinimo šiai „beprotybei“ nebuvo, ir tik XVII a. imta pamažu susivokti, kad visi šie reiškiniai kyla ne dėl piktosios jėgos įsikišimo ir aukų nuodėmingumo, o dėl apsinuodijimo skalsėmis.

Ištisi haliucinacijų, nerimo, fizinio skausmo ir agresijos apimtų žmonių būriai blaškėsi po apylinkes (galbūt visiškai tikėdami esantys apsėsti), o aplinkiniai juos laikė tik jokio pasigailėjimo nevertais vilktakiais, tad visiškai įprastu to meto reiškiniu galima pavadinti ne tik vadinamąsias vilktakystės epidemijas, bet ir susidorojimus su jais be jokio, kad ir inkvizicinio, teismo, tiesiog užmušant nelaiminguosius.

Atradus nuodingą skalsių poveikį ir pasitelkus tam tikras kovos priemones ergotizmo atvejų gerokai sumažėjo, tačiau jie anaiptol neišnyko. 1951 m. Pietų Prancūzijoje į ligoninę buvo paguldyta 50 žmonių dėl apsinuodijimų nuodinga duona. Septyni iš jų mirė. Apsinuodijimų aukas kamavo regėjimai, kai kurie ligoniai teigė jautęsi žvėrimis ir patys buvę atakuojami žvėrių. Tiesa, kita įvykio versija teigia, kad nelaimingieji apsinuodijo ne skalsių alkaloidais, o tam tikrais grūdų dezinfekcijai naudotais gyvsidabrio junginiais. Įdomu ir tai, kad garsusis psichotropinis preparatas LSD (lizergo rūgšties dietilamidas) yra išgaunamas būtent iš skalsėse esančios lizergo rūgšties.

Valstybinės Dniepropetrovsko medicinos akademijos pranešime „Likantropija: nauji štrichai senajam portretui“ teigiama, kad „veikiant preparatui LSD-25, skalsių alkaloidui, pasireiškia šizofrenija, įvairiapusiai laiko ir erdvės santykio pokyčiai mąstysenoje, padidėjęs induktyvumas. Viduramžių Europoje buvo žinomos ergotizmo, narkotinio apsinuodijimo epidemijos, kurias sukeldavo paprastųjų skalsių pažeistų grūdų vartojimas. Beveik visose Europos tautose egzistuoja legendos apie žmones, kenčiančius nuo vilkiškos beprotybės.“

Yra netgi tokių nuomonių, kad viduramžiais, kai žemiausiuose visuomenės sluoksniuose skurdas ir badas buvo visiškai įprastas dalykas, varguoliai galėjo tyčia kartu su maistu vartoti tam tikrus haliucinogeninį poveikį turinčius papildus, galinčius bent iš dalies sumažinti alkio pojūtį. Senojoje medicinoje taip pat buvo naudojami kai kurie augalai ir uogos (pavyzdžiui, vaistinės šunvyšnės, juodosios kiauliauogės), turinčios ne tik gydomųjų, bet ir toksinių, haliucinogeninių savybių. Kartais tuo bandomas grįsti dažnai viduramžių aprašymuose aptinkamas „vilktakiško tepalo“ motyvas – tepalas neva įteiktas vilktakiui ar raganai iš paties velnio, o juo pasitepęs žmogus „pereina“ į žvėries būseną.

Psichiką veikiančių elementų turi ir raudonosiose musmirėse esančios medžiagos (muskarinas, iboteno rūgštis, muscimolas ir kitos).

Visos psichiką veikiančios augalinės medžiagos galėjo būti vartojamos pavieniui ar didesnėmis grupėmis dėl pačių įvairiausių priežasčių: kaip vaistas, kaip tam tikra maisto stygiaus kompensacija (ilgainiui kai kuriems galėjusi tapti ir įpročiu) ar kaip tam tikra priemonė sakralinėse ir karinėse senųjų kultūrų tradicijose. Daugiau ar mažiau sąmoningos vilktakystės, berserkizmo, šamanizmo ir pan. klausimas būtų visai atskira tema.

 

Kriminalinis aspektas

Teisminių viduramžių procesų metu „vilktakiams“ buvo inkriminuojama ne tik pati vilktakystė ar „sandoris su Šėtonu“, bet ir kiti kaltinimai konkrečiais nusikaltimais: žmonių užpuldinėjimais, žalojimais, žmogžudystėmis, kanibalizmu. Žmogėdrystė dažnai suvokta kaip neatsiejama nuo paties viduramžiško vilktakystės įvaizdžio. Būtų naivu teigti, kad visi ano meto procesai yra tikrovėje vykdytų nusikaltimų pasekmė, tačiau negalima atmesti ir to, kad, kaip ir mūsų laikais, viduramžiais buvo daromi pasibaisėtini nusikaltimai (žmogžudystės, kraštutinio sadizmo atvejai, kanibalizmas). Žmogėdrystę didžiąja dalimi galėjo skatinti ir viduramžiais dažnai siautęs badas, kai absoliuti gyventojų dauguma per visą savo gyvenimą nuo gimimo iki mirties tik labai retais atvejais gaudavo iki soties prikimšti pilvą.

Įvairius pačius žiauriausius ir kruviniausius nusikaltimus visuomet buvo lengviausia paaiškinti satanistiniu siautėjimu. Didelių badmečių metu Europoje vis įsiplieskiantys žmogėdrystės židiniai negalėjo likti nepastebėti paprastų žmonių bei vietos dvasinės ir pasaulietinės valdžios atstovų. Badas darė savo, o remiantis ano meto pranešimais kai kur turguose buvo prekiaujama žmogiena.

Bene klasikinio viduramžių proceso prieš vilktakius atvejis – XVI a. pabaigos Bedburgo vilktakio Pėterio Štumpo (kitur – Štamfo, Štubės) istorija.

Vokietijos miesto Bedburgo ūkininkas Pėteris Štumpas buvo apkaltintas vilktakyste, juodąja magija, sutartimi su Šėtonu, lytiniais iškrypimais, žmogžudystėmis, kraujo gėrimu ir žmogėdryste. Kankinamas jis prisipažino nužudęs keturiolika vaikų ir dvi nėščias moteris, valgęs jų mėsą ir galėjęs pasiversti vilktakiu. 1589 m. Štumpas buvo nuteistas mirti siaubinga mirtimi ant kančių rato. Tokie buvo tipiški viduramžių kaltinimai ir tipiška bausmė vilktakiams viduramžių Vokietijoje.

Iki šiol taip ir nėra aišku – kaltas Štumpas dėl žudynių ar nekaltas, buvo jis žmogėdra ar nebuvo, tačiau net mūsų laikais žiauriems žmogžudžiams, ypač žudikams maniakams, skiriami prakeiksmai: „kraugerys“, „žvėris“, „žmogėdra“, „vilkolakis“. Būtų galima drąsiai tvirtinti, kad viduramžių vaizduotė viską vertino kur kas tiesmukiau.

 

Pabaiga

Viduramžių vilktakystės fenomenas negali būti paaiškintas keliais sakiniais.

Vilktakystė neatsirado iš niekur krikščioniškais viduramžiais, o tam tikra dalimi buvo tąsa senųjų dvasinių tradicijų, kurios gimė pačiais žiliausiais toteminės pagonybės laikais, vystėsi ir buvo sąmoningai praktikuojamos senosiose karių ir žynių visuomenėse. Sakraliausios dvasinės susitapatinimo su žvėries „dvasia ir kūnu“ praktikos iš dalies išliko ir krikščionybei įsigalėjus, tačiau būtent tuo metu totalaus ir nuolatos akcentuojamo demonizmo grėsmės akivaizdoje senieji vilktakystės vaizdiniai ištrūksta tarsi džinas iš butelio, tapdami kone masine psichoze ir masine isterija, Bažnyčios prakeikimu ir vienu didžiausių jos persekiojimo objektų.

Archajiškiausios kultūrinės įtakos ir vaizdiniai susimaišė su naujuoju religiniu fanatizmu. Baimė susimaišė su atgaila, tikrovė su vaizduote, o pačią žmoniją tarytum apsėdo visi tikri ir įsivaizduojami pragaro demonai. Maras, raupai ir luošumas kaip dieviškoji bausmė už nuodėmes. Amžinos šėtono pagundos ir jo gebėjimas įsikūnyti į visas gyvas ir negyvas žemiškas formas. Karai, badas ir masinės isterijos. Raganių kerai ir apvalanti laužų ugnis… Būtent čia ir reikėtų ieškoti visų pirminių priežasčių ir atsakymų į klausimą, kodėl vilktakystės baubai viduramžių Europoje taip grėsmingai išaugo, užvaldydami žmonių protus.

Vilktakiai buvo visur ir vilktakiu buvo bet kas. Luošys, žolininkas, žmogžudys ir paprasčiausias psichikos ligonis. Eilinis baudžiauninkas ir pasiturintis aristokratas, piktaliežuvis eretikas ir dorybingas vienuolis. Nedaug tereikėjo, kad būtum apkaltintas, o kartais ir pats sąmoningai ar nesąmoningai tuo įtikėtum.

Taigi, vilktakystės klausimas viduramžių visuomenėje nėra lengvai paaiškinamas. Šiame rašinyje buvo stengiamasi pasvarstyti, kas ir kodėl galėjo būti laikomas likantropu. Šiandienos mokslo terminija neretai sunku logiškai paaiškinti senovėje aprašytus procesus, tačiau galbūt čia bent kiek pavyko praskleisti vilktakiškos paslapties šydą.