Psichoterapeutas Sriuba ir nesmurtinė komunikacija
Gyveno tarp mūsų psichoterapeutas pravarde Sriuba. Paprastai pravardes turi žmonės, tačiau šiuo atveju buvo kitaip: pravardė turėjo psichoterapeutą, jei žodį „turėjo“ suprasime išsitraukę aristotelišką keturių priežasčių teoriją: formavo, užpildė, skatino veikti, bolavo kelrode žvaigžde. Sriubos – skysto drungno maistingo kontinuumo – idėja buvo jo ontologijos pamatas (pasaulis yra sriuba: taki termiškai apdorota terpė, vertintina pozityviai), jo psichikos turinys (aš sriubai priklausau – ir tu taip pat: mes – grupinės būtybės, galiu padėt pritapti), jo Motyvas (elgiuosi taip, o ne kitaip, nes esu kokybiškai bendramatis su visais, empatiškai persilieju ir todėl pripažįstu nelygstamą teigiamą bet kurio asmens egzistavimo vertę), jo politinė vizija (Ruonių Gulykla: ne tik jis, bet ir visi laimingos netolimos ateities žmonės pasiterapinę supras esą kokybiškai bendramačiai, pripažins vieni kitiems nelygstamą teigiamą ne mažesnę vertę, todėl liausis skriaudos ir smurtinė komunikacija, draugiška rami šypsena švies kiekviename veide, o fundamentaliausias iš žmogiškųjų poreikių – poreikis būti apkabintam – išsipildys: niekas nebus atstumtas, gulėsime šonas prie šono susiglaudę ir romiai žvilgėsime; o šonai bus švelnūs ir glotnūs: jokių nagų, dantų ar ragų, niekas nieko nenubrozdins, neįkąs, nenutrins, nesužeis).
O kam – nors ką tik paaiškinome, paklaustų Sriuba (pastaruoju metu ėmęs pasirašinėti „filosofu“) – šitą teoriją čia išsitraukti? Ar ne geriau skaityti Buberį, Spinozą arba Plotiną? (Būtent iš jų Sriuba teigia išmokęs, kad „tam tikru fundamentaliu požiūriu mes visi esame viena – ir būtent tai leidžia mums priimti vienam kitą kaip lygiaverčius ir gerbtinus su visomis skirtingomis ypatybėmis“.) Aš – tai Tu, svarbiausia Kito nelaikyti objektu. Svarbiausia – iš nieko niekaip niekada nesityčioti. Na, nebent pasitaikytų politinis Priešas, kurio atžvilgiu leistinas „teisėtas pyktis“ (labai emociškai išlaisvina ir socialiai įgalina), bet ir tuomet sarkazmo strėlės (kurios yra ne kas kita kaip pyktis) tesmingie į jo – Priešo – nedorus veiksmus, tačiau, Hashem gink, ne į asmenybę (smerk poelgį, bet ne žmogų!), kuri pati savaime lieka besąlygiškai gerbtina „su visomis skirtingomis ypatybėmis“. Kitais atvejais sarkazmas, ironija, groteskas, parodija, karikatūra privalo būti terapiškai išgyvendinti: tai SMURTAS, noras žaloti gyvas būtybes, sukeliamas, savo ruožtu, kokios nors vaikystės traumos ar komplekso (psichoterapeutas pats kadaise turėjo linksmų plaučių tėvą, traumavusį jį savo pašaipiu žvilgsniu į visa aplink, todėl paauglystėje susirado teoriją, kuri patikimai išaiškino, kad tėvo nekęsti – normalu, dar normaliau visam gyvenimui likti jo predestinuotam, o sarkazmas tėra psichoanalitinė Tėvo funkcija, Tėvo, kurį kartu su sarkazmu progresyviam šiuolaikiniam subjektui dera nužudyti, t. y. perdaryti į jautrų, jaukų, apkabinantį: koks tėvas, toks ir sociumas, tokia ir individo psyche).
Sarkazmas skaudina, mes (t. y. žmonija pagal Sriubos paveikslą ir panašumą) tirpūs ir glebni, mus dera pagloboti: surasti, kurioje vietoje to ar ano konkretaus individo žaizda (visi ją turime; jei kuris nors sakosi neturintis, tai turi juo didesnę), aptvarstyti, patepti ir paguldyti į lazaretą, kur visi vaikščiotų pirštų galiukais: kiekvienam pagal jo žaizdą, iš kiekvieno pagal jo traumą, kiekvienam jo vaistus ir po psichoterapeutą! Jeigu kuris nors pradėtų netyčia sveikti, psichoterapeutas skubiai ten smigtelėtų: gulėk! Neturėti žaizdos – tai neturėti skaudamos vietos, kuriai skirtas balzamas, nebūti reikalingam Kito, nemokėti persilieti nei apsivynioti, nesugebėti „užmegzti santykio“, netrokšti Ruonių Gulyklos pilietybės, dar baisiau – savo patologišku sveikumu kelti pavojų visam Lazaretui. Kitaip tariant, tai asocialu. Ne, ne, taip negalima. „Bet tai nereiškia, kad aš tave laikau menkesniu ar nuvertinu“, – nuramintų ką tik diagnozuotą asocialą (ką čia slėpti – fašistą) Sriuba, kad kartais tasai, pagalvojęs priešingai, nepravirktų.
Visa, kaip sakėme, yra sriuba, todėl niekas nėra (tiesiog NĖRA: „tam tikru fundamentaliu požiūriu esame tokie pat“, skelbia Lazareto gnozė) nei didesnis, nei menkesnis, nei sveikesnis už kurį nors kitą: tik kai kurie – būtent tie besijaučiantys didesni (protingesni, gabesni, talentingesni etc.) – serga labiau: kadaise juos kažkas sužeidė į pačią širdį atsisakydamas apkabinti, todėl dabar nemoka persilieti ir keršija visuomenei savo keista fanaberija. Visi kenčia „nuvertinimo“ kančias, visi turi kokį nors defektą, o visos mintys – šių skaudulių simptomai (dėl šios tiesos Sriuba netgi sutiktų būti apipiltas verdančiu aliejumi). Jeigu kam šautų į galvą pasvarstyti abstrakčia tema – tarkime, ar gerai, jei politinė Kairė nutaria prabilti krikščioniškai, – Sriuba, nugirdęs, paskubėtų nuraminti: „Suprantu, kad tau skaudu ir tu nori išsikalbėti. Kalbėk, mielas drauge, kalbėk, aš klausau! Visada pasirengęs ištiesti tau pagalbos ranką. …Ką? Nereikia? Manaisi esąs pranašesnis? Vėl mėgini kitus pažeminti? Kaip bebūtų, visada gali užsukti pas mane sriubos!“ (Šis jaudinantis pasiūlymas – antroji, paprastesnė psichoterapeuto pravardės priežastis.) Ir, nutaikęs progą, iškilmingai pasiaiškintų: „[...] pasisakau prieš bet kokį elitizmą ir prieš daugumą asmeninės viršesnybės bei išskirtinumo laikysenų: tai man atrodo tiesiog neetiška.“
Šio credo etinis grožis ir filosofinis sudėtingumas Sriubai darė tokį įspūdį, kad tapo juo pačiu: gindamasis nuo baisaus įtarimo, jog kas nors gali nepatikėti ir pasijusti jo „nuvertintas“, Sriuba kaskart skubėdavo abstrakčiai ir konkrečiai priminti to nedarąs: „Galiu dar kartą viešai patvirtinti, kad man kiekvienas čia dalyvaujantis YRA ir ATRODO autonomiškas, racionalus, gebantis pats gyventi savo gyvenimą žmogus.“ Ir pridurdavo: „Radikaliai atmetu įvairius skelbiamus ir neva demonstruojamus ypatingus žmonių išskirtinumus, ypač prastumus ir nereikalingumus.“ Bet keistas dalykas: kuo labiau jis mosavo rankomis vaikydamas šalin „nuvertinimo“ šmėklą, kuo labiau visus guodė, tuo dažniau ir primygtiniau jam kildavo noras šį gestą kartoti. Kuo daugiau iš savosios taurios profesijos sėmėsi „tam tikro gyvenimo prasmingumo“ ir stengėsi praktikuoti NVC (Non-violent Communication, „nesmurtinę komunikaciją“), kuo lengviau jam sekėsi laiku atpažinti vis subtilesnes ir gausesnes smurto kasdieniame bendravime formas, tuo komunikuoti darėsi sunkiau: „Laba diena. Ėhmm… Ar aš kartais nenuvertinau jūsų pasisveikindamas pirmasis? O gal mano balsas skamba pernelyg globėjiškai? Ne? Sakykite atvirai, nesivaržykite. Patikėkite, aš tikrai jūsų nenuvertinu. Ne, ne, laikau jus tokiais pat autonomiškais ir racionaliais kaip ir aš pats. Juk visi mes esame viena. …Ar aš nesmurtauju? Tikrai? …Oi! Kodėl kalbi su manimi tokiu sarkastišku tonu? Nori mane nuvertinti? Kad pats pasijustum geresnis? Neliūdėk, jaučiu tavo skausmą ir tuoj tave apkabinsiu.“
Ir čia nutinka kai kas dar keistesnio, visai neprognozuoto: pašnekovas suprunkščia Sriubai į veidą arba manieringai nusilenkia („Oi, ačiū, ačiū, kaip miela – jau buvau išsigandęs! O sriubos bus?“). „Liūdna, kad žmonės tokie smurtingi. Visai nemoka bendrauti. Matyt, labai kenčia, – pagalvoja sutrikęs Sriuba. – Reikės dar profesiškai patobulėti.“ Ir išsitraukia NVC vadovėlį. O vakarais įknimba į mėgstamą noachidų (tie žmonės labai progresyvūs, kai kurie netgi „profeministai“) portalą. „Ateis laikas, kaip teigė mūsų išminčiai, kai Nojaus vaikai bus pagaliau pasirengę sugrįžti į Kelią. Tai bus naujo pasaulio – išminties ir taikos pasaulio – pradžia. 70 genčių su savais 70 kelių sudaro didžiąją Žmogaus Šeimą“, – skaito Sriuba, ir tvirtas tikėjimas šildo rudas jo akis. „Jei nepripažinsime Aukštesnės Galios, kuri stebi mus ir žino mūsų veiksmus ir kuriai teks atsiskaityti, mūsų charakteriai ir toliau liks savanaudžiai [asocialūs, smurtingi], o intelektas [įtikėjęs savu pajėgumu] – ribotas.“ Ne kiekvienas yra žydas, ne kiekvienam privalu visa Torah, tačiau esti juk minimalus universalus Moralės Kodeksas („Toks antropologinis dėsnis, tokie žmogiškosios prigimties faktai“, – priduria pašnibždom Sriuba-kaip-mokslininkas). Jo paisyti pajėgus kiekvienas doras gojus. One People – One World.
Akys merkiasi. „Statykis laivą iš gofero medžių, padaryk laive pertvaras ir apglaistyk iš vidaus ir iš lauko derva. Padaryk stoglangį ir užbaik laivą viena uolektimi viršum jo. Įtaisyk laivo šone angą ir pastatyk laivą su žemutiniu, antru ir trečiu aukštu. Užliesiu žemę sriuba po dangumi pamaitinti visiems mirtingiesiems, turintiems gyvybės alsavimą. Niekas, kas žemėje, nepražus: paversiu juos ruoniais. Jie nardys ir plauks, ris tirštimus, o kai pavargs – išsiropš ant lėkštės kraštų susiglaudę pagulėti. Bet su tavimi sudarysiu sandorą. Tu, tavo sūnūs, žmona ir sūnų žmonos įlipsite į laivą…“ – aidi sapne Hashem. „Tegul bus man kaip sakai“, – suklumpa Sriuba.
