Paprasti žmonės
Sėdėjome valtyje nedidelio ežerėlio viduryje tingiai judindami irklus, stengėmės pamiršti vakarykščią dieną, kurios prisiminimai toli gražu nedžiugino, nors, pagalvojus, tai nieko per daug blogo ir nepadarėme, bet, kaip būna tokiais atvejais, jie išlįsdavo vienu ar kitu pobaisiu pavidalu. Stengėmės kvailomis nesąmonėmis juos nustumti į antrąjį planą, paslėpti kažkurioje sąmonės kertelėje: Petras siūlė išlipti į krantą prie artimiausios sodybos ir pusdieniui už naminukės buteliuką įsidarbinti kaimiečio darže kaliause. Viskas vyko šiltos birželio dienos priešpiečiu, labai seniai – dar paties karaliaus Judošiaus, na, to tankiai suaugusiais antakiais, apie kurį būdavo pasakojamos toli gražu ne herojinės istorijos, valdymo metais. Veiksmas prasidėjo prieš parą, kai bičiulis paskambino iš žinybinės poilsiavietės: to rajono valdžiai skubiai (kitaip nebūdavo) prireikė pagaminti apylinkių turistinių maršrutų schemą, už kurią bus neblogai sumokėta. Mečiau visus užsiėmimus, palikau raudančią šeimyną ir keliais dulkinais autobusais nusibeldžiau į tą Dievo pamirštą kraštą.
Kolega sutiko paraudusiais lyg pirmosios braškės veidais ir blizgančiomis akimis. Jį mat pasikvietė prie stalo iš kažkur švęsti vestuvių atvažiavę kaimiečiai. Aišku, sužvėrėjau ir pasukau atgal link autobusų stotelės. Bičiulis puolė laikyti už skverno – atleisk, rytoj kibsim ir padarysim tą sumautą schemą. Jam į talką atėjo keletas vestuvininkų, palūžau neatlaikęs tokio psichologinio spaudimo ir netrukus sėdėjau prie bendro stalo. Dar po kiek laiko, kurio veltui neleidau, nes reikėjo nuraminti sudirgusius nervus, kartu su visais blioviau „Atskrend sakalėlis per žalią girelę… trampam pam pam…“, „Ant kalno mūrai“ ir panašias dainas iš tautinio repertuaro. Visur ir visada įpratęs vadovauti bičiulis nejučiomis perėmė iniciatyvą į savo rankas: tostas už tą, tostas už aną, dainuosim tą, o ne šitą dainą. Ir šiaip nedrąsus piršlys pritilo, o vestuvininkų akys suapvalėjo ir pasidarė labai rimtos. Trumpos pauzės tarp dainų metu mano bendražygis netikėtai suriaumojo: „Kolektyvas, kas nupyzdino mano batus?“ To jau buvo per daug ir pats vyriausias ir gerbiamiausias žmogus atsistojęs rėžė prakalbą apie tai, kad jie esą paprasti žmonės ir svetimi batai jiems nereikalingi. Batus, tarp kita ko, puotos metu nusiavė ir nesąmoningai nuspyrė po stalu patsai jų savininkas.
Šioje istorijoje svarbiausi ne batai, o posakis – paprasti žmonės. Posakis pats savaime reiškia nepretenzingumą, parodo sakančiojo sąžiningumą ir begalinį dvasinį tyrumą. Išgirdus jį, mano galvoje ima savaime skambėti citata iš pamiršto šaltinio, o gal paties sugalvoti žodžiai: „Dėvėjo panešiotą, bet švariai išskalbtą bei tvarkingai užadytą drabužėlį.“ Anais šviesaus socializmo laikais, sprendžiant iš tuometinės literatūros ir kino filmų, paprastumas buvo firminė etiketė proletariatui ir pažangiausiam jos būriui – KPSS nariams, kurie, apimti teisėto pykčio revizionistams ir kitiems panašiems į juos, netgi marškinius susidraskydavo ant krūtinės. Lietuviai, kaip gerai žinoma, iš prigimties persmelkti buržuazinio tvaiko, sako: „Paprastas, bet ne prastas.“ Bandžiau išsiaiškinti, ar yra toks rusiškas posakis, bet čia man koją pakišo skurdus rusų kalbos mokėjimas. Storose knygose radau, kad „prostoi liud“ reiškia valstiečius baudžiauninkus. Bet 1945 metais pastatytame filme „Prostyje liudi“ pasakojama ne apie baudžiauninkus, o apie vienos gamyklos darbuotojus su direktoriumi Jeriominu priešakyje, besitraukiančius iš blokados žiedu apsupto Leningrado į saulėtąjį Uzbekistaną, kad ten galėtų našiu darbu prisidėti prie fašistinio žvėries sutriuškinimo. Filmas, beje, 1946 metais Politbiuro ir Centro komiteto sukritikuotas ir ekranuose pasirodė tiktai po dešimties metų. Labai abejoju, kad salės lūžo nuo žiūrovų. Nors manimi sunku tikėti, nes nejaučiu nostalgijos ne tiktai tokiems filmams ir jų atlikėjams, bet ir visiems kitiems to ar vėlesnio laikotarpio nikulinams ar vicinams.
Matydamas televizoriaus ekrane iš neapykantos perkreiptais veidais (fašistai! teroristai prakeikti!) kažkur Kryme ar Charkove taškančius snukius kitaminčiams, galvoju, ar tą minią galima vadinti paprastais žmonėmis. Pagal jų standartus galima, bet, prisiminęs prieškarinę kino kroniką „Deutsche Reich“ su tokiomis pat žvėriško entuziazmo apimtomis miniomis, šaukiančiomis „Heil Hitler!“, matau skirtumą tik tą, kad dabar šlovinamas Putinas. Anie paprastais žmonėmis tapo tik tada, kai jų sūnūs išbarstė kaulus po visus pasaulio užkaborius, kai nuo bombų griuvo gimtieji namai ant artimųjų, ant jų pačių.
Nejučiomis nusirašiau labai dramatiškai, galima juk paprasčiau apie mus ir mūsų kraštą. Štai tikrai paprastas žmogus Stasys, dabar pensininkas, anksčiau dirbęs tiekėju ekspeditoriumi, todėl anuo metu išvažinėjęs buvusią Sąjungą, rėžia prakalbą apie „banderovcus“ vos ne kaip iš TSRS istorijos vadovėlio. Ekrane vyro ir moters veidai: jis, nevykėlis eksprezidentas, turįs vilčių dar kartą toks tapti, tikrai įsivaizduoja ir nori visus įtikinti esąs paprastas, bet ne prastas, o ji, ko gero, apskritai nieko neįsivaizduoja. Matydamas jų atvaizdus spėlioju, kur prasideda niekšybė, besibaigianti kvailybe, o gal atvirkščiai, bet aišku viena, kad šios dvi savybės viena be kitos neegzistuoja – kaip in ir jang. Kas ką pergudraus? Nes šios dvi savybės puikiai dera ne tiktai tarp lyderių, suktų, bet laikančių save paprastais, ir tikrai prastos minios, bet dažnai jos sugeba surasti vietos ir viename asmenyje.
Eidamas namo susitinku, kaip man visados atrodė, pakankamai protingą ir inteligentišką Vincą, dėvintį plačiakraštę kaubojišką skrybėlę ant savo gyvenimo negandų traumuotos galvos: „Einu pasitikti rusų.“ Jis sako, kad prie jų taip gera buvo, tai ne dabar. Draugas iš Karaliaučiaus pasienio skambina, kad vakarais nuolat girdi kanonadą ir ištisinį šūvių tratėjimą. Ekrane matau ir girdžiu krašto apsaugos ministrą, apie kurį galvoju, kad jis netiktų vadovauti net kaimo ambulatorijos felčeriams (praradęs profesinius įgūdžius). Suabejoju tos, už sienos esančios, tautos geranoriškumu, nes labiau prisimenu agresiją negu kultūrines ar žmogiškąsias vertybes: apie kokias vertybes galima kalbėti, jeigu joms toną duoda buvę ar esantys gatvių chuliganai? Paprastiems žmonėms paprastai tai patinka. Ne veltui tos šalies lyderis kalbėdamas laiko sugniaužtą kumštį – tipiškas chuligano įvaizdis. Užtenka tik pasižiūrėti elementarią televizijos kriminalinę kroniką – visi jie taip elgiasi: gatvių chuliganai ar šoumenai, užsienio žvalgybų agentai ar paprasčiausi kvailiai, kurie dominuoja.
Paprasti žmonės dažnai savo inkštimu ir aimanavimu kelia tikrai realų pavojų Tėvynės nepriklausomybei: „Šitoj šalelėj visi sukčiai ir t. t.“ Kartais pagalvoju, kad reikėtų nedidelės kibirkštėlės kilti dideliam gaisrui. Buvau liudininkas, kai prie prekybos centro trisdešimt kelerių metų vyriškis, vedinas penkiamečiu sūnumi, išvadino ilgaplaukį bendraamžį iš žodynų išbrauktu žodžiu. Tinkamesniu laiku, tinkamesnėje tamsioje vietoje, manau, būtų į darbą paleidęs ir rankas, ir kojas. Jaunystėje, savo pseudohipiavimo laikais, su tokiomis emocijomis susidurdavau nuolatos, bet dabar?.. Viskas patvirtina mano įsitikinimą, kad paprasti žmonės yra ne fikcija, o visuomenėje tūnantis tamsus gaivalas ir vidutinybė. Todėl jų, paprastų žmonių, kiek įstengiu, tiek privengiu.
Pastaba. Su kolega apylinkių schemą tos dienos popietę, kai plaukiojome valtimi, ir kitą dieną įveikėme, bet komisija, kuriai reikėjo ją parodyti, neatvažiavo. Stendas dar ilgai laukė savojo užsakovo, o po pusmečio poilsiavietės sargas Jonas iš jos skydų sukonstravo vištoms būdą, kurioje tos galėjo gilinti savo geografines žinias. Savaime aišku, kad mums niekas nesumokėjo.
